Ar tai reiškia, kad ateinančios kartos dirbs iki grabo lentos?
„Norvegijoje pensinis amžius – vėlesnis nei Lietuvoje, Švedijoje iš viso nėra nustatyto pensinio amžiaus. Žinoma, jeigu Lietuvoje iškart padarysi 69 metus, tai tikrai bus darbas iki grabo lentos, todėl Vyriausybė ir mokslininkai siūlo pensinį amžių ilginti po truputėlį“, - teigia Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Audrius Bitinas.
Pasak pašnekovo, pensinio amžiaus vėlinimas ir būtinojo stažo senatvės pensijai gauti ilginimas yra pagrindinės priemonės, kuriomis reaguojama į artėjančią demografinę krizę.
„Pensinės išmokos koreguojamas įvertinus tikėtinos gyvenimo trukmės koeficientą. Tai reiškia, kad jei viena tam tikrais metais gimusių žmonių karta gyvena ilgiau (pagal statistinę gyvenimo trukmę) nei kita karta, ilgiau gyvenantiems asmenims pensinės išmokos bus šiek tiek mažinamos“, - teigia A. Bitinas.
Žmonės sensta, bet dirbti gali
2013 m. Lietuvoje vidutinė tikėtina moterų gyvenimo trukmė siekė 79,4 metų, vyrų – 68,5 metų. Nors šis rodiklis Lietuvoje nuolat gerėja, tačiau Europos Sąjungos vidurkio dar nepasiekėme: vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė Europoje moterims yra 83,1 metai, vyrams – 77,5 metai.
„Eurostat“ duomenimis, 2080 m. vidutinė tikėtina moterų gyvenimo trukmė Lietuvoje sieks 90 metų, vyrų – beveik 85 metus.
Pasak pašnekovo, visuomenės nariams gyvenant ilgiau, daugėja senatvės pensininkų, kuriuos išlaikyti turi dirbantieji. Tačiau darbo jėgos kiekis dėl nedidelio gimstamumo ir emigracijos mažėja.
Remiantis prieš kelerius metus parengtu Lietuvos pensijų sistemos tendencijų tyrimu, kuriam vadovavo Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka, esant baziniam scenarijui darbo jėgos skaičius turėtų sumažėti iki 1,08 mln. 2060 m.
Vyriausybės ataskaitos už praėjusius metus duomenimis, 2014 m. Lietuvoje dirbo 1,31 mln. žmonių. Šių metų kovo 1-osios duomenimis, šalyje registruota 174,4 tūkst. bedarbių.
Dėl jau dabar ilginamo pensinio amžiaus senatvės pensininkų skaičius 2025 m. turėtų siekti apie 610 tūkst., bet paskui didėtų iki maždaug 690 tūkst.
Šiuo metu senatvės pensininkų skaičius siekia apie 600 tūkst.
Išmokos senatvės pensijoms apie 2060-uosius metus turėtų siekti 8,43 proc. nuo BVP, įmokos 6,31 proc. Vadinasi, prognozuojamas minusinis balansas: - 2,12 proc. nuo BVP.
„Taigi turime faktą, kad visuomenė vis labiau sens, daugės pensininkų ir vyresnio amžiaus žmonių, tai reiškia, didės išlaidos. Kaip valstybė su tuo kovoja? Ji ilgina pensinį amžių (tą Lietuva daro iki 2026 m., bet sustoti nebus galima). Todėl ir siūloma įvesti vidutinės gyvenimo trukmės koeficientą. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, vienais metais gimę žmonės gaus keliais eurais mažesnę pensiją nei gimusieji kitais metais. Kitaip tariant, vėliau gimę žmonės, teoriškai dirbę identiškomis sąlygomis, gaus šiek tiek mažiau, nes, tikėtina, ilgiau gyvens“, - sakė A. Bitinas.
A. Bitino teigimu, valstybės, kurios bijo ilginti pensinį amžių, griežtina išmokų gavimo sąlygas.
Pavyzdžiui, šiuo metu būtinas stažas senatvės pensijai gauti yra 30 metų, bet naujuoju socialiniu modeliu siūloma, kad nuo 2026 m. jis pailgėtų iki 35 metų. Minimalaus stažo gauti senatvės pensijai trukmė liktų ta pati – 15 metų, tačiau turint tik minimalų stažą gaunama senatvės pensija yra gerokai mažesnė.
