Todėl visų žvilgsniai Vakaruose iš karto nukrypo į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Tiesa, versijos išsiskiria iš karto išsiskyrė – vieni pripažino, kad šis nužudymas V.Putinui visiškai nenaudingas (tarp jų nuo pat pradžių buvau ir aš), todėl vargu ar užsakovų reiktų ieškoti Kremliuje, o kiti aiškino, kad be Rusijos prezidento žinios tai tiesiog negalėjo įvykti.
Tačiau ir tie, kurie nemano, kad nužudymas naudingas Kremliui, dažniausiai vis dėlto teigė (ir, žinoma, ne be pagrindo), kad V.Putinas vis tiek yra šios žmogžudystės kaltininkas – dėl tos neapykantos kitaminčiams atmosferos, kurią jo režimas ypač kursto nuo karo Ukrainoje pradžios. Šie vertinimai iš esmės nesikeičia ir paskelbus apie įtariamųjų žmogžudyste sulaikymą.
Taigi, vis tiek kaltas V.Putinas ir tik jis vienas. Bet ar tai nėra padėties supaprastinimas? Ar tai iš tiesų ką nors paaiškina ne tik apie patį B.Nemcovo nužudymą, bet ir apie dabartinę Rusiją apskritai?
Ką rodo įtariamųjų areštas?
Mat mažiausiai du iš įtariamųjų yra bataliono “Sever” ilgamečiai nariai, iš jo pasitraukę tik B.Nemcovo nužudymo išvakarėse. Nenuostabu, kad būtent juos – Zaurą Dadajevą ir Beslaną Šamanovą4 – asmeniškai ginti stojo R.Kadyrovas. Mat batalionas “Sever” – tai iš esmės privati R.Kadyrovo armija, privati jo saugos tarnyba ir privatus baudžiamasis būrys kartu sudėjus.
“Kiekvienas įsakymas bus įvykdytas, nes įsakymo neįvykdymas lems akivaizdžiai didesnes sankcijas, negu jo neįvykdymas”, - taip batalioną apibūdina garsus Rusijos žmogaus teisių gynėjas Aleksandras Čerkasovas ir, ko gero, nė kiek nepersūdo.
Ne mažiau svarbu yra tai, kas vadovauja batalionui “Sever”. Tai – Alibekas Delimchanovas. Jis yra Rusijos Valstybės Dūmos nario Adamo Delimchanovo brolis ir paties R.Kadyrovo giminaitis (dažniausiai teigiama, kad pusbrolis). A.Delimchanovą R.Kadyrovas yra viešai įvardinęs, kaip savo įpėdinį.
Be to, A.Delimchanovo pavardė siejama su kone visų R.Kadyrovo priešų likvidavimu – nesvarbu, ar žmogžudystės įvykdytos pačioje Rusijoje, ar užsienio šalyse. 2014 metais JAV įtraukė A.Delimchanovą į sankcijų sąrašą, tačiau ne dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, o dėl paties A.Delimchanovo priklausymui tarptautiniam mafijos tinklui “Brolių ratas”.
Tačiau V.Putino režimas iki šiol buvo suteikęs R.Kadyrovui ir A.Delimchanovui kone neliečiamųjų statusą. Tokį, kuris po eilinio įsakymo paleisti įtariamus nusikaltimo vykdytojus (tuomet daug mažesnio rango negu B.Nemcovo byloje ir mažiau asmeniškai susijusius su A.Kadyrovu bei A.Delimchanovu – M.L.) 2013 metais privertė net FST centrinio aparato darbuotojus kelti viešą skandalą ir grasinti pasitraukimu iš tarnybos.
Be to, patikimo informacijos šaltinio reputaciją Rusijoje išsikovojęs opoziciniu laikomas dienraštis “Novaja gazeta” paskelbė, kad V.Putinui pranešta, jog B.Nemcovo žmogžudystės organizatorius (ne užsakovas, bet organizatorius) buvo Čečėnijos teisėsaugos struktūrose dirbantis majoras vardu Ruslanas, kurio artimas giminaitis užima aukštas pareigas tose pačiose Čečėnijos teisėsaugos struktūrose.
Rusijos opozicija ir žiniasklaida netruko išsiaiškinti, kad Ruslano pavardė – Geremejevas. Vienas R.Geremejevo dėdė yra Vacha Geremejevas, kuris užimas vieno Čečėnijos rajonų vidaus reikalų skyriaus vadovo pareigas, kitas dėdė – Suleimanas Geremejevas - yra netgi Rusijos Federacijos Tarybos narys. O minėtas A.Delimchanovas – taip pat artimas giminaitis. Be to, S.Geremejevas taip pat sietas kone su visomis garsiomis bylomis, su kuriomis sietas ir A.Delimchanovas.
