Grįžti gyventi į Lietuvą ar likti Norvegijoje? Išvardijo skirtumus

Norvegijoje šeimos gydytoja dirbanti Sandra svarsto, likti šioje šalyje, ar grįžti į Lietuvą.

Nepaisant uždarbio skirtumų tėvynėje ir Skandinavijoje, sprendimas nelengvas.

„Išvykau iš Lietuvos vos pabaigusi medicinos studijas universitete. DELFI paklausta, ar norėčiau pasidalinti pastebėjimais ir gyvenimo Norvegijoje ypatumais, pamaniau, kad paprasta, tačiau vos pradėjusi lyginti, supratau - nėra taip lengva, kaip atrodė“, – pripažino lietuvė, sutikusi pastebėjimais pasidalinti viešai.

Svetimas žmogus yra sukčius/geras, kol neįrodyta kitaip

Norvegijoje dėmesį patraukia kitokie žmonių tarpusavio santykiai. Lietuvoje galioja principas ,,svetimas žmogus yra sukčius, kol neįrodyta kitaip‘‘. Norvegijoje atvirkščiai: ,,svetimas žmogus yra geras, kol neįrodyta kitaip‘‘.

Šie principai pastebimi visur: gatvėje pagavus praeivio žvilgsnį, atsiskaitant parduotuvėje, restorane, viešbučio, poliklinikos registratūroje, susidūrus su autobuso vairuotojais, kontrolieriais, sutikto žmogaus gatvėje paklausus kelio ir t. t.

Man labai skaudu, kad Lietuvoje tvyro didžiulis nepasitikėjimas vieni kitais. Nepasitikėjimas sukuria priešiškumo jausmą ir susidaro užburtas ratas, iš kurio išeiti labai sunku. Taigi šiuo klausimu pliusą gautų Norvegija.

Pliusas už nuoširdumą ir draugystės tikrumą

Įpratus prie nepasitikėjimo ir priimant jį kaip savaime suprantamą dalyką, Norvegijoje lieki maloniai nustebintas šiltu bendravimu ir paslaugumu. Iš pradžių tai atrodo tiesiog neįtikėtina.

Ilgainiui suvoki, kad nors bendravimas ir malonus, tačiau labai paviršutiniškas. Tuomet pasiilgsti Lietuviško nuoširdumo, noro išsipasakoti ne tik apie gerus, bet ir apie skaudžius dalykus. Žinojimo, kad jei draugas ar bendradarbis klausia, kaip tau sekasi, tai reiškia, jog jam iš tikrųjų įdomu, o ne kad tiesiog laikosi etiketo ir nėra labai suinteresuotas išgirsti atsakymą.

Kartais išgirsti piktą komentarą gatvėje ar registratūroje man yra geriau, negu matyti dirbtines šypsenas ir šablonišką elgesį. Taigi bendravimo nuoširdumu bei draugystės tikrumu šiuo atveju nugali Lietuva.

Oriai, patogiai, bet liūdnai

Dar vienas pliusas Lietuvai būtų šeimos narių bei giminių ryšių palaikymas ir pagalba vieni kitiems. Kadangi vidutinė gyvenimo trukmė Norvegijoje yra ilgesnė negu Lietuvoje, Norvegijoje yra labai daug vienišų senų žmonių, kurie susitinka su savo vaikais, anūkais ir proanūkiais geriausiu atveju per didžiąsias metų šventes.

Šią problemą aš labai gerai pastebiu, dirbdama šeimos gydytoja. Turiu daug vyresnio amžiaus pacientų, kurie prašo gydymo nuo vienatvės tiesiogine šio žodžio prasme. Paklausiu, kokie jų ryšiai su giminėmis, o tie, nuleidę akis žemyn, pasako, jog vaikai užsiėmę savais reikalais ir nevalia jų trukdyti. Apie anūkus nėra ko ir kalbėti, su jais seneliai dažnai beveik visai neturi ryšio.

