Taip DELFI pasakojo už paskolą pirktuose namuose vienas likęs 38 metų vyras. Prieš naujuosius buvo pastatytas prieš faktą: žmona nori skyrybų, išvyksta su dukra gyventi į užsienį. Kaip suprato iš telefoninų pokalbių su dukra, jo vietą užėmė meilužis.
Kadangi mergaitei 12 metų, vyras prašė neatskleisti jo tapatybės ir vadinti populiariu Jono vardu.
„Savo istoriją ryžausi papasakoti dėl kitų vyrų, kurie galbūt irgi galvoja, kad jų šeimoje viskas gerai ir nemato, o gal nenori matyti pavojaus ženklų. Jei galėčiau laiką pasukti atgal, daug ką daryčiau kitaip“, – sakė Jonas.
Susipažino studijų metais
Su žmona drauge studijavo. Ji taip ir nedirbo pagal specialybę, nes paskutiniame kurse pradėjo lauktis. Kiek paauginusi mergaitę, baigė manikiūro ir kosmetologijos kursus, įsidarbino grožio salone. Jis dirbo vadybininku.
Kaip ir kitos jaunos šeimos, nuomojo butą. Rajone gyvenantys jo tėvai dėjo litą prie lito, kad padėtų sūnui sukaupti pradiniam įnašui ir jis galėtų už paskolą nusipirkti nuosavą būstą.
Prieš 7 metus, kai visi drąsiai ėmė paskolas ir pirko butus, jie nusipirko – miegamajame rajone, naujame name. Džiaugėmės, kad nebereiks nuomotis. Žmona užsiminė, kad norėtų antro vaiko. Bet jis buvo prieš – paskola, vis kita.
Žmonai reikėjo daugiau
Kaip prisimena Jonas, maždaug tuomet prasidėjo pykčiai, nors atrodė, kad sunkiausias laikas – praeityje. Darbuose abu jautėsi įsitvirtinę, pagaliau turėjo stogą virš galvos, dukra paaugo, pradėjo lankyti priešmokyklinę grupę.
„Man patiko tuometinis mūsų gyvenimas, tačiau žmonai reikėjo daugiau. Ji norėjo keliauti, bendrauti – toks įspūdis, kad negalėjo nustygti vietoje. Skųsdavosi, kad atsibodo tas pats darbas, savaitgaliai ar atostogos kaime, kad nori kažko naujo“, – pasakojo vyras.
Tačiau tai – tiesa tik iš dalies. Kaip vėliau prisipažino, tuo ramiuoju, stabiliuoju periodu jis turėjo kelis romanus su moterimis, tačiau žmona apie juos nesužinojo.
„Žinoma, kažkiek graužiausi, bet tuo pačiu jaučiausi ir turintis teisę į veną kitą nuotykį – gyvenimo paįvairinimui“, – prisipažino.
Staiga pasikeitė
Atšventusi 35 metų gimtadienį Jono žmona „staiga pasikeitė, pareiškė, kad metas pradėti gyventi savo gyvenimą, su dukra ėmė mokytis vokiečių kalbos, važinėti nebe į kaimą, o į visokias ekskursijas, lankytis pas draugus“. Jonas tai vadino pinigų ir laiko švaistymu.
„Prasidėjo barniai. Jai niekas nebetiko, ką aš darau, ką sakau, kaip galvoju. Mačiau, kad yra manimi nusivylusi, kartais netgi nepagarbiai elgdavosi. Kai rimčiau susipykdavom, trenkdavau durimis ir išeidavau. Ji sakydavo, kad galiu nebegrįžti. Bet kur tu labai nueisi? Susitaikydavom ir vėl viskas iš pradžių“, – pasakojo vilnietis.
Žmonos siūlymą kreiptis į psichologus priėmė kaip dar vieną jos užgaidą.
„Paskui santykiai kažkaip stebuklingai susitvarkė. Ji buvo vėl miela, paslaugi. Džiaugiausi, kad atėjo į protą, o pasirodo – pats kvailys buvau. Net nepagalvojau, kad susirado meilužį ir nieko man nesakydama rezga naujos savo ateities planą“, – sakė Jonas.
Kaltino, kad viską sugriovė
Prieš praėjusius Naujuosius žmona pakvietė jį pasikalbėti „neutralioje aplinkoje“. Informavo, kad pasibaigus mokslo metams su dukra išvyksta gyventi į užsienį.
