„Kai kuriuose kaimuose buvo išprievartautos visos iki vienos moterys, nepaisant jų amžiaus. Kaip vėliau sužinojo rašytojas Günteris Grassas, jo motina pasiūlė save, norėdama apsaugoti jo seserį. Išprievartautos buvo abi. Labai paplitę buvo grupiniai prievartavimai. Daug moterų mirė dėl sužalojimų, sukeltų nepaliaujamo žaginimo“, - knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ rašė istorikas Timothy Snyderis.
Kaip aiškina istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, nors sovietų Raudonosios armijos žiaurumai nebuvo taip nuosekliai organizuoti kaip kad nacių, tačiau jie buvo pateisinami ideologiniu lygmeniu: siekiant motyvuoti karius buvo aiškinama, kad tai kerštas už nacių žiaurumus.
T. Snyderis teigia, kad masiniai prievartavimai vyko Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, net Jugoslavijoje, kuri po revoliucijos tapo sovietų sąjungininke. Kai Jugoslavijos komunistai pasiskundė Stalinui dėl sovietų kareivių elgesio, jis „išdrožė jiems mažą paskaitą apie kareivius ir jų „pramogas“, rašo T. Snyderis.
Manoma, kad masinius prievartavimus, žudynes ir žmonų grobimus lėmė veiksnių visuma: taip buvo keršijama už nacių nusikaltimus, žiaurumą skatino karo propaganda, nelaikanti vokiečių žmonėmis, be to, Raudonosios armijos kariai patys buvo itin žiaurios sovietų sistemos institucijų produktai, fronte taip pat atsidūrė daugybė gulago kalinių. Maža to, net aklas sovietų karys nebūtų pastebėjęs, kad paprasčiausio vokiečių ūkininko namai sovietų žmogui atrodo kaip rūmai.
„Tarybiniai kareiviai įžengė į teritoriją, kuri buvo grynų gryniausia Europa: kokie keliai, kokie pastatai, ūkiniai pastatai. Paprastas valstietis turi vandentiekį. Tai nelygintina su Rusija. Jie labai stebėjosi, ko gi naciai atėjo pas juos?", - pasakoja Klaipėdos universiteto istorikas Vygantas Vareikis.
„Galimas daiktas, kad sovietų kareiviai suvokė vokiečių moterų prievartavimą kaip būdą pažeminti ir įžeisti vokiečių vyrus", - rašo T. Smyderis.
Penkiolikmetę prievartavo 14 dienų
Vokietė Gabrielė Köpp buvo sulaukusi vos 15 metų, kai 1945 m. ją 14 dienų prievartavo sovietų kareiviai. Moteris prieš penkerius metus išleido atsiminimų knygą „Kodėl aš gimiau mergaite?“, kurioje atpasakojo trauminę patirtį.
Gabrielė yra kilusi iš dabar Lenkijai priklausančios teritorijos, kuri prieš tai priklausė Vokietijai. 1945 m. pradžioje artėjant Raudonajai armijai mama išsiuntė dvi dukteris prekiniu traukiniu, bet traukinys pajudėjo ne Šiaurėn, bet Pietų kryptimi – tiesiai sovietų kariuomenei į rankas. Traukinį apšaudė, jo lokomotyvas buvo pažeistas artilerijos ugnies, todėl visos durys užsikirto. Pabėgėliai šokinėjo per langus į sniegą bei sugebėjo nusigauti iki artimiausio kaimelio, tačiau Gabrielė buvo atskirta nuo sesers.
Penkiolikmetę mergaitę vietinis kepėjas įleido į kepyklą, bet sovietų kariai ją vis tiek rado. Mergaitė buvo pastverta, nutempta į kažkokius namus ir prievartaujama. Prievartavimas tęsėsi ir kitomis dienomis. Ji glaudėsi su kitais pabėgėliais, bet kai sovietų kariai užeidavo į patalpą reikalaudami moterų, vyresnės jiems vis atiduodavo Gabrielę.
„Aš neapkenčiu tų moterų“, - interviu spiegel.de žurnalistei sakė G. Köpp 2010 m.