Manau, vienatvė – neišvengiamas gerovės valstybės bruožas. Gera gyventojų finansinė padėtis ir didelės socialinės garantijos lemia, jog šeimos nariai vieni nuo kitų nepriklausomi. Pavyzdžiui, senus žmones pas gydytojus atveža ir atgal namo parveža specialiai užsakytas valstybės finansuojamas taksi, padėti į namus ateina socialiniai darbuotojai, specialiai namuose aptarnaujančios seselės seniems ar sergantiems žmonėms nuperka vaistų ir suteikia reikalingą pagalbą.

Demencija (senatvine silpnaprotyste) sergantį asmenį pas gydytoją dažnai atlydi socialinis darbuotojas ar namuose dirbančios seselės.

Anūkai retai lieka pas senelius, nes dažniausiai eina į darželius ir jų auklėjimu rūpinasi tik tėvai. Tai tik keli iš daugelio galimų pavyzdžių, jog giminės vieni kitiems tarsi neturi poreikio padėti ir dėl to giminės ryšiai tampa paviršutiniški.

Tai, kad žmonės gali daugiau laiko skirti sau ir nėra įpareigoti rūpintis kitais, gali būti traktuojama kaip didžiulis privalumas. Tačiau mano išvada būtų tokia: dėl skirtingų gyvenimo sąlygų bei socialinių garantijų sistemos, Norvegijoje dauguma žmonių senatvėje gyvena orų, patogų, nors liūdną bei vienišą gyvenimą. Tuo tarpu Lietuvoje seni žmonės pasigenda oraus gyvenimo, tačiau rečiau pritrūksta šeimos narių bei draugų dėmesio. Taigi, čia pliusą gauna tiek Lietuva, tiek Norvegija, o kuris pliusas vertingesnis – spręsti kiekvienam.

Net ir valytojai automobilis – ne prabanga

Gavau DELFI klausimą apie finansinius skirtumus. Norvegijoje pliusas tai, kad darbą turintis žmogus tikrai galės išgyventi ir patenkinti pagrindinius žmoniškus poreikius (susimokėti už būstą, maistą, drabužius, automobilį, laisvalaikį ir pan.)

Žinoma, minėtų poreikių apimtis ir kokybė priklausys nuo atlyginimo dydžio. Tačiau esminga, kad net ir valytojo darbą dirbantis žmogus nebus priverstas maisto pirkti tik per akcijas, drabužių – iš antrų rankų, gyventi mažame kambarėlyje ir svajoti apie automobilį.

Nemotyvuoti mokytis ir siekti karjeros

Norvegijos progresinių mokesčių sistema didina viduriniosios klasės apimtį. Kuo daugiau uždirbti – tuo daugiau nurėš mokesčiams, o jei uždirbi mažai , mokesčių mokėsi mažą procentą.

Skamba labai gražiai ir net utopiškai, tačiau yra ir kita medalio pusė. Norvegai nėra motyvuoti gerai mokytis, stoti į universitetus, siekti mokslo aukštumų ir karjeros. Juk gali dirbti staliumi arba pardavėju ir gyvensi orų gyvenimą. Kam mokslus metų metus griaužti?

Mums, gydytojams iš kitų šalių, dėl to pasisekė – norvegai pristigo entuziastų, norinčių griaužti medicinos mokslus ir dirbti atsakingą bei rizikingą darbą. Dėl to dažna situacija darbo vietoje, kai visos seselės norvegės, o dauguma gydytojų – užsieniečiai.

Buto nuoma – 1500, plaukų dažymas – 330 eurų

Norvegijoje galimybės uždirbti didesnės, bet ir išlaidos didesnės negu Lietuvoje.

Pavyzdžiui, buto nuoma didesniame mieste gali kainuoti apie 1500 eurų per mėnesį. Apsikirpti kainuoja apie 55 eurus, o už plaukų dažymą kirpykloje gali sumokėti ir 330 eurų.

