Anot ekskursiją vedusio Povilo Zarembos, nė neverta abejoti tuo, kad dabartiniuose katedros požemiuose vaikščiojo ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Jogaila, ir Didysis kunigaikštis Vytautas, ir kiti to meto didikai.

Palaidota 350 žmonių, požemiuose palaikai išlikę iki šiol

„Katedros požemiai buvo statyti vienam vieninteliam tikslui – laidoti žmones. Jie niekam daugiau naudoti nebuvo. Nei kunigai čia vyną laikė, nei ginklus slėpė, nei žmones kankino. Per visą tą laiką buvo palaidota apie 350 žmonių“, – patikino jis.

Katedros požemiuose žmonės dažniausiai buvo laidojami labai paprastai – tiesiai po grindimis. Jas nuimdavo, iškasdavo duobę, įleisdavo karstą ir viską užkasdavo.

„Kitą dieną atėję pasimelsti žmonės jau vaikščiodavo virš palaidotųjų“, – patikino P. Zaremba.

Vėlesniais laikais jau atsirado privatesni kapai, vadinamosios mažosios skriptos, skirtos vienam, dviems, o kartais ir trims karstams.

„Pavyzdžiui, viename didesniame kape iki pat mūsų dienų tebeguli nežinomas vyras ir moteris – jie yra ten palaidoti“, – pasakojo jis.

Atpažino tik 3 proc. palaidotųjų

Iš visų 350 žmonių tik vienas kitas yra atpažintas. 97 proc. jų – neidentifikuoti. Dėl to kaltos dvi pagrindinės priežastys. Visų pirma, katedra statyta pelkėje, sandūroje tarp dviejų upių, todėl kiekvieną pavasarį, pakilus vandens lygiui, požemiai būdavo užpilami. Antra, 17-18 a. vykusių karų metu viskas buvo siaubiama iš eilės. Ne išimtis ir bažnyčia, čia palaidoti žmonės. Iš kapų buvo išplėštos visos įkapės ir brangesni daiktai, papuošalai, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti palaidotus žmones.

„Pagal kaulus tegalime atpažinti, kokio maždaug amžiaus žmogus mirė, kokia jo lytis, kokiomis ligomis sirgo, ką valgė ir ką gėrė, kiek vaikų turėjo ir panašiai, tačiau pasakyti vardą ir pavardę, deja, niekaip neišeina. Visi šie žmonės dabar yra palaidoti viename kape, vienoje bendroje kriptoje“, – apgailestavo P. Zaremba.

Vilniaus Katedros požemiai

Slaptoje kriptoje – trys vadovai

Tiesa, 1931 katedros požemius tyrę mokslininkai labai nustebo – vietoje, kur katedra jau turėjo baigtis, pagal planą, už galinės jos sienos, buvo atrasta kripta – laidojimo rūsys.

„Pirmas dalykas, ant kurio tyrėjai beveik užlipo įėję į kriptą buvo auksinė karūna, uždėta ant neaiškaus asmens kaukolės. Pirmoji mintis buvo, kad rado Vytauto Didžiojo kapą, tačiau paaiškėjo, kad vietoje vieno valdovo surado tris – šioje vietoje gulėjo Aleksandras Jogailaitis, Jogailos anūkas, viduryje buvo Barboros Radvilaitės palaikai, o kampe, pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės kauleliai“, – pasakojo jis.

Tuo metu buvo rastos viso įkapės, prabangūs papuošalai, pagal kuriuos buvo gana lengva nustatyti, kas yra palaidota.

Visos įkapės dingo per Antrąjį pasaulinį karą

Tačiau mokslininkus nustebino tai, kad visa kripta neatrodė labai karališkai – maža, ankšta, drėgna, grubiai sumūryta, be jokių papuošimų, net be grindų.

„Vėliau paaiškėjo, kad šis kapas turėjo būti tik laikina vieta jiems palaidoti, vėliau kūnai turėjo būti perkelti į naujai pastatytą karališkąjį mauzoliejų po Šv. Kazimiero koplyčia, tačiau pradėjus darbus, 17 a. pr. paaiškėjo, kad ne viskas yra taip lengva, kaip atrodo. Pradėjus kasti rūsį po koplyčia viską nuolat užpildavo vanduo. Tuo metu susitvarkyti su šia bėda niekas nesugebėjo, vėliau prasidėjo nuolatiniai karai, miestas buvo nusiaubtas ir labai greitai niekam nerūpėjo nei kažkokios statybos, nei kažkur palaidoti valdovai“, – patikino jis.

Anot P. Zarembos, gali būti, kad ta užmirštis ir tai, kad kapas buvo gerai užmaskuotas, ir išgelbėjo palaidotus žmones nuo plėšikų. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą visos buvusios originalios įkapės dingo.