Prievarta tęsėsi dvi savaites, kol mergaitė pateko į vieną fermą, kur sugebėjo slėptis nuo sovietų. Gabrielė neturėjo kam pasiguosti, todėl rašė laiškus mamai, nors net nežinojo, kur ji. „Neturiu, kas man padeda. Jei tik tu būtum čia. Aš taip bijau, nes nesergu jau 10 savaičių. Tu galėtum man padėti. Kodėl Dievas man siunčia tokius išbandymus? Mama, kodėl aš išvykau be tavęs?“, - rašė mergaitė.
Gabrielės menstruacijų ciklas sutriko septyneriems metams, tai buvo paplitęs reiškinys, kurį ginekologai vadino „rusų liga“.
Savo mamą mergaitė sutiko Hamburge tarp pabėgėlių: Gabrielė rašė norėjusi parodyti laišką jai, bet šioji sutiko dukrą gana šaltai – galbūt dėl to, kad nebesitikėjo jos niekad pamatyti. Mama taip pat liepė Gabrielei niekam nepasakoti, ką patyrė besitraukdama, tačiau pasiūlė išgyvenimus išlieti ant popieriaus.
Vokiečių nelaikė žmonėmis
Klaipėdos universiteto istorikas V. Vareikis DELFI teigia, kad karo žiaurumai buvo būdingi ne tik Raudonajai armijai, tačiau masiniai prievartavimai buvo jos skiriamasis bruožas. Pašnekovo teigimu, mažiausiai karo nusikaltimų įvykdė amerikiečiai ir britai: tuo metu kiti Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai sovietai ir prancūzai bei karo kaltininkai vokiečiai elgėsi pasibaisėtinai.
„Karo nusikaltimai buvo būdingi ne tik Raudonajai armijai, reikia pripažinti, bet ir kitoms kariuomenėms, kurios puolė nacistinę Vokietiją iš Vakarų pusės. Galima konstatuoti, kad mažiausiai juos vykdė amerikiečiai ir britai, tačiau prancūzų, kurie irgi laikomi savotiškais nugalėtojais, okupacinėje zonoje buvo vykdomi žiaurumai, buvo nemažai mirčių – žuvo ir taikūs gyventojai, ir karo belaisviai. Prancūzai tikrai tuo pasižymėjo. Bet tose vietose, kur atėjo Raudonoji armija, įvykiai buvo ypatingai žiaurūs“, - pasakojo V. Vareikis.
Pasak V. Vareikio, reikia išskirti keletą elementų. Pirmiausia, buvo gana organizuotai kuriama propaganda, kad vokiečiams reikia atkeršyti – neišskiriant nė civilių gyventojų, moterų ar vaikų. Neapykantos propagandos specialistu vadinamas žydų kilmės sovietų rašytojas Ilja Erenburgas, kuriam masinės nacių vykdytos žydų žudynės veikiausiai sukėlė didžiulį skausmą, per karą dirbo žurnalistu sovietų kariuomenės laikraštyje „Raudonoji žvaigždė“. 1942 m. jis rašė: „Dabar mes supratome, kad vokiečiai – ne žmonės“.
„Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“ - tai irgi I. Erenbergo žodžiai.
V. Vareikio teigimu, raudonarmiečiai jautėsi keršiję už nacių nusikaltimus, tačiau naciais laikė visus vokiečius. V. Vareikis pasakoja, kad karo baisumus savo dienoraštyje aprašė ir žydų kilmės sovietų rašytojas Vasilijus Grosmanas. Jis irgi dirbo kariuomenės laikraštyje „Raudonoji žvaigždė“, tačiau jo dienoraščiai buvo išleisti Didžiojoje Britanijoje tik šiais laikais, nes nei sovietams, nei rusams tai nepalankūs atsiminimai.
„Baisūs dalykai vyksta su vokiečių moterimis. Išsilavinęs vokietis, kurio žmoną palankė „nauji svečiai“ - Raudonosios armijos kareiviai, aiškina gestikuliuodamas laužyta rusų kalba, kad ji jau buvo šiandien išprievartauta dešimties vyrų. Moterys yra dovana. Moterų šauksmai girdėti iš atvirų langų“, - rašė V. Grosmanas, kurį savo straipsnyje „Kontroversiniai Antrojo pasaulinio karo vertinimai“ cituoja V. Vareikis.
Prievartaujamos buvo ne tik vokietės, bet net ir belaisvės iš Rytų, kurios į Vokietiją buvo atvežtos priverstiniams darbams.