Tarkime, šiuo metu vidutinė senatvės pensija turint būtinąjį stažą siekia 250 eurų, turint tik minimalų stažą – 140 eurų.
„Šiaip visai pensijai gauti 30 metų stažas yra labai mažai, jis buvo nekeistas daugybę metų. Kitose šalyse būtinasis stažas jau yra apie 40 metų: kai kur 35-eri, 37-eri ir 40 metų. Svarbu tai, kad kuo tu daugiau dirbi, tuo tavo pensija bus didesnė“, - sakė A. Bitinas.
Tačiau A. Bitinas sako, kad pensinio amžiaus vėlinimas ir būtinojo stažo senatvės pensijai gauti ilginimas yra du socialinės apsaugos reformos aspektai, kurie neatspindi visos reformos. Visos reformos esmė – įtraukti į darbo rinką kuo daugiau žmonių, palengvinti darbo vietų kūrimą ir lankstinti darbo santykius taip, kad žmonėms apsimokėtų dirbti kad ir ne visą darbo dieną.
„Pensinio amžiaus ilginimas ir stažo griežtinimas reiškia, kad žmonės skatinami dirbti ilgiau. Tikslas – išleisti žmones į pensiją ne 62-63 metų, bet kad žmogus dirbtų kuo ilgiau. Tačiau valstybė turi sudaryti tam sąlygas – kad darbas būtų saugus, sveikas, kad jeigu jis sudėtingas, asmuo turėtų būti perkeltas į ne tokį sudėtingą darbą ir panašiai“, - pasakojo A. Bitinas.
Pasak pašnekovo, norint integruoti kuo daugiau žmonių į darbo rinką tenka kalbėti apie lankstesnius darbo santykius: tai automatiškai apima siūlymus lengviau atleisti darbuotojus, mažinti mokesčių naštą darbdaviams.
Ilgesnis darbas naudingas visiems
Vilniaus universiteto profesorius R. Lazutka, kuris pats dirbo ties pensijų sistemos reformos matmenimis, teigia, kad daugelyje šalių pensinis amžius tampa lankstus, nes ilgiau dirbantys žmonės vėliau gauna didesnę pensiją. „Žmogus gali išeiti ir anksčiau, ir vėliau, bet nuo jo pasirinkimo priklauso jo pensijos dydis", - sakė pašnekovas.
„Mūsų siūlymas irgi buvo tokioje dvasioje. Be to, reikia pasakyti, kad Europos Komisija Lietuvai nuolatos rekomenduoja susieti pensinį amžiaus vėlinimą su būsima gyvenimo trukme", - aiškino profesorius.
R. Lazutka aiškina, kad patiems žmonėms naudingiau ilgiau dirbti, gauti atlyginimą ir vėliau džiaugtis trumpesniu laikotarpiu pensijoje, nes tada galima tikėtis, kad senatvės pensija bus didesnė.
Pasak R. Lazutkos, kol kas Lietuvoje pensinio amžiaus ilginimo sąsaja su vidutine tikėtina gyvenimo trukme nėra aktuali, nes mūsų šalyje pensinis amžius laipsniškai ir šiaip ilginamas iki 65 metų.
„Paprastai laikoma, kad žmogaus gyvenimas turi būti skirstomas į tris dalis: iki 20 metų žmogaus auga ir mokosi, tada keturiasdešimt metų dirba, vadinasi sulaukia 60 metų. Ir tuomet dvidešimt metų praleidžia pensijoje iki 80 metų. Bet kadangi dabar žmonės gyvena ilgiau nei 80 metų, aišku, kad reikia, jog ir dirbtų daugiau", - teigia pašnekovas.
R. Lazutka, be kita ko, pabrėžia, kad šiais laikais žmonės ilgiau mokosi, todėl darbingas amžius pasistumia toliau.
Tiesa, R. Lazutka nesutinka su kolegomis dėl tiesioginės mažo gimstamumo įtakos pensijų sistemai.
„Yra vienas kontrargumentas. Tai, kad mažėja darbingo amžiaus žmonių, nereiškia, kad mažėja ir dirbančiųjų skaičius. Žinome, kad iš Lietuvos išvažiavo apie 700 tūkst. žmonių. Kadangi buvo vaikų ir pensininkų, tai laikykime, kad išvažiavo apie 500 tūkst. Bet dirbančiųjų skaičius Lietuvoje nesumažėjo. Kodėl? Nepriklausomybės pradžioje buvo kritęs dirbančiųjų skaičius, nes užsidarė visokie fabrikai, bet paskui skaičius laikėsi apylygis: kai yra ekonomikos bumas, padaugėja maždaug 100 tūkst., kai krizė - sumažėja. Tai reiškia, kad tas 500 tūkst, kur išvažiavo, dėl jų dirbančiųjų skaičius nesumažėjo - jie matyt būtų buvę bedarbiai", - aiškino profesorius.