Vilniaus Katedros požemiai

Neįtikėtina meilės istorija

Gidas papasakojo ir daugiau detalių apie šių didikų gyvenimą. Anot P. Zarembos, pavyzdžiui, Radvilai buvo tokie įtakingi, kad buvo laikomi dešiniąja karaliaus ranka.

Barbora Radvilaitė su Žygimantu Augustu susipažino tuomet, kai buvo vos 24 m., tačiau jau našlė. Kaip prasidėjo jų meilės istorija, nėra žinoma, tačiau apie jų meilę iki šiol sklando gandai.

Štai, pavyzdžiui, susituokė jie slapta ir gerus tarpusavio santykius išlaikė nepaisant visų apkalbų ir melų, kuriuos skleidė to meto didikai, norėdami sutrukdyti Žygimantui Augustui siekti karaliaus posto.

Tačiau Barbora Radvilaitė karūna pasidžiaugė vos 5 mėnesius. Nors buvo keliamos įvairios versijos, dėl ko ji galėjo mirti, pavyzdžiui, sifilis ar nunuodijimas, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad greičiausiai jai buvo gimdos vėžys. Gedėdamas savo žmonos Žygimantas Augustas ją kone pėsčiomis lydėjo iš Krokuvos, kur ji mirė, į Lietuvą, kur norėjo būti palaidota.

Skundėsi, kad karstai plaukioja kaip valtelės

Puošniausia ir didžiausia kripta buvo skirta aukščiausiems bažnyčios tarnams, vadinamosios bažnyčios tarybos, kapitulos, nariams laidoti. Nuo 16 iki 18 a. joje buvo palaidota keliasdešimt žmonių.

Nepaisant prabangos, sąlygos laidojimui katedros požemiuose nebuvo tinkamos. P. Zaremba patikino, kad pavasarį vanduo požemiuose pakildavo tiek, kad miestelėnai net rašydavo skundus esą mirusieji negali ramiai ilsėtis, nes karstai po patalpą plaukioja tarsi valtelės.

Katedros požemiuose taip pat išlikę ir trys sviediniai, vykusių karų liudininkai. Jais greičiausiai ir buvo griaunamos katedros sienos.

Požemiuose taip pat galima išvysti ir seniausią Lietuvoje freską „Nukryžiuotasis su šv. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu“. Ji buvo tapyta nežinomo, tačiau tuo metu turbūt įtakingo ir žymaus žmogaus karsto viduje. 15 a. buvo labai daug kalbama apie pasaulio pabaigą. Tikėta, kad į rojų pasuks tie gyvi ir mirę, kurie prieš tai visų pirma pamatys Kristaus veidą. Tam tokie piešiniai dažnai ir buvo daromi karstuose.

Vilniaus Katedros požemiai

Kur dingo Vytauto Didžiojo palaikai?

Ypatingai dėmesį požemiuose traukia didžiulė skrynia, puošta kaukolėmis, aukso ir sidabro detalėmis. Pasirodo, ji sveria apie 130 kg, o pagaminta buvo dar 1930 m. Čekijoje. Į ją turėjo būti patalpinti Vytauto Didžiojo palaikai.

„Tuo metu pradėjus tyrimus niekas net neabejojo, kad tokio valdovo kaip Vytautas Didysis palaikai tikrai bus surasti, tačiau tyrimai tęsėsi, metai bėgo, o rezultatų nėra. Jo tebeieško iki mūsų dienų“, – pasakojo gidas.

Anot jo, iki 16 a. vidurio viskas buvo aišku – Vytautas Didysis būdavo po centriniu bažnyčios altoriumi arba arčiausiai altoriaus, garbingiausioje vietoje. Jei bažnyčią perstatydavo, jo palaikus perkeldavo.

„16 a. vid. Žygimanto Augusto motina Bona Sforza nusprendė, kad užteks juos nuolat perkelinėti. Ji buvo įsitikinusi, kad garbingas valdovas nusipelno nuolatinės kapavietės. Ji buvo įrengta prie pagrindinio altoriaus, uždengta baltojo marmuro plokšte. Toje vietoje jis turėjo likti amžinai, bet tas amžinai truko apie šimtą metų. 1655 m., artėjant Maksvos kariuomenei, buvo dar bandoma išgelbėti viską, ką galima. Siekiant apsaugoti nuo apiplėšimo ir išniekinimo Vytauto Didžiojo palaikai buvo kažkur paslėpti. Kur, niekas neranda iki pat mūsų dienų“, – patikino P. Zaremba.

Pasak jo, greičiausiai Vytauto Didžiojo palaikai vis dar yra Vilniaus katedros požemiuose – gudriai paslėpti. Nors gali būti, kad jie atsidūrė kitame Lietuvos mieste.

