Belieka klausti, ką bendro istorinio romano autorius turi su fizikiniais prietaisais?

„Su fizikiniais prietaisas nieko bendro neturiu, bet gyvenime stebėjau daug moterų ir mūsų giminėje vyrauja matriarchatinė šeimų valdymo forma. Mane žavi tas moterų tikslumas stebint ir vertinant vyrus vienu momentiniu žvilgsniu. Tai kažkas ne iš šio pasaulio, o iš tų moterų pasaulio, kurios švenčia valpurgijas“, – rimtai atsako R. Dima.

- Kaip manote, kiek kartų per gyvenimą pats buvote momentiškai nufotografuotas? Yra moteris, kuri staigiai ir neklysdama perprato jūsų ateitį ir jei taip – kas ji?

- Labai viliuosi, kad aš pats buvau sudėtinga asmenybė, lengvai nenufotografuojama, bet būkime sąžiningi: žmona apie vyrą žino viską.

- Romane rašote: „Teisinga moteris pirmiau pasirūpina vaikais, paskui ateitimi, paskui vyru. Meilužis, kad ir karštai mylimas, tėra ketvirtas tame moteriškų prioritetų sąraše“. Kur čia teisingumas?

- O jūs norite pasakyti, kad moterys nesirūpina pirmiausia savo vaikais? Čia dabar kas per erezijos? Moters prioritetų sąrašas teisingai sudarytas, pasikonsultavau su keliomis rimtomis moterimis. Jos patvirtino – tiesa tai, gal ir rūsti, bet tiesa.

Dima Regimantas
Mano knyga labai rimta. Net romane britų leitenanto išrėkiamus XIX amžiaus angliškus keiksmažodžius suderinau su Napoleono laikų istoriku britu.

- Kodėl „Vilniaus plove“ tiek dėmesio skiriate istorinėms Rusijos painiavoms? Ar siejate jas su šiandieninėmis?

- Centrinėje Azijoje XIX amžiuje vyko man vienas įdomiausių pasaulinės istorijos epizodų, taip vadinamas Didysis Žaidimas tarp dviejų imperijų – Rusijos ir Britanijos. Rusija norėjo priartėti ir galbūt net užgrobti Indiją. Britai, aišku, saugojo savo karūnos perlą.

Šis žaidimas buvo žavingas tuo, kad vyko taip toli nuo imperijų centrų, nuo galingų imperijų karinių resursų, tad iš esmės abiejų pusių karininkai kovojo tik protu. Netyčia susitikę su priešininkais nešaudavo viens į kitą, o gerdavo susėdę prie vieno stalo viskį arba degtinę.

Tiesiog nuostabu, kad toje neįtikėtinoje kovoje dalyvavo mūsų žemaičių bajorai bei kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) piliečiai. Šnipų romanas „Vilniaus plovas“ kaip tik ir pasakoja apie vieno ryškiausių „Didžiojo žaidimo“ personažų – Jono Prospero Vitkevičiaus arba Batyro – viso gyvenimo partiją, sužaistą padedant išmintingajam Tomui Zanui.

Man iki šiol nesuprantama kaip Lietuvos Respublikos Rašytojų sąjunga (keli šimtai narių!) pražiopsojo tokį neįtikėtiną istorinį siužetą. Mano galva šnipų romanų meistrai John le Carre ar Graham Greene čiuptų jį ilgai negalvoję, bet Dievas neleido jiems gimti lietuviais.
Su šiandiena „Vilniaus plovo“ visai neplanavau sieti, bet pastarųjų metų Kremliaus veiksmai patys labai susisieja su romano siužetu.

- Kiek patikimi „Vilniaus plovo“ istoriniai faktai ir peripetijos?

- Knyga visiškai paremta istoriniais faktais ir visos veikiančios asmenybės yra tikros, gyvenę, kai kurie gyvi prototipai net gali duoti man į snukį. Sugalvoti tik du nežymūs personažėliai, nesakysiu kurie. Gal kai kurių herojų minčių ar poelgių jau neįmanoma patikrinti pagal istorinius šaltinius, tad teko įjungti fantaziją.