Jo teigimu, žvelgiant į ateitį, nepaisant gimstamumo sumažėjimo ir emigracijos, jeigu darbo rinkoje bus paklausa, ją užpildys studentai, pensinio amžiaus žmonės, neįgalieji: „Kai trūksta darbo jėgos, darbdaviai ieško darbuotojų, ieškodami didina algas, sulaiko pensinio amžiaus žmones, jie neskuba į pensiją, darbo mielai ieškosi studentai, į darbo rinką įsilieja neįgalieji".
Pasak R. Lazutkos, tai reiškia, kad gimstamumas ir darbingo amžiaus žmonių skaičius dar nieko nesako apie dirbančiųjų kiekį, mat tai lemia ekonominiai veiksniai - kokia yra darbo paklausa ir pasiūla.
Kokios reformos numatomos?
Kaip žinoma, mokslininkų grupė parengė ir pateikė Vyriausybei darbo santykių, socialinės apsaugos ir pensijų sistemos reformos modelį, kuris jau pakrikštytas tikra revoliucija.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė teigė, kad „tai, kas vyksta, gali virsti nauja naktine reforma“.
Iš viso planuojama reformuoti keturias sritis: socialinį draudimą, darbo santykius, skatinti užimtumą, mažinti skurdą.
Darbo kodekso projekte siūloma gerokai sutrumpinti tiek įspėjimo terminą atleidžiamiems darbuotojams, tiek išeitinės išmokos dydį.
Įspėjimo terminai atleidžiant iš darbo trumpėtų nuo 2-4 mėnesių iki 0,5-1 mėnesio su nedidele išimtimi priešpensinio amžiaus žmonėms; išeitinė išmoka žmogų atleidžiant sumažėtų nuo 1-6 mėnesių atlyginimo dydžio iki 0,5-1 mėnesio dydžio išmokos, mažėtų ir bedarbio pašalpa.
Dabar pirmus tris mėnesius maksimali išmoka siekia 70 proc. draudžiamųjų pajamų (apie 300 eurų), po to mažėja ir mokama 6-9 mėnesius.
Reformos autoriai siūlo bedarbio išmoką sumažinti iki 50 proc. buvusios algos pirmus tris mėnesius palaipsniui mažinant ir mokant ją iki 9 mėnesių.
Projekte taip pat siūloma atsisakyti normuoto darbo dienos laiko paliekant 40 valandų darbo savaitę. Tai reiškia, kad darbdavys galėtų prašyti darbuotojo vieną dieną dirbti ilgiau, kitą – trumpiau. Šiuo metu reglamentuojama, kad kasdieninė darbo trukmė negali viršyti 8 valandų.
Reformos autoriai siūlo paprastinti ir terminuotų darbo sutarčių sudarymą.
Pensijų sistemos kaitos ilgalaikis tikslas būtų siekis susidoroti su blogėjančia demografine padėtimi ir subalansuoti „Sodros“ biudžetą. Remiantis autorių pateiktais siūlymais, būtų nustatomos „Sodros“ įmokų lubos, mažinamos darbdavių sumokamos įmokos, bet ta dalimi įsipareigojimai teks valstybės biudžetui – tai yra valstybės biudžetas finansuos bazinę pensiją.
Į socialinį draudimą bus įtraukiami savarankiškai dirbantys asmenys. Jiems būtų taikomas ir ligos, ir draudimas, ir pilnas draudimas senatvės pensijai, todėl padidėtų šių asmenų mokamos įmokos.
Pokyčiai numatomi ir vaikus auginančioms mamoms bei tėčiams. Jeigu šiuo metu pirmaisiais vaiko auginimo metais galima rinktis gauti arba 100 proc. kompensuojamo uždarbio lygio išmoką vienus metus, arba 70 proc. dydžio pirmais metais ir 40 proc. – antraisiais, kai antraisiais leidžiama be praradimų jokių finansinių dirbti, tai dabar norima padaryti, kad antraisiais metais nebūtų galima gauti visą išmoką ir dirbti.