Papasakoti apie save jis sutinka iškėlęs kelias papildomas sąlygas – nenori, kad būtų viešinamos jo nuotraukos ir asmuo. Šiuo metu Edmundas – sėkmingas verslininkas.
„Niekam nesiskundžiau vaikas būdamas, nėra ko ir dabar. Tiesiog manau, kad mano išdėstyta patirtis privers nors vieną kitą asmenį susimąstyti“, – priduria jis ir sutinka leistis į prisiminimus.
Atsiminimai – niūrus, bet mieli širdžiai
„Tai buvo laikai, kai Josifas Stalinas pasiligojo, o vėliau Jurijus Gagarinas skrido į kosmosą, Nikita Chruščiovas sprogdino kosmose atomą, nuo jo visus išversdavo šunvotės, kai mokytoja pradinuką persodindavo į kitą vietą pakėlusi už ausų, kai atsirado pirmas televizorius, o į mokyklas nešėmės rašalą, plunksnakočius ir aštrias plunksnas, kuriomis mokydavo rašyti su paspaudimais.
Tai buvo laikai, kai pakrūmėse nuvalgydavome su kauliukais visas ievų uogas nežinodami, kad valgom cianidą, tačiau šunvotės rudenį išnykdavo.
Esu alkoholiko sūnus, tačiau, kaip žinoma, retais atvejais pas alkoholikus vaikai kartais gimsta ir labai gabūs. Ko gero, ir aš toks buvau“, – savo pasakojimą pradeda Edmundas.
Diržu lupo, nes žaidė
Jis pamena, kad augo greitas ir vikrus, visuomet smalsiai žvelgė į pasaulį. Pavyzdžiui, pats savarankiškai dar prieš mokyklą pradėjo skaityti.
„10 metų vyresnė sesuo nešė ir nešė iš mokyklos bibliotekos man knygas, o aš skaičiau ir skaičiau, kol galiausiai bibliotekininkas pasišaipė iš sesers, kad negali 6 metų broliukas taip greitai tokias knygas skaityti ir knygų neliko. Mokiausi skaičių ir nuobodžiavau“, – toliau pasakoja jis.
Tiesa, daugelį vaikystės prisiminimų, kaip ir šį, nutraukia prisiminimai apie tėvą. Pripažįsta, pirmą kartą „į kailį“ gavo būdamas dar visai mažas. Kodėl? Nes su jaunesniu broliu žaidė judrų žaidimą. Pamena, dar bandė gintis, kad visi vaikai išdykauja, tačiau tėvas „su odiniu diržu lupo, kol nustojau vapenti“.
Mušė reguliariai – kas antrą dieną, matant mokytojams ir draugams
Vos pradėjus lankyti mokyklą, pamena Edmundas, tėvas kelti ranką prieš jį pradėjo reguliariai.
„Pirmose klasėse neturėjau, ką veikti, tačiau toliau įvykdyti tėvo įstatymą mokytis gerai darėsi vis sunkiau, todėl tėvas mane reikia ar nereikia lupo kas antrą dieną, o jei praleisdavo, tai lupo dvigubai daugiau, sakydamas, kad skūra stora užaugo. Tėvas nervinosi prisimindamas, kad penkiametis būdamas pats išmokau skaityti ir skaičiuoti, o dabar tik retkarčiais aukščiausią pažymį parnešu ir tik dėl jo pastangų, nė nenutuokdamas, kad tik jo dėka vaiko širdelė neritmingai plaka, kad vaikas nuleidęs galvą vaikšto žmonių bijodamas, kad vaikas už bendraklasius visa galva mažesnis“, – nuoskaudos neslėpė pašnekovas.
Jo tėvas dirbo buhalteriu, todėl mokytojoms buvo labai patogu kaipmat jį skųsti, jei ką iškrėsdavo – tereikdavo pro langą šūktelėti.
„Atplasnojęs tėvas mane lupdavo tuoj pat, visiems vaikams ir mokytojams džiūgaujant. Vaikai, mane kaip auką matydami, taip pat murdė ir tyčiojosi, tačiau ant jų nepykau, nes tai buvo tik perliukai, palyginus su kelis metus nusistovėjusiu kas antros dienos lupimu. Sumąsčiau, kad galiu kas antrą dieną nusižengti, mat mušimų kiekis tas pats – taip ir darydavau, juolab reikėdavo ir mokytojams už patyčias atsilygint“, – šmaikštavo Edmundas.
Tik gavęs pasą išėjo iš namų
Tiesa, tuomet linksmumu jis nepasižymėjo. Tėvas mušdavo ir jį, ir jo motiną. Pastarąją Edmundas gindavo visomis išgalėmis, tačiau pats klusniai guldavo ant kėdės prieš kiekvieną egzekuciją.