Traukinio mėnesinis bilietas 120 km atstumui nuo vieno miesto iki kito – 415 eurų. Automobilio metinis mokestis priklauso nuo automobilio tipo, mes mokame 340 eurų. ,,Kosmiškai’’ kainas užkėlę odontologai, už vieno danties plombavimą imantys kelis šimtus eurų. Maistas taip pat kainuoja brangiau. Benzino litras apie 1,7 euro, o elektra – ne ką brangiau negu Lietuvoje.

Lygūs nepaisant užimamų pareigų

Dar vienas pliusas Norvegijai – beveik visiškas hierarchijos nebuvimas darbo santykiuose. Tiek sekretorės, tiek seselės, tiek gydytojai ir viršininkai, o kartais ir slaugytojai bei valytojai gali pietauti kartu. Tai gali būti bendras pietums skirtas kambarys, arba valgykla, kurioje daugiau stalų. Kas prie ko atsisės, visai neturi reikšmės. Nėra atskiro vyr. gydytojų ir rezidentų ar seselių stalo.

Kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę ir kiekvienas kaip žmogus yra lygus su kitais, tik turi skirtingas darbo užduotis. Lygybė akivaizdi ne tik pietaujant, bet ir kiekviename žingsnyje. Lietuviams šioje srityje tektų nemažai pasistengti, norint pasiekti tokių santykių tarp žmonių.

Hierarchijos nebuvimas pastebimas ir šeimoje bei mokykloje. Pavyzdžiui, vaikai dažnai į mokytoją kreipiasi vardu. Norvegų kalboje apskritai nesakoma ,,Jūs’’kreipiantis į vyresnį, svetimą ar aukštesnes pareigas užimantį žmogų. Tai irgi prisideda prie lygybės pojūčio.

Pasitiki savimi, bet negerbia vyresniųjų

Norvegai vaikus auklėja šiek tiek kitaip, negu yra įpratę lietuviai. Net mažiausieji įpratę išsakyti savo nuomonę suaugusiems ir niekas ranka nenumoja ir nesako „čia suaugusiųjų reikalai, geriau eik žaisti“.

Į vaikų poreikius ir smalsavimą kreipiama itin daug dėmesio. Net pačioje netinkamiausioje situacijoje vaikui pradėjus klausinėti, ką jis mato ant sienos ar pro langą, tėvai kiek galėdami atsakys į klausimą, o ne lieps ramiai sėdėti ir tylėti, esąs netinkamas laikas klausti.

Šis bruožas, manau, turi tiek gerąją, tiek blogąją pusę. Geroji, jog vaikui augant stiprėja jo savivertė ir pasitikėjimas savimi. Blogoji pusė – jis neišmoksta gerbti vyresniųjų ir jų klausyti. Kartais vaikų elgesys su suaugusiais net atrodo įžūlus.

Kai svarbiau remti silpnuosius, nukenčia gabūs mokiniai

Dar viena norvegiška vaikų auklėjimo ypatybė – vengti kritikuoti, vertinti. Mokykloje pažymiai pradedami rašyti tik nuo aštuntos klasės. Nenuostabu, kad septynerius metus neturėjus konkrečių įvertinimų (nekalbu apie saulutes ir debesėlius), o aštuntoje klasėje gavus blogesnį pažymį daugelį vaikų ištinka psichologinė krizė.

Apskritai norvegai įpratę vienas kitą tik girti ir labai sunkiai pakelia kritiką. Kritiką jiems ne tik sunku priimti, bet ir išsakyti. Vaikai beveik visada girdi, kad jie yra protingi ir gabūs. Tokių dalykų. kurie vyksta lietuviškose mokyklose, kai mokytojas vaikui prieš visą klasę gali pasakyti, kad jis kažko nesugeba, Norvegijoje nėra. Atrodytų, tai gerai, bet ką daryti iš tikrųjų gabiems mokiniams, kai ir visiems kitiems yra sakoma, kad jie gabūs?