Visa tai rodo, kad V.Putinas iš tiesų nė nenumanė apie rengiamą B.Nemcovo žmogžudystę, o tyrėjai tikrai neieško “atpirkimo ožių”, nes nusitaikė į artimiausią A.Kadyrovo aplinką. Tiek “Novaja gazieta”, tiek kiti Rusijos žiniasklaidos ir opozicijos atstovai dabar kalba apie rimtą A.Kadyrovo aplinkos ir jai nenusileisti šį kartą pasiryžusių Rusijos specialiųjų tarnybų kovą, kurioje V.Putinui, kaip tikram mafijos krikštatėviui, teks rinktis, kurią pusę galiausiai palaikyti.
Maža to, paaiškėjus, kad su B.Nemcovo nužudymu gali būti susiję žmonės iš A.Kadyrovo aplinkos, tarsi susvyravo ir pati V.Putino valdžios piramidė. Staiga ėmę sklandyti įvairūs gandai apie neva tuoj tuoj įvyksiančius vieno ar kito veikėjo atstatydinimus, taip pat iš pradžių V.Putino administracijos vadovo Sergejaus Ivanovo, o vėliau ir paties V.Putino netikėtas dingimas iš viešumos pakurstė net teorijas apie gresiantį ar net jau įvykusį rūmų perversmą prieš V.Putiną. Jį neva rengė arba jau net įvykdė minėtasis S.Ivanovas.
Tokia padėtis iš tiesų itin daug atskleidžia apie kituose šio ciklo “V.Putino Rusija” rašiniuose mano jau ne kartą minėtą klaninę dabartinės Kremliaus valdžios struktūrą, kurioje V.Putinas vaidina toli gražu ne vienasmenius sprendimus priimančio visagalio valdovo, o tik mafijos krikštatėvio vaidmenį. Dar daugiau peno ji suteikia ir padėties pačioje Rusijoje po agresijos Ukrainoje, kuri itin sustiprino pačias radikaliausias, agresyviausias ir tamsiausias šalies jėgas, analizei.
Tačiau, nors nemalonu tai pripažinti, bet panašu, kad net daugelis nužudymą komentuojančių ekspertų ir apžvalgininkų visame pasaulyje nebando nieko daug analizuoti, o tik emociškai reaguoja į gandus arba skelbia naujus nuosprendžius režimui, kuris, kaip bandžiau pagrįsti anksteniuose šios straipsnių serijos rašiniuose, jau ir taip seniai turėjo būti pripažintas net tik mafijiniu-kriminaliniu, bet ir teroristiniu.
Todėl ir šį kartą nė nemanau ginti V.Putino. Jis yra šio režimo “krikštatėvis” – taigi, jis bet kokiu atveju atsakingas už tai, kas vyksta dabartinėje Rusijoje. Ir ne vien už tą iš tiesų neįtikėtinai sukurstytą neapykantos atmosferą šalyje.
Tačiau paanalizuoti B.Nemcovo nužudymą “V.Putino Rusijos – jos valdžios struktūros, veikiančių jėgų, teisėsaugos ir nusikalstamo pasaulio suaugimo, tariamos V.Putino vienvaldystės ir panašiuose kontekstuose vis dėlto verta būtina.
Šiuo požiūriu aš visiškai pritariu vienam garsiausių Rusijos ekspertų Vakaruose Markui Galeotti, kuris savo komentare dėl B.Nemcovo nužudymo kaip vieną svarbiausių punktų išskyrė būtent “neutralumo”, bandymo pažvelgti į viską objektyviai ir analizės trūkumą.
Tiesa, kai kurie pripažinti Rusijos ekspertai nevengia ne tik analizės, bet ir šokiruojančių išvadų.
Dėl praėjusį rudenį išleistoje knygoje “Putino kleptokratija: kam priklauso Rusija?” (“Putin’s Kleptocracy: Who Owns Russia?”) surinkto tiesiog įspūdingo faktų rinkinio apie nusikalstamą V.Putino atėjimo į valdžią kelią pastaruoju metu ypač išgarsėjusi Majamio universiteto JAV Ohajo valstijoje profesorė Karen Dawisha diskusiją dėl B.Nemcovo nužudymo nuspalvino istorine paralele.
Manoma, kad S.Kirovas, kuris galėjo sudaryti konkurenciją Josifui Stalinui, nužudytas šio diktatoriaus įsakymu, o pati žmogžudystė panaudota kaip pretekstas vadinamajai didžiojo teroro kampanijai.
Diskuotuojant dėl tokios man vis dėlto neatrodančios pagrįstos paralelės galima būtų pritarti M.Galeotti, kad V.Putinui, jei jis iš tiesų norėtų pradėti kažkokią didesnę nei įprasta teroro prieš savo paties tautą kampaniją, jau senokai nereikia jokio preteksto.
Jei jau laikytis šios paralelės, vietoj B.Nemcovo auka būtų turėjęs tapti mažų mažiausiai kuris nors dabartinių Rusijos valdžioje įsitvirtinusių grupuočių lyderis (pavyzdžiui, vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas, prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas arba gynybos ministras Sergejus Šoigu). Vėliau dėl žmogžudystės turėtų būti suimti ir nuteisti mažiausiai keli kitų grupuočių lyderiai, taip įtvirtinant V.Putino vienvaldystę. Tačiau ar kas nors panašaus yra net teoriškai įsivaizduojama dabartinėje V.Putino Rusijoje?