„Tačiau kartą tėvas padarė klaidą – užsimojo diržu neliepęs gultis – orę diržą pagavau, keista, lengvai truktelėjęs ištraukiau ir atgal grąžinau, užsimojo antrą kartą vėl tas pats, taip trečią, ketvirtą. Tada mama ištarė: „Baik vaiką daužyti, visas kaimas ir mokytojai juokiasi ir šaiposi, sakydami, kad tereikia alkoholikui ką nors blogai pasakyti apie jo vaiką ir žiūrėk teatrą“. Tada pagalvojau: „Kodėl tik dabar, mama, mane apgynei? Kai gavau pasą, niekam nieko nesakęs išėjau iš namų“, – nustebina Edmundas.
Jis iš karto įsidarbino vienoje Vilniaus įmonėje, tačiau kartą jo vadovas paliepė pagaliau baigti mokyklą.
„Baigiau iš karto vienuoliktą nesimokęs nei 9, nei 10, o 11 klasėj tik mėnesį. Dirbau kolūkyje suvirintoju, darbas buvo nuo tamsos iki tamsos be atostogų ir išeiginių, tai įstojau neakivaizdiniu mokytis agronomijos, taip privalėjo atostogas duoti – suole pailsėdavau. Padirbau metus brigadininku. Ko neprisižiūrėjau... Tik dabar suvokiu, kad beveik visiems specialistams buvo būtinas gydymas“, – sako jis. Dabar Edmundas tikina supratęs, gydymas buvo reikalingas ir jo tėvams.
Mama skyrybų net neįsivaizdavo
„Mama tiesiog nesuvokė, kad gali būti skyrybos – priesaika bažnyčioje, „ir varge“... Tarybiniame ūkyje būtų pirmos skyrybos, tokie laikai.
Pavasarį, kai reikdavo daržus apdirbti, ar rudenį, kad nereiktų dirbti tėvas vaidindavo nuskriaustą ir paėmęs atostogų išvykdavo į miestelį pas brolį. Kai apdirbdavome sunkiausius žemės darbus, mama važiuodavo jo atsivežti, nors prašydavome, kad to nedarytų, sakydami, kad ir be jo susitvarkėme, žadėdami, kad visur jai padėsime, taupysime.
Tačiau parsiveždavo, o tas man: „Gulkis ant taburetės, reiks plakti daugiau, nes stora skūra užaugo“. Vasarą kaip vasarą įkaušęs gamtoje išsimiegodavo, o žiemą paimdavome rogutes ir važiuodavome parsivežti. Kartą radome susirietusį su snargliu nuo kelių iki nosies prišalusiu. „Mama, gal nulaužkime tą varveklį?, – sakau, – ne, sūneli, dar nosį nulaušime“. Taip ir parvežėme susirietusį. Ryte vėl vyras“, – skaudžia patirtimi dalijosi Edmundas.
Su žmona kartu 45 metus
Tiesa, savo praeities dėl dabarties jis niekuomet nekaltino. Anot vyro, žmogus, koks gimsta, toks ir lieka, tik dori kartais prisitaiko prie piktos aplinkos, kartais juos aplinka palaužia, o kartais priešinasi aplinkai, todėl galiausiai ištrūksta ir eina savo keliu.
„Šeima tai – ląstelė, kuri dalinasi savo laiku. Jei išveždavo į pionierių ar darbų stovyklas, tai net ir dabar prisimenu, kaip smaugdavo ilgesys. Alkoholis ar nikotinas suaugusio problema, nes tai nuo vaikystės – vaikai bijo suaugusių, mokytojų ar bendraklasių patyčių ir instinktyviai jaučia, kad slopinantis chemija lengviau perneša negandas. Be to įgauna drąsos pasipriešinti, pasityčioti. Taigi čia slypi ligos priežastis – jei kiemsargis kas dieną su šluota nuvaikytų nuo mokyklos kampų rūkančius ar kitką pavartojančius, tai psichologui darbo ir suaugusių geriančių sumažėtų“, – mano jis.
Nors džiaugiasi pasisekusiu gyvenimu – mėgstamu darbu ir mylima žmona, su kuria kartu jau beveik 45 metus, idealiu savęs nelaiko. Pripažįsta, ir pats fizinėmis drausmėmis auklėjo savo dukras.
Stigma persidavė dukroms
„Alkoholio stigma yra sinusoidinė, nes mano atveju palietė mano dukras – jose matau tėvą. Savo tėvui nė milijoninės dalies nesu pasakęs blogų žodžių, kiek girdėjau iš savo dukrų, nors dar ir dabar jas išlaikau. Ir kas įdomiausia, savo įmonę vystau ta linkme, kad ji egzistuotų be mano priežiūros, kad po mano mirties mano dukros ir anūkai turėtų pajamas.
Iš beviltiškumo esu pritaikęs fizines bausmes – vieną ant žirnių esu klupdęs, kitai per kinkas rykšte čiaukštelėjęs. Keista, nes efektas teigiamas – tuoj pat susitvarkydavo. Jaučiausi po to blogai, todėl ir matydamas tokio auklėjimo teigiamą efektą netęsiau.