Esu gerai iškedentas kruopščių leidyklos darbuotojų. Knygoje minimus faktus jie tikrino žiauriai, kaip prokurorai. Tačiau prašau, netgi labai prašau – esu rašytojas, tai ne sausas faktų atpasakojimas, o tikras šnipų romanas.

- Tekste radau sakinį: „Iš aukšto ir istorinės perspektyvos žvelgiu it Vikipedija į tuos vargšus, kurie stumdo vienas kitą prieangyje“. Šiaip gyvenime iš aukšto žiūrite į žmones ar tik kai kada?

- Kvailį matau, jei jis toks. Bet man visada įdomiau, gali žmogus pasakoti istoriją ar ne. Esu tikras ligonis, rankiojantis keisčiausius nutikimus. Galiu tvirtai pasakyti: žmogaus kvailumas ar protingumas nėra svarbus jo pasakojimui. Istorija yra svarbiausia. Patvoriniai alchašai kartais pavaro tokių pasakojimų!

- Vikipediją tikriausiai irgi ne šiaip sau minite? Tapatinatės su enciklopedija, kurią galima nuolat pildyti?

- Kai kaupi žinias istoriniam romanui, prisirenki keisčiausių to laikmečio faktų. Jų visų ir nepanaudoji, tačiau bendrai laikmečio atmosferai pajusti tie faktai tiesiog būtini. Tikrai tampi vaikščiojančia enciklopedija. Taip ir yra, pasitikrinau – šiemet užėmiau Pasaulio viktorinos Lietuvos čempionate antrą vietą ir laimėjau istorijos temą.

- Rašote: „Tauta keitėsi vieninteliu įmanomu būdu – juokdamasi“. Čia apie mūsų tautą?

- Apie lietuvius ir lenkus. Mūsų bendra istorija. Tik XX amžius mus žiauriai perskyrė. Ir Lenkija, mano galva, dėl to netgi kaltesnė.

Satyra, sarkazmas, ironija, humoras yra būtini atsinaujinimui, progresui. Britai klesti, nes turi britišką humorą. Kaip ir Izraelis – nes turi žydišką humorą.

Rimti žmonės nesikeičia. Rimti patenkinti savimi. Mūsų visuomenės bėda – mes per daug rimti, susikaustę, nebeliko gero humoro. Tai baisi mūsų šiuolaikinės visuomenės problema.

- Kodėl tada sakot: „Kartais grandinės gerai“.

- Kai sukaustytas kūnas ir judėjimo laisvė, visada dar lieka galva. Ir jei ta galva sugeba protauti nelaisvės sąlygomis – tada labai gerai, nes gera galva gali sugalvoti neįtikėtinų sąmokslų. Apie tai „Vilniaus plovas”.

- Romane nevengiate asmeniškumų: „Taikausi į šiokius tokius rašytojus“. Ar seniai?

- Į tikrus – popierinius – visai neseniai. Leidykla „Tyto Alba” taip maloniai mane sutiko, kai net paskyrė mano romano rašymo priežiūrai atsakingą darbuotoją. Iš pradžių atsakinga darbuotoja kiek ironiškai žiūrėjo į pirmuosius skyrius, bet nuo kokio dešimto skyriaus nustebusi pasakė: „Ėėėė, kažkas gali pavykti“.

Tai ir aš nuo to dešimto skyriaus pradėjau taikytis į rašytojus.

- Dar viena citata: „Visi drąsuoliai baigia taip – trukt trukt kojytėmis (kartuvėse-DELFI)“. Ar pats jaučiatės drąsus pristatyti romaną? Jei baisu – ko?

- Baisu, jei neskaitys. Baisu, jei perskaitys, bet nepamils Batyro ir Tomo Zano, mano herojų. Baisu, kad Vilniuje, net po „Vilniaus plovo” neatsiras Batyro gatvės. Tomo Zano jau yra, ačiū Dievui.

- Pirmąją savo knygą „Gyvenimo stebėtojo memuarai“ paleidote gyventi internete. Ką jums, kaip rašytojui, davė blogerio patirtis? Kodėl norėjote pačiupinėjamos knygos?