Ar V.Putinas kada nors iš tiesų fiziškai naikino savo režimo narius? Taip, per V.Putino valdymą nužudytas ne vienas jo atėjimo į valdžią ir tamsias valdymo istorijas tirti mėginęs politinis oponentas ar žurnalistas. Itin paslaptingomis aplinkybėmis žuvo net ne vienas generolas (apie tai kiek vėliau), tačiau tikrai sunku prisiminti atvejį, kad režimas būtų nužudęs tiek kokį nors savo narį, tiek jokios realios grėsmės nekėlusį oponentą.
Ir atvirkščiai – galima prisiminti vieną visiškai priešingą atvejį. Pastaraisiais metais tiek įtakos įgavęs, kad net tapo vienu pagrindinių karo Ukrainoje architektų Dmitrijus Rogozinas prieš kelerius metus buvo V.Putino nurodymu visiškai politiškai sunaikintas iš išsiųstas į politinę tremtį Rusijos ambasadoriaus pie NATO poste.
Niekam nėra paslaptis, kad toks politinis D.Rogozino sunaikinimas įvyko dėl tos pačios priežasties, dėl kurios buvo nužudytas S.Kirovas – tuometis partijos “Rodina” (kuri buvo suskaldyta ir išsklaidyta) lyderis ir pati partija buvo pradėjusi kelti grėsmę V.Putino valdžiai. Tačiau D.Rogozinas su triumfu grįžo į vyriausybę, ten susigrąžino tiek įtakos, kad jau galėjo rimtai varžytis su itin įtakingu gynybos ministru S.Šoigu.
Tiesa, praėjusį rudenį šį įtaka vėl apkarpyta, bet apie tai – irgi šiek tiek vėliau. Kol kas svarbu tai, kad, bent jau mano įsitikinimu, šie pavyzdžiai rodo, jog nelygintini yra ne tik V.Putino ir J.Stalino režimai, bet ir jų valdymo metodai.
Todėl ir dabar galima prognozuoti, kad netgi A.Kadyrovas ir A.Delimchanovas, nepaisant to, jog, žinant Čečėnijos realybę, itin sunku įsivaizduoti, jog įtariamieji B.Nemcovo nužudymu galėjo veikti be jų žinios, neatsidurs teisme.
Minėta kova tarp A.Kadyrovo aplinkos ir Rusijos specialiųjų tarnybų teoriškai gali baigtis Čečėnijos lyderio ir jo artimiausių bendražygių pralaimėjimu. Juo labiau, kad priešų A.Kadyrovas turi ne tik Maskvoje, bet kaimyninėse Čečėnijai Rusijos respublikose. Taigi, jie teoriškai galiausiai galėtų netekti valdžios (nors tai, kita vertus, galėtų sugriauti V.Putino ilgai kurtą “stabilumo” Čečėnijoje iliuziją), tačiau kokie nors parodomieji teismai sunkiai tikėtini.
Ryškiausi pavyzdžiai, ko gero, būtų trys: 2002 metais taip pat Maskvos centre (Naujajame Arbate) nužudytas Magadano srities gubernatorius Valentinas Cvetkovas, 2005 metais prie Maskvos nesėkmingai pasikėsinta į tuometi RAO “JES Rosiji” vadovą Anatolijų Čiubaisą, 2006 metais Maskvoje nužudytas Rusijos centrinio banko vadovo pavaduotojas Andrejus Kozlovas.
Nė vieno jų tikrai negalima pavadinti režimo kritikais ar priešininkais. Ir su nė vienu iš šių nusikaltimų net didžiausi V.Putino kritikai nesieja nei asmeniškai Rusijos prezidento, nei Kremliaus. Nors tarp V.Putino režimo aukų, kartu su B.Nemcovu ir tokiais kovotojais, kaip Jurijus Ščekočichinas ar Sergejus Magnitskis, bent jau kai kas dabar mini ir V.Cvetkovą bei A.Kozlovą.
Vien toks visko suplakimas į vieną yra ydingas, nes tikrai nepadeda suprasti, koks iš tiesų yra V.Putino režimas, kas iš tiesų vyksta jo valdomoje Rusijoje ir kaip jis pats veikia, o, atvirkščiai, netgi klaidina.
Tačiau bent akimirkai stabtelėkime ties šiais nusikaltimais. Juo labiau, kad visi jie iš esmės ištirti – galima nebent ginčytis, ar buvo išaiškinti tikrieji užsakovai, ar kažkas taip ir liko paslaptimi.