Problema ta, kad tie iš tikrųjų gabūs mokiniai nelabai kam įdomūs. Svarbiausia remti silpnesniuosius, jiems padėti, paskatinti, pritaikyti pamokas, padėti jas paruošti. Tam yra papildomi mokytojai ir programos. O jei išsprendei uždavinį anksčiau už kitus, tai sėdėk ir lauk, kol visi išspręs. Taigi, tobulėjimas tokiu atveju sudėtingas.

Lietuvoje – kitas kraštutinumas

Lietuvoje mokymosi programa sudaryta taip, kad tik gabiausi gali ją „pavežti“, kiti tenkinasi blogais pažymiais, neįskaitytais darbais ir menkėjančia saviverte.

Norvegijoje mokslai orientuojami į vidutiniokus – silpniausiems padedama pakilti iki vidutino lygio, o stipriausieji neturi kitos išeities, kaip nusileisti iki vidutiniokų. Gerai tai ar blogai - spręsti kiekvienam.

Už įvairovę – pliusas Lietuvai

Dar vienas Norvegijos ypatumas yra tai, kad žmonės yra įpratę gyventi labai panašų gyvenimą. Jie turi panašius pomėgius, panašiai leidžia laisvalaikį, turi panašų požiūrį įvairiais klausimais. Lietuviai šiuo požiūriu yra labiau skirtingi, kas daro gyvenimą Lietuvoje įdomesnį.

Galbūt jūs suskaičiuosite, kas turi daugiau pliusų – Lietuva, ar Norvegija, ir kur vis dėlto gyventi geriau? Aš nežinau.

Bandant sau atsakyti į šį klausimą, nederėtų pamiršti – vienas dalykas gyventi Norvegijoje, kai esi norvegas, o kitas – kai esi užsienietis, kitaip žiūrintis į gyvenimą, bendravimą, vertybes, atskirtas nuo šeimos ir namie kalbantis kita kalba.

Aš džiaugiuosi, kad esu Lietuvė, ir kad išmokau to, ko norvegai niekada nesimokė, bei taip pat džiaugiuosi galimybe pagyventi Norvegijoje ir išmokti dalykų, kurių Lietuvoje nebūčiau išmokusi.

Šiuo metu su vyru gyvename Norvegijoje, o kaip bus toliau, matyt, sužinosime kai ateis laikas.

Vis labiau ilgisi Lietuvos, bet vis daugiau atranda Norvegijoje

Atsakant į pateiktus klausimus Sandrai buvo svarbu nejuodinti Lietuvos, kurios dėka ji yra tas žmogus, kuriuo tapo. Taip pat nesinorėjo juodinti Norvegijos, kurioje gyvendama sutiko daug gerų žmonių, ir kuri suteikė galimybes realizuoti save bei tobulėti kaip gydytoja.

„Tiek apie gyvenimą Lietuvoje, tiek Norvegijoje yra rašoma daug straipsnių. Esminė gvildenama problema, kur gyventi geriau, labiau ,,apsimoka‘‘ išvykti, likti ar ,,apsimoka‘‘ sugrįžti, – pastebi Sandra. – Tačiau vienareikšmiškai atsakyti į šiuos klausimus neįmanoma. Kiekvienas žmogus sprendžia individualiai, priklausomai nuo poreikių, vertybių, galų gale, galimybių“.

Lyginti Lietuvą su Norvegija DELFI pašnekovei atrodė kiek beprasmiška, nes tarp šių šalių daugiau skirtumų, negu panašumų, kiekviena turi savų privalumų ir trūkumų.

„Kaip mano požiūris į Lietuvą pasikeitė išvykus į Norvegiją, taip gyvenant Norvegijoje pasikeitė mano požiūris į šią šalį. Jis ir toliau keičiasi. Atrandu vis daugiau ir daugiau dalykų, kurių ilgiuosi iš Lietuvos ir dėl kurių džiaugiuosi būdama svečioje šalyje“, – sakė penktus metus Norvegijoje šeimos gydytoja dirbanti lietuvė.