Vilniaus Katedros požemiai

Nuo katedros prasidėjo Vilniaus kaip sostinės istorija

„Ši vietovė, kur suteka Vilnelė ir Neris, kur stovi Gedimino kalnas, buvo gyvenama labai seniai. Patys pirmieji sėslūs žmonės čia apsigyveno prieš maždaug 5 tūkst. metų. Panašiai tuo metu, kai Egipte buvo statomos pirmosios piramidės, čia atvykę žmonės statė pirmąsias trobeles ir išmoko žiesti puodus. Nuo to laiko visa ši vietovė, kur dabar yra Vilniaus senamiestis, buvo gyvenama be perstojo. Taip tęsėsi iki 13 a. pab., kai plečiant valstybę buvo nuspręsta, kad čia yra strategiškai patogi vieta valdyti naują valstybę – vakarinėms ir rytinėms žemėms. Tuomet staigiai, per maždaug 10-15 m. buvo pastatyta medinė, tačiau kai kur jau mūru sutvirtinta pilis. Būtent nuo tada galima skaičiuoti ir Vilniaus kaip sostinės istoriją“, – pasakojo jis.

P. Zaremba spėja, kad maždaug tuo metu galėjo būti pastatyta ir pirmoji bažnytėlė, nes Vilniuje, šalie lietuvių, kurie buvo pagonys, gyveno ir atvykėliai iš Vakarų Europos.

„Jiems buvo būtina turėti bažnyčią, atlikti apeigas buvo privaloma, be bažnyčios jie nebūtų čia gyvenę“, – įsitikinęs jis, tačiau nėra išlikę jokių tai įrodančių nuotraukų ar dokumentų.

14 a. Vilnius labai išsiplėtė. 1387 m. krikštijant Lietuvą buvo įsteigta Lietuvos vyskupija su katedra. Tiesa, ji buvo tris kartus mažesnė nei stovinti dabar.

„Krikštijant Lietuvą katedrą pastatyti buvo būtina, nes be jos šalis nebūtų gavusi krikščioniškos valstybės statuso. Bažnyčios statybas finansavo Jogaila su savo žmona. Pastatyta ji buvo gana greitai, tačiau nebuvo labai didelė“, – pasakojo muziejininkas.

Vilniaus Katedros požemiai

Viskas buvo sugriauta ir suniokota

„Tačiau ilgai katedra neišstovėjo, 1399 m. kilo gaisas, kurio metu sudegė ir didžioji dalis, ir miesto, supleškėjo ir pati katedra. Tuomet atstatymo ėmėsi Didysis Kunigaikštis Vytautas, jis tikėjosi, kad joje bus karūnuotas Lietuvos karaliumi, tačiau, deja, vietoje karūnos čia buvo pašarvotas“, – patikino jis.

16 a. katedra buvo perstatyta nauju renesansiniu stiliumi, keičiami buvo ir aplinkiniai pastatai, plečiami Valdovų rūmai. 17 a. katedra įgavo barokinį stilių. Deja, po maždaug 500 metų Maksvos kariuomenei užėmus Vilnių kone viskas buvo suniokota – sugriauta viršutinė pilis, Valdovų rūmai, žemutinė pilis, išplėšta viskas, ką buvo įmanoma išplėsti, likučiai sudeginti ir, tiesą sakant, daugiau niekada tai neatsigavo.

18 a. atstatyta buvo katedra, tačiau ne aplinkiniai pastatai, jie liko toliau irti. Vienas iš katedros bokštelių, primūrytų iš šono, 18 a. pab. po audros užvirto ant katedros stogo, sulaužė konstrukcijas ir užmušė 6 besimeldusius vienuolius. Tuomet buvo nuspręsta katedrą rekonstruoti“, – pasakojo gidas.

Koją kišo katedros vieta

Anot jo, priėmus šį sprendimą iškilo viena didelė bėda – katedra buvo statyta pelkėje, dviejų upių santakoje.

„Pamatai buvo statyti ant medinių polių, įleistų giliai į čia buvusį šlapią gruntą, todėl nebuvo labai stabilūs. Po 18 a. griūties katedra jau rekonstruota pagal naują, tuo metu modernų neoklasicistinį architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą. Po šios pertvarkos nelabai kas keitėsi“, – pripažino jis.

Vilniaus Katedros požemiai

Požemiai atnaujinti ir laukia smalsuolių

Šį sezoną Bažnytinio paveldo muziejus inovatyviais edukaciniais sprendimais atnaujino Vilniaus katedros požemius. Katedros istorijos ir archeologijos ekspoziciją papildė vaizdo projekcijos ir holograma, šiuolaikinėmis technologijomis išplečiančios katedros istoriją ir pristatančios čia palaidotų Lietuvos valdovų portretus.

Itin vertingam katedros požemių eksponatui – miniatiūrinei XIV a. pab. sidabrinei statulėlei – angeliukui – sukurta speciali holograma, atkurianti galimą, bet šiandien nematomą viso objekto, relikvijoriaus, vaizdą.

Ekskursijos pradžioje požemių lankytojus pasitinka žaismingos istorinės rekonstrukcijos, pristatančios Vilniaus katedros ir varpinės pastatų kaitą nuo XIII a. iki šių laikų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (322)