Taigi dar kartą atsigręžus į šiuos nusikaltimus, pirmoji ir svarbiausia išvada yra ta, kad net labiausiai rezonansiniai nusikaltimai V.Putino Rusijoje gali būti vykdomi ne tik be aukščiausios valdžios žinios, bet ir gali būti iš viso tiesiogiai nesusiję netgi nė su viena aukščiausioje valdžioje įsitvirtinusia grupuote arba Rusijos saugumo tarnybų vadovybe. Atvirkščiai, šie pavyzdžiai rodo, kad Rusijoje yra jėgų, kurios drįsta mesti iššūkį režimui arba bent jau per daug nekreipti į jį dėmesio spręsdamos savo nusikalstamus reikalus.
Kaip galima spręsti iš viešos tyrimo metu ir teisme paskelbtos informacijos, V.Cvetkovas nužudytas dėl kažkokių mafijinių verslo interesų, į A.Čiubaisą pasikėsino į ultrapatriotinę grupuotę susibūrę kariškiai, vadovaujami GRU atsargos pulkininko Vladimiro Kvačkovo, o A.Kozlovo nužudymą užsakė ne itin įtakingas ne itin įtakingo “VIP-banko” vadovas Aleksejus Frenkelis.
Įdomiausia, kad visais atvejais žudikams, atrodo, talkino kokie nors Rusijos specialiųjų tarnybų ar teisėsaugos atstovai. Pavyzdžiui, V.Cvetkovo ir A.Kozlovo žudikams pasirengti nusikaltimui padėjo ir oficialių asmenų pokalbių telefonu klausymasis. Tačiau pačių nužudymų ar pasikėsinimų sieti su realią valdžią turinčių asmenų interesais nėra jokio pagrindo.
Kaip turint reikiamų pažinčių, Rusijoje galima teisėsaugos ar specialiųjų tarnybų atstovų paprasčiausiai paprašyti tokios “paslaugos” geriausiai atskleidė 2011 metais dienraščio “Moskovskij komsomolec” aprašyta istorija.
Pasirodo, 2009 metais, tiriant visai kitą bylą, o A.Kozlovo bylos nagrinėjimui teisme jau pasibaigus, netikėtai paaiškėjo, kad vienos juridinių konsultacijų firmos vadovas Sergejus Kosarevas savo pažįstamam tardytojui užsakė vykdyti A.Kozlovo klausymąsi. Ir toks Rusijos centrinio banko vadovo pavaduotojo klausymasis buvo vykdomas (!), o jo rezultatai pateko nužudymą organizavusiai grupuotei.
Įvairių įtarimų dėl vienokio ar kitokio paskirų teisėsaugos ar slaptųjų tarnybų atstovų prisidėjimų prie šio nužudymo buvo ir daugiau, tačiau nei Kremliaus, nei atskirų valdžios grupuočių dėl šio nužudymo niekas neįtarinėjo. Atvirkščiai daugiau buvo kalbama, kad už A.Frenkelio galėjo slėptis kokių nors nusikaltėlių grupuočių interesai.
O tai, kaip ir įtariamųjų B.Nemcovo nužudymu ryšiai, rodo ne ką kitą, o paprasčiausią kriminalinę šio režimo prigimtį, kai dažniausiai nelabai aišku: kur baigiasi nusikaltėlių pasaulis ir prasideda teisėsauga bei specialiųjų tarnybų įtakos zona. O kartu aiškėja, kad kažkokios net aukščiausioje valdžioje neįsitvirtinusios grupuotės gali mesti tokį iššūkį tariamai visaapimančiai V.Putino kontrolei, kaip A.Kozlovo nužudymas ir pasikėsinimas į A.Čiubaisą.
Nebent manytume, kad ryžtis Rusijos centrinio banko vadovo pavaduotojo nužudymui ir pasikėsinimui į vieno įtakingiausių režimo narių A.Čiubaiso gyvybę kažkas gali ir be “palaiminimo” valdžioje, o susidorojimui su opozicijos lyderiu tai jau negalioja.
Nė kiek ne mažiau panašių liudijimų – taip pat ir dėl paties V.Putino ryšių – sudėta minėtoje K.Dawishos knygoje “Putino kleptokratija: kam priklauso Rusija”. Apie tai ne kartą rašė ir kiti autoriai.
Užtenka paminėti, kad Rusijos mafijos krikštatėviu net CŽV vadinamas ir dėl to teisės į JAV įvažiuoti netekęs dainininkas Josifas Kobzonas yra itin gerbiamas Rusijos Dūmos narys. O nuteistas tarptautinio ginklų prekeivio simboliu tapęs Viktoras Butas mėgavosi glaudžiais ryšiais su Kremliumi tiek B.Jelcino, tiek V.Putino valdymo laikotarpiu.
Tačiau svarbu suprasti, kad lygiai toks pats teisėsaugos ir nusikalstamo pasaulio susiliejimas V.Putino Rusijoje yra ir viduriniajame ar net žemiausiame lygyje. O tuomet jau nė kiek ne keistai skambėtų ir prieš metus B.Nemcovo ir Michailo Kasjanovo partiją RPR-PARNAS palikusio, bet už juos ne mažiau ryškaus Rusijos opozicijos veikėjo Vladimiro Ryžkovo iš karto po žmogžudystės paskelbta versija apie B.Nemcovo nužudymą.
