Katalikiškame pasaulyje minimą Verbų sekmadienį, kuris švenčiamas likus savaitei iki Velykų, prisimenamas Jėzaus Kristaus įžengimas į Jeruzalę ir pradedama Didžioji savaitė. Paskutinėmis jos dienomis – Didįjį ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą.
Evangelijoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu, tad Italijoje žmonės į bažnyčią nešasi palmių šakeles. Kaip pasakoja biblinė istorija, Jėzus buvo pasitiktas kaip mesijas, tačiau jau po kelių dienų jam po kojomis palmių šakeles klojusi minia šaukė: „Ant kryžiaus jį“.
Lietuvoje palmių nėra, todėl nuo senų laikų į bažnyčią nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinė jėga.
Saugo nuo visokio blogio
Verbų sekmadienis pirmiausia laikomas atvėrimo Kristui švente, tačiau ją lydi daugybė liaudiškų tikėjimų.
Liaudies tradicijų aprašymuose minima, jog į namus parsinešta pašventinta verba saugo nuo visokio blogio. Grįžus iš bažnyčios, verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinama apie laukus. Senoji pagarbiai sudeginama: jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti.
Kai kur dar gaji tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti plakant verba. Tikima, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos. Šventinta verba auklėjo ir vaikus, kad šie nebūtų užsispyrę, taip pat vagis, kad nebevogtų. Paplakdavo verba ir naminius gyvulius, nes buvo tikima, kad taip jie išvengs nužiūrėjimo.