Knygos
- Kad ir kaip žmonės būtų įjunkę į elektroninius prietaisus, kiekvieno gyvenime būna akimirkų, kai išsitraukiama sunki, svari, popierinė knyga. Noriu dalyvauti šiame smagiame procese, ypač kai moteris užmiega su manimi lovoje, ta prasme, su mano knyga lovoje. Labai intymu ir džiugu.

Tinklaraštininko patirtis mokė rašyti glaustai, pagauti pirmu sakiniu ir istoriją papasakoti, kol skaitytojui dar nepabodo. Pačiam taip pat labai smagu gauti greitą atsakomąją reakciją, patiko – nepatiko, iškart žinai. Nuobodžių tekstų rašytojams rekomenduočiau gydomąjį mėnesio blogeriavimo kursą – pagytų akies mirksniu.

- Kaip jaučiatės leidyklos lyginamas su A. Diuma?

- Pranašiškai. Ypač jei tiražai bus tokie patys…

- Prisistatote „užkietėjusiu“ vilniečiu, nors šiaip užkietėjimas nėra maloni būsena.

- Mano užkietėjimas Vilniuje tai lyg samanų augimas ant miesto akmenų. Gražu švelnu ir netgi žalia kartais. Kur tie Vilniaus akmenys – ten ir aš, jų samana.

- Kiek jums metų?

- 53 arba 54. Jau nesvarbu, kiek yra, svarbiau kiek liko, kad galėčiau susiplanuoti,ką dar nuveikus.

- Iš ko valgote duoną?

- Dirbu administracinį darbą.

- Ką ir kur mėgstate veikti Vilniuje?

- Mėgstu šilauogių ir trešnių auginimą, darbo mažai, o uogos tokios skanios. Smagu ir šunį pavedžioti, kai gražus oras. Regbio varžybas mėgstu stebėti Vingio parke. Senamiestis, savaime suprantama. Kapitalizmas taip gražiai pagyvina Senamiestį – kiekvieną kartą atėjus į jį kas nors naujo.

- Kur pasaulyje jaučiatės geriausiai?

- Bet kurio pasaulio miesto turguje anksti rytą. Ten jų gyvenimas kaip ant delno. Taip labiausiai mėgstu pradėti naują miestą.

J. Ludavičienė apie du esminius „Vilniaus plovo“ privalumus:

Menotyrininkė Jurgita Ludavičienė romane „Vilniaus plovas“ mato du esminius privalumus. Pirmas, kad R. Dima primena XIX a. Lietuvos istorijos atkarpą, filomatus, filaretus, apie kuriuos visi girdėję, bet mažai žino.

Jurgita Ludavičienė
„Tai, kad Regimantas koncentruojasi būtent į šį laikotarpį yra labai vertinga, juolab, romanistui šis laikotarpis – aukso kasyklos, tik reikėjo tai atrasti, pamatyti ir išnaudoti. Manau, kad Regimantas tai labai sėkmingai padarė“, – DELFI komentavo Leidyklos „Tyto Alba“ užsienio literatūros skyriaus vadovė.Antras J. Ludavičienės minėtas dalykas, kad „Vilniaus plovo“ autorius – puikus pasakotojas, turi gerą humoro jausmą, ne tik daugybę istorinių žinių, bet ir gebėjimą perteikti istorinę dvasią. „Už pasakojimo jauti autoriaus asmenybę, kuri veda tave per puslapius ir tai labai svarbu. Ne veltui ant knygos virželio rašoma, kad Dima – mūsų Diuma. Prancūzijos istoriją mes galime prisiminti iš vadovėlių, bet būtent Alexandre Dumas jai sugebėjo rasti patrauklų drabužį, kurio pagalba trijų muškietininkų istoriją sužinojo visas pasaulis“, – lygino menotyrininkė.
Ar mūsų R. Dima sulauks A. Dumas sėkmės? J. Ludavičienė labai to tikisi, nes „kokybiškos istorinės literatūros ir dar lietuviška tematika žmonės yra labai pasiilgę, juolab, skaitytojai galės atpažinti aktualijas, kurias jie patys visai neseniai yra išgyvenę“.
Knygos „Vilniaus plovas“ viršelis