V.Ryžkovas ne tik nekaltino Kremliaus ir neskelbė kone apokaliptinių pranašysčių Rusijai, neva kažkaip radikaliai pasikeitusiai dėl šio nužudymo. Be daugeliui itin tikėtinos su Kremliumi tikrai menkai susijusios kraštininių nacionalistų versijos V.Ryžkovas pareiškė, kad su B.Nemcovu susidoroti galėjo ir paprasčiausi Jaroslavlio banditai, kuriems ant uodegos, V.Ryžkovo žiniomis, buvo užmynęs B.Nemcovas.
Beje, “Jaroslavlio pėdsaką” viena iš galimų nužudymo versijų iš pradžių pripažino laikąs ir dar vienas opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, nors jis siūlė labiausiai susitelkti į “V.Putino užsakytos žmogžudystės” teoriją.
Ką rodo Antonovų patirtis?
Netgi dabar, kai įtariamieji nusikaltimo vykdytojai jau sulaikyti ir yra žinomi, minėtame “Novaja gazeta” straipsnyje apie tai, kas dėl šio nusikaltimo esą raportuota V.Putinui, tvirtinama, kad tardytojai visai rimtai tyrė “Jaroslavlio pėdsaką” ir net dėl to apklausė regiono gubernatorių.
Visiškai atmesti galimybės, kad tarptautinės mafijos nariu laikomam A.Delimchanovui artimi veikėjai B.Nemcovą nužudė dėl kokių nors mafijinių, o ne politinių motyvų, kol tardytojai nenustatys tikrųjų, netgi dabar negalima. Vien jau dėl to, kad A.Delimchanovas ir anksčiau minėtas bylose, kuriose išskyrus turtinius-mafijinius ginčus jokių kitų motyvų nebuvo.
Viena tokių bylų susijusi su Lietuvai gerai žinoma su bankrutavusiu “Snoro” banku susijusia Antonovų šeima. Į “Snoro” bendrasavininkio Vladimiro Antonovo tėvą Aleksandrą pasikėsinta 2009 metų kovą Maskvoje. Pasikėsinimo priežastis – ginčas dėl 106 milijonų dolerių, o byloje labai ryškiai iškilo ir A.Delimchanovo pavardė.
Beje, nusikaltimo vykdytojai sulaikyti ir nuteisti. Tai čečėnai Aslambekas Dadajevas, Elim Paši Chacujevas ir Timūras Isajevas. Apie tokius glaudžius jų ryšius su A.Delimchanovu arba kita artimiausia A.Kadyrovo aplinka, kaip B.Nemcovo žmogžudystės atveju, nieko nežinoma, o nusikaltimo užsakovai oficialiai neva liko nenustatyti.
Mafijinių B.Nemcovo nužudymo motyvų versija per daug buitiška? Per mažai kaltinimų Kremliui? Iš viso neįtikėtina, kad B.Nemcovą nužudyti galėjo kažkokie nusikalstamo pasaulio atstovai, o ne susidorojimas įvykdytas mažų mažiausiai Kremliaus tyliu pritarimu ar jam sukursčius?
Bent jau man atrodo, kad kriminalinės Rusijos realybė, ir jau minėtos A.Kozlovo nužudymo, pasikėsinimo į A.Antonovą ir daugybė kitų bylų suteikia pakankamai argumentų, kad būtų neatmesta ir tokia versija.
O gal kas nors galvoja, kad Rusijos banditai, kuriems, kaip minėta, dažniausiai vienaip ar kitaip padeda ir teisėsaugos atstovai, turėtų laikyti didesniu iššūkiu ir rizika nužudyti B.Nemcovą, negu Rusijos centrinio banko vadovo pavaduotoją arba pačiose Rusijos saugumo struktūrose daugybę ryšių turėjusį A.Antonovą?
Tačiau grįžkime prie labiausiai tikėtinos versijos, kad B.Nemcovą be jokių Kremliaus V.Putino nurodymų ir jo niekaip neatsiklausę galėjo nužudyti kurios nors iš radikalių ultrapatriotinių grupuočių nariai. Ši versija iš karto po nusikaltimo iš esmės išdėstyta ir įvairiausiais argumentais pagrįsta savo tyrimais ir V.Putino režimo nusikaltimų demaskavimais iki šiol garsėjančiame laikraštyje “Novaja gazeta”.
“Putinas išjudino istorines jėgas, kurios didesnės už jį patį ir kurių valdyti jis nepajėgus. Jei anksčiau Kremliui sunkiausia buvo suvaldyti liberaliąją opoziciją, tai dabar su kiekviena diena jam vis sunkiau bus suvaldyti savo paties sekėjus, kurie jau nebepatenkinti pasiektais rezultatais ir nori visko dabar”, - buvo rašoma šioje iš tiesų gilioje padėties Rusijoje analizėje.
