Ar galėjo kryžiuočiai su lietuviais ne tik kariauti, bet ir draugauti? Žinome, kad kartais didžiojo kunigaikščio valdiniai ar net giminaičiai pabėgdavo pas Ordiną. Taip padarė Gedimino vietininkas Žemaitijoje Manstas. Taip pasielgė vėliau Survila. Pas kryžiuočius bėgo Vytautas ir jo brolis Butautas. Tačiau ar būdavo taip, kad į Lietuvą atbėgdavo kilmingi krikščionys?
Kaip teigia istorikas Alvydas Nikžentaitis, tokių atvejų pasitaikydavo. Žinomas atvejis, kai XIV a. II pusėje Livonijos Ordino broliai perėjo į Lietuvą. Žinoma ir vieno jų pavardė – Landsbergis.
Ne vien ginklu: lietuvių bendravimas su vokiečiais
Papasakosime, kaip į Lietuvą atvyko pirmasis Landsbergis, arba Jonas iš Lancebergo. Aprašoma tokia, 1374 metų rudens pradžioje nutikusi istorija: „Livonijos magistras su savo pulku penkias dienas išbuvo lietuvių laukuose ir daug pakenkė, keletą žmonių užmušė ir kitus išsivedė.
Tuomet du broliai iš Livonijos, būtent Johanas Lancebergas ir Frydrichas iš Misseno, narsūs vyrai, kartu su vienu vedliu, vardu Billene, pabėgo kaip išdavikai pas lietuvius su visais ginklais ir daiktais, iš kurių namie nieko nepaliko, ir su daugeliu arklių, ne tik su savaisiais, kurie jiems priklausė, bet ir su pavogtais iš magistro ir Kanduvos fogto.“
Johanas Lancebergas, arba Jonas Landsbergis, pasirinko Lietuvą. Kokie jo motyvai, negalime pasakyti, nes metraštininkai šiuo klausimu nieko neparašė. Koks jo tolimesnis likimas, atskleisime kiek vėliau.
O pradžiai iškelkime klausimą, ar pagonys ir krikščionys tik kariaudavo, ar buvo ir bendraujama?
Kaip teigia istorikas Rimvydas Petrauskas, tuo metu bendri pasisvečiavimai vieni pas kitus buvo tapę normalia praktika ir buvo atsiradusi paliaubų sudarymo ir galiojimo tam tikra tvarka, per kurią galėjo būti apsikeičiama belaisviais, vykti intensyvi prekyba ir kartu tai buvo laikas, kuomet žingeidūs vakariečiai galėjo apsilankyti pagoniškoje Lietuvoje.
XIV amžiaus pabaigoje nutiko mįslingas nutikimas. Izenburgo kunigaikštis sumanė sudalyvauti kryžiaus žygyje prieš lietuvius. Tačiau nutiko nelaimė – jis pavėlavo. Livonijos kariuomenė, jam atvykus, jau buvo iškeliavusi į Lietuvą. Nepaisant to, Izenburgo kunigaikštis vienas iškeliavo į Vilnių.
Aprašoma tolesnė įvykių eiga: „Ir jie sustoja per pusę mylios nuo Vilniaus, ir Izenburgo kunigaikštis nusiuntė vertėją pas karalių prašyti apsaugos, sakydamas, kad esąs riteris, kuris trokštąs jį pamatyti. Atsakė karalius: Kvailai prašo, nes krikščionys man padarė žalos. Neduosiu apsaugos“.
Kaip teigia Rimvydas Petrauskas, čia yra tam tikras komunikacinis aspektas. Viena vertus, Jogaila priimdamas ar nepriimdamas svetimšalius riterius ar kunigaikščius, visuomet žaisdavo dvigubą žaidimą, tai kažkuria prasme Jogaila tokiu būdu galbūt norėjo pademonstruoti savo aplinkai, savo didikams, kad jis taip savaime su tais vokiečiais dar nesusidėjo, kad jis yra padėties šeimininkas.
Tai buvo tikrai svarbus dalykas – pabrėžti, kad jis yra suverenas spręsdamas visus reikalus.
Aprašoma ir įdomi šios istorijos atomazga: „Jie buvo labai nepatogiai apsistoję kažkokioje senoje troboje. Bet Izenburgo kunigaikštis tarė:
– Mirti nebijome, nors mums ir grasina! Eik ir vėl prašyk karaliaus, gal viskas apsivers į gerąją pusę.
Vertėjas skuba pas karalių, kurį randa gerai nusiteikusį, ir gavo atsakymą, kad atvestų riterį su jo draugais ir kad blogo nemanytų.
Išgirdęs tai, Izenburgo kunigaikštis atvyko, ir karalius jį maloniai priėmė. Ir aštuonias dienas jį labai pagarbiai vaišino prie karaliaus stalo. Ir davus jam brangių dovanų, ir padėkojus, gavo vedlį ir pasuko per dykrą į Prūsiją“.