„Sakė, kad nepretenduoja į butą, kuris pirktas už paskolą. Jį ir mokėjimus palieka man. Vylėsi, kad abu išlaikysime dukrą ir „pereinamuoju laikotarpiu“ stengsimės elgtis taip, kad kuo mažiau jai pakenktume. Galvosime visų pirma apie ją, o ne apie save“, – pasakojo Jonas. Į kalbas apie meilužį nesileido.
Paklaustas, ar bandė susigrąžinti žmoną, kažkaip paveikti situaciją, vyras sakė, kad taip. Tačiau buvo dar blogiau. Pusmečio iki žmonos ir dukters išvykimo net nenori prisiminti.
Žmona į jo priekaištus stengdavosi nereaguoti ir nieko neaiškino. Reikalaudavo netardyti dukters. Kai prasidėjo vasaros atostogos, paprašė vyro, kad su dukra kelias dienas pabūtų pas senelius. Susikrovė reikalingiausius daiktus, atvažiavusi į vyro tėviškę atsisveikino su uošviais, pasiėmė dukrą ir išsivežė į Vokietiją.
Nurašytas
„Dabar aš – labai geras darbuotojas. Mielai pasilieku po darbo valandų, pavaduoju kolegas, jei tik reikia. Mano pardavimai auga, atlyginimas – taip pat. Tačiau širdyje tuščia, vakarais – nyku. Jaučiuosi išdraskytas. Iškeistas į geresnį. Nepateisinęs vilčių. Nurašytas, kaip beviltiškas“, – trumpais sakiniais kalba Jonas.
Paklaustas, kuo gydosi, užsimena apie santykius su moterimis, kurie trumpam nuskausmina, bet paskui dar juodžiau. Vakarus trumpina alkoholis, bet labiausiai padeda darbas.
Kaip sakė Jonas – pyksta ant savęs, žmonos ir vyro, į kurį buvo iškeistas. Sako, nes akyse aptamsta, kai įsivaizduoja juos kartu.
„Daug laiko turiu apmąstyti, ką ne taip dariau ir kodėl mums taip atsitiko. Ar galėjo būti kitaip. Kaip aš dabar daryčiau?“ – sako.
Paklaustas, ką darytų kitaip, vardija: „Daugiau dėmesio skirčiau savo šeimai, o ne tėvams. Važinėti pas juos kiekvieną savaitgalį buvo klaida. Taip pat kaltinu save, kad atkalbėjau žmoną nuo antro vaiko. Dar supratau, kad kitos moterys man buvo tarsi bėgimas nuo rutinos, tačiau taip jos išvengiau aš vienas. Reikėjo kreiptis pagalbos į specialistus, kaip žmona siūlė ir spręsti santykių problemas tada, kai dar nebuvo įsisenėjusios“.
Akligatviai, kurie neleidžia atsitiesti po skyrybų
Kalbėdami apie pavojus, kurie neleidžia atsitiesti po skyrybų, psichologai mini 7 akligatvius:
Seksualiniai santykiai, siekiant užsimiršimo ar keršto: per neatsakingą seksą keršyti visiems vyrams ar moterims.
„Geležinė moteris“, „geležinis vyras“ : esu nesužeidžiamas, jei kyla pavojus, užsidedu dar daugiau geležinių šarvų.
Atidėliojimas: negaliu su tuo susitvarkyti, gal po kelių savaičių ar mėnesių apie tai pagalvosiu.
Kankinio vaidmens prisiėmimas: niekam nėra taip blogai, kaip man.
Greitas artimas ryšys: kuo greičiau surasti kitą artimą žmogų.
Greitos vedybos
Kaip DELFI yra sakiusi Individualiosios psichologijos instituto vadovė dr. Rasa Bieliauskaitė, po skyrybų ar kitos netekties turi pereiti sunkųjį etapą – išgyventi skausmą, nusivylimą, pyktį – ir tik tada eiti toliau.
„Pagalba būtina – draugų, artimųjų, bendruomenės, specialistų. Ir pripažinimas, kad tokios pagalbos reikia, nėra silpnumo, bet stiprybės ir pasiryžimo eiti toliau ženklas“, – pabrėžė Vilniaus universiteto dėstytoja.