Tas pats dienraštis vieną iš galimų B.Nemcovo nužudymo motyvų labai panašiai formuluoja ir jau žinant, kokie įtariamieji sulaikyti ir net skelbiant, kas galėjo būti nusikaltimo organizatorius.
“Visa kita – aiškus signalas Kremliui: “Rusijos patriotai” pavargo laukti: priešus reikia naikinti; užtenka delsti; jeigu to nepadarysite jūs, atsiras, kas tai padarys, bet tada jūs jau būsite priklausomi nuo mūsų ir privalėsite skaitytis tik su mumis; mes ta jėga, kuri apgins jūsų silnumą, o Tėvynės gynimo nuo priešų darbas, su kuriuo nesusitvarko jūsų specialiosios tarnybos, turi būti tinkamai atlygintas”, - rašė “Novaja gazieta” straipsnyje apie tai, kas apie nužudymą raportuota V.Putinui.
Tokios galimybės, kad B.Nemcovą nužudyti galėjo Kremliui nepavaldžios dar radikalesnės jėgos, iš pat pradžių visiškai neatmetė ir E.Lucasas. Tačiau jis teigė, kad versija, jog “žmogžudystę įvykdė tamsios jėgos už Kremliaus ribų” būtų net baisesnė už tą, kuri B.Nemcovo žmogžudystę lygina su S.Kirovo nužudymu.
Tik ar šis baisumas yra kažkoks naujas? Taip, pastaruoju metu, ypač po karo Ukrainoje pradžios, įvairaus plauko ultraradikalų grupuočių Rusijoje kaip niekada daug. Ir jos, ko gero, kaip niekada stiprios. Tačiau prisiminkime jau minėtą pasikėsinimą į A.Čiubaisą – jį dar 2005 metais įvykdė būtent tokia ultrapatriotų grupuotė vadovaujama GRU atsargos pulkininko V.Kvačkovo.
Ši nusikaltimą tada ištyrė garsaus tardytojo Igorio Krasnovo vadovaujama tyrimo grupė. Tiesa, prisiekusiųjų teismas V.Kvačkovą ir jo bendrus kažkodėl išteisino, nors niekam Rusijoje nekilo abejonių, kad nusikaltimą įvykdė būtent jie. V.Kvačkovas kalėjime vis dėlto atsidūrė dėl kaltinimų 2011 metais rengus karinį maištą. Tačiau jo sukurtą organizaciją “Minino ir Požarskio liaudies armija” («Народное ополчение Минина и Пожарского») teroristine teismas pripažino tik šių metų vasario viduryje.
Ar būtų galima laikyti tokį patį B.Nemcovo nužudymą kažkokia nauja grėsme, jei vien tardytojas I.Krasnovas, kuris, beje, iš karto itin iškalbingai paskirtas tirti B.Nemcovo nužudymą, yra ištyręs ir dar vieną ne mažiau rezonansinį dar vienos ultranacionalistų grupuotės kruviną nusikaltimą – Advokato Stanislavo Markelovo ir žurnalistės Anastasijos Baburovos nužudymą 2009 metais.
Kas žudo “ultrapatriotus”?
Beje, kalbant apie “ultrapatriotus” kriminalinės V.Putino Rusijos kontekste verta paminėti, kad jie šioje šalyje irgi nuolat miršta arba žūsta labai įtartinomis aplinkybėmis.
2010 metais prieš pat Maskvoje rengtą desantininkų mitingą prieš tuometį gynybos ministrą Anatolijų Serdiukovą po važiuojančiu traukiniu nuo platformos stotyje nukrito ir žuvo vienas artimiausių V.Kvačkovo bendražygių atsargos generolas-leitenantas Grigorijus Dubrovas.
Tomis pat dienomis Maskvos gatvėje staiga rastas dar vieno mirusio jų bendražygio generolo-leitenanto Boriso Debašvilio kūnas.
O Rusijos desantinių pajėgų vadas Vladimiras Šamanovas kaip tik tomis dienomis pateko į labai neįprastą avariją, kai į jo automobilį įsirėžė staiga į priešpriešinę eismo juostą išvažiavęs sunkiasvoris “Maz” automobilis.
Tačiau garsiausia panašių pažiūrų generolo žmogžudystė įvykdyta dar 1998 metais – B.Jelcino valdymo laikais. Tų metų liepos 3-ąją buvo nužudytas Dūmos narys, generolas Levas Rochlinas, apie kurį daug metų kalbėta, kad jis realiai rengė karinį perversmą prieš B.Jelciną. 2011 metais informaciją apie rengtą perversmą viešai patvirtino artimiausi L.Rochlino bendražygiai.
Tačiau tokiems L.Rochlino ir nemažos dalies kariškių planams sutrukdė paslaptingas generolo nužudymas, kaltė dėl kurio suversta nužudytojo žmonai. Rusijoje mažai kas abejoja, kad tai – valdžios įvykdyta žmogžudystė, siekiant pašalinti L.Rochlino keltą grėsmę. Net Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kurį minėti L.Rochlino bendražygiai įvardijo, kaip vieną buvusių savo rėmėjų, yra ne kartą viešai teigęs, kad jis asmeniškai buvo įspėjęs L.Rochliną apie jam gresiantį pasikėsinimą.