Raudonosios armijos vykdytus nusikaltimus atspindi ir Nemerkiemio žudynės 1944 m. spalio 21 d. Ši masinė kaimo, esančio į Pietus nuo Gumbinės, egzekucija buvo panaudota nacių propagandos, bet katastrofa dėl to ne mažiau baisi. Buvo išžudyti visi kaimo gyventojai, išprievartautos ir nužudytos visos įvairaus amžiaus moterys, sušaudyti žiaurumų liudininkais tapę prancūzų ir belgų karo belaisviai.
„Ko siekė Raudonoji armija? Norėta, kad prasidėtų masinis gyventojų bėgimas ir trukdytų judėti vokiečių armijai. Taip ir buvo, pabėgėliai užkimšo kelius“, - sako V. Vareikis.
„Tai taip pat buvo kerštas, neapykanta, žemiausi žmogaus jausmai. Bet paskui tarybinės armijos vadovybė suprato, kad jeigu ir toliau bus skatinai tie žemiausi jausmai, tai kareiviai galvos, kur ką apiplėšti, išprievartauti, bet kokie jie kovotojai? Karininkai tai suvokė. Kas gali su tokia banditiška armija kariauti? Juk turi būti karinė drausmė, todėl propaganda pasibaigė, imta rašyti, kad reikia elgtis garbingai, nes tarybinis karys – ne vokietis fašistas. Pamažu tonas keitėsi“, - sako Klaipėdos universiteto istorikas.
Jo teigimu, paskui jau buvo ir teismo atvejų, kai kurie raudonarmiečiai už nusikaltimus sušaudyti.
„Noriu pabrėžti, kad toje armijoje buvo ne tik rusai, buvo žmonių iš Kaukazo, iš Vidurinės Azijos - kartais pusiau laukinių. Tas irgi pastebima. Raudonoji armija buvo marga. Nenorėčiau nurašyti ruso kareivio, kad jis jau buvo paskutinis banditas, tikrai ne. Be to, neužmirškime, kas pradėjo karą - tai ne rusai", - sako V. Vareikis.
Istorikas teigia, kad vienintelė bėda, jog šiuolaikinė Rusija, skirtingai nei Vokietija, nelinkusi pripažinti karo nusikaltimų, kuriuos vykdė Raudonoji armija. „Rusija nelabai nori pripažinti. Jie sako, kad, žinoma, nusikaltimų pasitaikydavo, bet jie nebuvo masiški. Tačiau jie buvo masiški, atvirai šnekant", - sako V. Vareikis.
Mažoji Lietuva: iš likusių neliko nė vienos neišprievartautos
Raudonosios armijos žiaurumas palietė ir Vokietijos nuo 1939 m. užgrobtą Mažąją Lietuvą. Sovietų kariuomenė į Mažąją Lietuvą įsiveržė 1944 m. spalio mėnesį.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pateikiamoje informacijoje rašoma, kad „Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos“.
Remiantis centro informacija, iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo žvėriškai išžudyta.
„Iš pradžių įžengę į šią teritoriją jie traktavo kaip vokiškas žemes ir vykdė lygiai tą patį, ką vėliau Rytprūsiuose, Rytų Vokietijoje ar Berlyne: prievartavimai, žudynės ir taip toliau. Iš NKVD medžiagos akivaizdu, kad neliko nė vienos neišprievartautos moters, jei ji nebuvo pasitraukusi iš Klaipėdos krašto. Bet pabrėšiu, kad iš Klaipėdos krašto, kaip ir iš Liepojos, vokiečiai evakavo didžiąją dalį civilių gyventojų, praktiškai nieko neliko. Kartais sakoma, kad jie visi dingo, nes buvo išžudyta, bet realybėje didžiąją dalį klaipėdiečių išvežė laivais", - pasakoja A. Anušauskas.
Pasak A. Anušausko, pasitraukti nespėjo ar negalėjo apie 8 tūkst. žmonių. Iš pasilikusiųjų moterys būdavo prievartaujamos, vyrai pateko į lagerius.
Tačiau Klaipėdos universiteto istorikas V. Vareikis teigia, kad Klaipėdos krašte nebuvo tokių žiaurumų kaip Rytų Prūsijoje už Nemuno. Jo teigimu, ši teritorija buvo priskiriama Lietuvai, vadinasi, Sovietų Sąjungai.