Tačiau stebina, kad su savo anūku susikalbu nuo pirmų metų ir paauglystės metu. Kitą anūką gal stigma palietė – bastūnas, tinginys. Dukra prašė pagelbėti. Po pokalbių nesėkmės, pakėliau toną. Padėjo. Dabar mokosi gerai, pagarbesnis mamai. Viskas kainuoja – tarp mūsų ryšys nutrūko, tačiau aš patenkintas“, – pasakojo Edmundas.
Dėl asmeninių trūkumų kenčia aplinka
Tiesa, jis pripažįsta, kad tik ligonis gali pakelti ranką prieš vaiką ir smardinti jį alkoholio aplinkoje.
„Todėl reikėtų alkoholikus tėvus gydyti, o ląstelę ardyti, vaikus atimti, tik tokiu atveju, jei gydytis nesutinka.
Dukrą gydanti psichiatrė klausinėjo ir apie mano būseną, mano tėvų, tai ji ir pasakė, kodėl tėvas mane mušė – sirgo. Dabar dukra – geras žmogus, pripažįsta, kad vaistai reikalingi, nes džiaugiasi gyvenimu, pajuto meilę savo sūnui, o anksčiau valdė instinktyvus noras alkoholiui ir nikotinui. Dabar sako, kad to noro nėra, nes medikamentai atstato normalią būseną. Taigi manau, kad žmogus į šią planetą ateina, kartais su trūkumais – fizinius tuoj pat gydome, o dvasinių nenorime pripažinti, dažnai jie pastebimi per vėlai ar išvis nepastebimi – tada kenčia aplinka“, – įsitikinęs Edmundas.
Mėgo pokštauti
Jis sako tik dabar supratęs, kodėl tėvas jį mušdavo, tačiau nepalauždavo: „Neverkdavau ir žiūrėdavau iš padilbų, o kitą dieną darydavau savo“.
„Pavyzdžiui, man sekėsi matematika, išmokdavau į priekį, tai mokytoja man vis leisdavo išdėstyti dalyką. Kartą draugui parašė dvejetą ir pakvietė mane kaip pavyzdį, nors vakar dalyką buvau prieš klasę išdėstęs, atsakiau, kad neišmokau žinodamas, kad šiandien vakare šiaip ar taip manęs laukia pyla, tai kodėl nepalaikyti draugo?
Pastebėjau, kad suaugę pamiršta suaugusių sukeltus nepatogumus ir tęsia panašius veiksmus visai to nenorėdami – girdžiu, kartais mokytoja bara vaiką, kad ne „labas rytas“, o „diena“ arba, kad antrą kartą sveikinasi. Kartą neiškenčiau: „Prisiminkite, kai buvote vaikai, kaip jus tokios pastabos veikė? Net vengdavote sutikti tokį suaugusį“. Po to gimnazijos direktorė paskambino ir pasidžiaugė: „Pasakau tiesiog „labas“, o kaip puiku, kai mokinukas po keliolikos minučių vėl pasako „labas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Artimiausi giminaičiai emigravo
Edmundas pripažįsta – jį išaugino 10 metų vyresnė sesuo, kaip ir jo jaunesnįjį brolį. Šis, deja, kaip ir jo vaikai – ne Lietuvoje.
„Jie prisipažįsta, kad labai pasiilgsta beržų sulos, cepelinų, gimtos palaukės, šios nedorėlių apgriautos teritorijos. Vis pagaunu save mąstantį pasiūlyti darbo vietas, tačiau gyvenimas parodė, kad artimųjų versle nereikia turėti. Sesers mergaitės darbščios, o anūkai jau sukūrę šeimas patys buitį kuria, namus statosi. Brolio duktė, taip pat apsukri, o sūnus šeimą kuria, Vokietijoje verslą pradėjo.
Ant tėvo nepykstu – norėjo, kaip geriau. Kai už pragertus ūkio pinigus aštuonis metus atsėdėjo kalėjime, užėjo pas ūkio direktorių ir tarė: „Davai, žemės sklypą mano vaikui – pinigus tai kartu pragėrėme“.
Ant to žemės sklypo kartu su savo mergina ir dukromis pastačiau namą ir vadinu tą vietą tėviške. Ant pašto dėžutės užrašiau „čiabuvynĖ“. Nors tiek gyvenimo taisykles palaužau.
Taigi, taip mane vėtė ir mėtė gyvenimas mokykloje, panašiai ir per visą gyvenimą, ir dabar. Visur buvau, visko mačiau, o šiomis dienomis dar komentarų paskaičiau ir galiausiai supratau – jei netolerancija, grubumas, kvailybė ir kiti panašūs dalykai turėtų sparnelius, tai saulė užtemtų ir globalinis atšilimas žemei negrėstų“, – atsisveikindamas pratarė jis.