Tačiau įdomiausia, kad buvęs B.Jelcino bendražygis – žurnalistas ir politikas, buvęs ministras ir Dūmos deputatas Michailas Poltoraninas ne kartą viešai apkaltino būtent asmeniškai V.Putiną buvus šio nužudymo tiesioginiu rengėju, įvykdžiusiu vadinamosios B.Jelcino “šeimos” užsakymą. Šią versiją platina ir buvę L.Rochlino bendražygiai.
Kiek galima tikėti tokiais kaltinimais, sunku pasakyti, tačiau sutapimas tas, kad galutinis V.Putino iškilimas į Rusijos valdžios viršūnę prasidėjo visai netrukus po šios žmogžudystės.
Iki tol ilgus metus su oficialiomis Rusijos saugumo tarnybomis niekaip nesietas ir tik civilinius postus iš pradžių Sankt Peterburgo merijoje, o vėliau Rusijos prezidento administracijoje užėmęs buvęs KGB pulkininkas-leitenantas V.Putinas 1998 metų liepos 25 dieną staiga B.Jelcino paskirtas Federalinės saugumo tarnybos vadovu. Dar kiek daugiau negu po metų jis jau paskirtas premjeru, o vėliau ir paskelbtas B.Jelcino įpėdiniu.
Dar viena įdomi, bet daugelio jau pamiršta detalė yra ta, kad V.Putiną paskyrus FST vadovu jis laikytas “A.Čiubaiso komandos nariu” – taigi, kone prigimtiniu ultrapatriotinių jėgų priešu.
Bet kokiu atveju B.Nemcovo nužudymo kontekste nėra tiek svarbu, ar V.Putinas iš tiesų tiesiogiai prisidėjo prie L.Rochlino nužudymo – daug svarbiau, kad, bent jau tapęs FST vadovu, jis negalėjo nežinoti apie realų pavojų, kurį kėlė ultrapatriotinių pažiūrų generolų užmačios.
Keistos jau minėtų generolų žūtys 2010 metais prieš pats rengtą kariškių mitingą tik patvirtintų versiją, kad Kremlius ir pats V.Putinas veikiau baiminasi šių jėgų negu su jomis bendradarbiauja. Beje, kaip minėta, V.Kvačkovas 2011 metais to paties V.Putino režimo nuteistas būtent už karinio maišto šalyje rengimą.
O jau minėta “Novaja gazeta” pateikta B.Nemcovo nužudymo analizė tik patvirtina šias išvadas ir tai, kad padėtis Rusijoje yra gerokai sudėtingesnė negu Vakaruose dažniausiai įprastas “putinocentristinis” požiūris, kuriuo remiantis Rusijoje apskritai niekas negali vykti be V.Putino žinios.
Tačiau tai tikrai nereiškia, kad ir pats V.Putinas yra toks silpnas ar toks neapdairus, kad leistų šioms jėgoms sustiprėti iki jam pačiam pavojingo lygio. Istorijos apie itin įtartinas generolų žūtis ar mirtis tai tarsi dar kartą patvirtintų.
Kalbant apie V.Putino sukurtą sistema, jai iš esmės būdingas vienoks ar kitoks valdžioje įsitvirtinusių skirtingų grupuočių jėgų balansas. Būtent todėl, dar praėjusių metų rugpjūtį šio ciklo rašinyje “V.Putino Rusija. Agresija Ukrainoje: kas laukia jos architektų” prognozavau: “Rusijos valdžios klanų egzistavimo logika sufleruoja, kad ateityje galima laukti, kad V.Putinas pamažu vėl ims silpninti D.Rogozino klaną, juo labiau, kad tarpusavio kovose būtent to sieks kiti konkuruojantys klanai”.
Kitam D.Rogozino grupuotės nariui, karo Ukrainoje vienam architektų ir finansuotojų, oligrachui Konstantinui Malofejevui staiga atsinaujino problemos su teisėsauga – vėl aktyvizuotas bylos dėl grobstymo iš VTB banko tyrimas. Buvo pranešta ir apie kratas K.Malofejevo namuose bei biure, tačiau paties oligracho atstovai žinią apie kratas neigia. Nors paneigimų, kad vėl aktyvizuotas pačios bylos tyrimas nebuvo.
Dar vienas grupuotės narys, rusiškojo fašizmo ideologas Aleksandras Duginas, kuris praėjusį pavasarį jau imtas laikyti vos ne oficialiu V.Putino ideologu, vėl sugrąžintas prie savo pakankamai marginalizuoto vaidmens.
Verta lavinti atmintį?
Žinant visa tai, logiška būtų prognozuoti, jog, jei pasitvirtins versija, kad prie B.Nemcovo nužudymo nagus prikišo kokios nors ultrapatriotinės grupuotės, gali prasidėti rimtesnė kova ir su jomis. Tik nuo to pats V.Putino režimas netaptų mažiau pavojingas – tai reikia įsisąmoninti jau dabar.
Netaptų V.Putino režimas mažiau pavojingas ir tuomet, jei dėl B.Nemcovo nužudymo būtų nuteisti ne tik vykdytojai, bet ir užsakovai (nors tai sunkiai tikėtina). Nes tai būtų ne tiek teisingumo triumfas, kiek kovos dėl valdžios rezultatas.
Nebūtų buvęs jis mažiau pavojingas, net jei B.Nemcovas iš viso nebūtų buvęs nužudytas. Nors žmogaus gyvybė yra neįkainojama, kalbant apie V.Putino režimą, vertėtų įsisąmoninti, kad jo esmę ir keliamą grėsmę atskleidžia ne vienas ar kitas net labiausiai rezonansinis nusikaltimas, o pati sistema.
Tai, sistema, kurioje valdžia ir nusikalstamas pasaulis yra visiškai suaugę. Kurioje tokie žmonės, kaip net tarptautiniu mastu nusikaltėliais laikomi A.Delimchanovas, J.Kobzonas bei Aleksandro Litvinenkos nužudymu kaltinamas Andrejus Lugovojus demonstratyviai tampa įstatymų leidėjais. O Federalinės narkotikų kontrolės valdybos vadovo pareigas einantis V.Ivanovas galimai buvo susijęs su narkotikų prekyba.
Ir būtent į tai Vakarai, o taip pat daug kas ir Lietuvoje iki šiol kreipė itin mažai dėmesio, staiga lyg atsibusdami tik kiekvieno rezonansinio nusikaltimo atveju, bet po to vėl viską greitai pamiršdami.
Iš dalies į šį klausimą bandė atsakyti tie, kas įžvelgė istorines paraleles su S.Kirovo nužudymu. Tačiau net ir aptarus jų nerealumo priežastis klausimų lieka.
Štai Julia Joffe jau “The New York Times Magazine” paskelbto straipsnio antraštėje teigia, kad “po pasikėsinimo į Borisą Nemcovą daugiau nebėra jokių ribų”.
Puikią reputaciją pelniusi apžvalgininkė Maša Gesen, pripažindama, kad “labai tikėtina, jog niekas Kremliuje neužsakė šios žmogžudystės”, teigia jog būtent tai reiškia “naują gąsdinantį Rusijos istorijos periodą”.
Tokiam teiginiui yra argumentų. Iš tiesų Rusijoje dar niekuomet nebuvo nužudytas joks opozicijos lyderiu laikomas politikas – net jeigu jis buvo ir tik vienas iš lyderių. Dar niekada žmogžudystė iš tiesų nebuvo įvykdyta priešais Kremlių. Dar niekada, jeigu tai pasitvirtintų, tokio atgarsio sulaukusio nusikaltimo neįvykdė valdžios nebekontroliuojamos ultrapatriotinės grupuotės.
Tačiau ar tikrai dar yra ribų, kurių šis režimas neperžengė anksčiau? Ar dar gali būti likę ribų režimui, kuris labai pagrįstai įtariamas valdžią perėmęs susprogdindamas gyvenamuosius namus – taip pat ir Maskvoje. Ir taip nužudydamas ne vieną žmogų, nors ir opozicijos lyderį, bet šimtus niekuo nekaltų savo šalies piliečių.
Jei šiuos kaltinimus vis dar laikysime tik sąmokslo teorija, vis tiek kyla klausimas, ar dar gali būti likę neperžengtų ribų režimui, kuris radioaktyviomis medžiagomis nužudė Aleksandrą Litvinenką. Ir net ne savo šalies teritorijoje, o viename pasaulio finansų centrų – Londone.
Ar dar gali būti dar neperžengtų ribų režimui, kuris apskritai nužudė tiek jam grėsmę kėlusių įvairaus plauko oponentų, kad, skaičiuojant žurnalistus, juos vardyti jau tektų net ne vienetais ir net ne dešimtimis?
Ir šiuo atveju net nėra svarbu, ar Kremlius ir V.Putinas prisidėjo prie B.Nemcovo nužudymo, ar ne. Net jeigu, paaiškėtų, kad dėl B.Nemcovo žūties kalti tiesiog banditai arba ultrapatriotai – tai irgi bus visiškai logiška šio režimo sukurtos valstybės paveikslo dalis.
Žudynės paprasčiausiai seniai tapo šio režimo dalimi, o žmogaus gyvybė – absoliučiai bevertė. Todėl kartais net sunku paaiškinti, kodėl būtent šis nužudymas Vakaruose sukėlė tokią reakciją, kai daugeliu kitų atveju dėmesio siaubingiems Rusijoje vykstantiems dalykams iš tiesų pritrūkdavo. Gerai būtų to nepamiršti, ir kai šokas dėl B.Nemcovo nužudymo ims pamažu sklaidytis, o padėtis pačioje Rusijoje pamažu aprims.