Tačiau pats įdomiausias dalykas nutiko 1377 metais. Tuomet kryžiuočiai apsupo Vilnių. Kęstutis derėjosi su kryžiuočiais dėl paliaubų ir pasikvietė į savo pilį Branderburgo komtūrą Hohenšteiną. Tolesnius įvykius aprašo metraštininkai: „Ir jis iškviečia brolį Hohenšteiną, kuris karaliaus pageidavimu atvyko į pilį. Tenai jį karalius garbingai priima ir linksminasi su juo. Naktį jis sugrįžo į kariuomenę.“
Ar toks draugiškas pasisėdėjimas, kurio metu buvo geriamas midus, lėmė, jog tą kartą kariuomenės išsiskyrė taikiai? Nieko panašaus – metraščiuose minima, jog po to karo veiksmai tęsėsi ir toliau.
Metraščiai taip pat byloja, jog Kęstutis ir Algirdas bendraudavo su Vokiečių Ordino riteriais ir galbūt netgi jautė jiems pagarbą: „Ir įėjo į Segevoldo apylinkę, kur Lietuvos karalių pasitiko vienas lyvių seniūnas ir tvirtino, kad visa naujakrikštų tauta jį iškėlusi karaliumi, ir, jeigu Algirdas sutiks, tai visas kraštas jam pasiduos. Tada karalius jį klausė, o kas atsitiks su Livonijos magistru. Tasai atsakė, kad jie apskritai visus vokiečius išvarys. Bet karalius tarė: „Kaimieti, tu čia karaliumi nebūsi“ ir liepė Segevoldės pilies kieme nukirsti jam galvą.“
Šią istoriją galime interpretuoti dvejopai. Viena vertus, Algirdas atsisakė potencialių sąjungininkų, kovojant prieš Livonijos ordiną ir netgi nubaudė jų lyderį mirtimi. Kas po to galėjo norėti remti lietuvius? Antra vertus, ši istorija rodo, kad Lietuvos valdovai puikiai suprato kilmingumo sąvoką. Valdovas gerbė kitą valdovą, net jei jis buvo priešas.
Tačiau grįžkime prie Vilniaus užpuolimo. Kodėl buvo taip keistai bendraujama tarp dviejų kovojančių armijų vadų? Istorikas Darius Baronas teigia, jog kitas dalykas, kurį galima pastebėti ir kuris pasitaiko tik pačioje Algirdo valdymo pabaigoje: jei Algirdas pasikviečia kryžiuočių riterius prie stalo, jis prašo, kad tam tikros Vilniaus vietos nepultų, ieško kompromisų ir panašiai. Tikriausiai, kad tai buvo padiktuota daugiau ne stiprybės, bet silpnumo, nes Lietuvos situacija buvo komplikuota ir Algirdo valdymo pabaigoje valdovai buvo priversti imtis tokių nestandartinių ėjimų.
Istorikas mini ir visai kitaip pasibaigusią bičiulystės su vokiečiais istoriją: Patrikas, Kęstučio sūnus, Gardino kunigaikštis, vieną kartą pasveikino kryžiuočių riterius, jiems duonos davė, bičiuliavosi. Kęstutis pasirūpino tuo, kad jis būtų pašalintas iš Gardino kunigaikščio sosto. Tai keista istorija. Patrikas pašalintas dėl to, kad bendravo su vokiečiais, o praėjus 10-12 metų Kęstučiui tai jau buvo galima ir nesukėlė jokių vidinių kančių.
Kaip galime vertinti tokius atvejus? Kodėl kartais užsimegzdavo tokie keisti santykiai tarp priešų? Tikriausiai atsakymas būtų toks – XIV amžiuje pasikeitė kovų su Vokiečių ordinu pobūdis. Ekonomika tampa karų su Lietuva didžiausiu varikliu. O kur ekonomika, ten galima ir pasikalbėti bei pasiderėti.
O kokia Jono iš Lancebergo tolimesnė istorija? Kad ir kaip būtų keista, bet 1378 m., praėjus ketveriems metams nuo jo pabėgimo, Lancebergas vėl minimas metraštininko. Rašoma, jog tais pačiais metais jis grįžo atgal. Galima tik spėlioti, kodėl nesusiklostė jo gyvenimas pagoniškoje Lietuvoje. Gal prarado galingą užtarėją (pavyzdžiui, 1377 m. mirė didysis kunigaikštis Algirdas)? O galbūt riteriui tiesiog pabodo pagoniška Lietuva? Deja, atsakymo į šį klausimą neturime.
Jogaila – budelis?
Karalius Jogaila. Žmogus jis buvo švelnus – tokia susiklostė nuomonė apie jį po šimto metų nuo jo mirties. Tokia nuomonė įsigalėjo ir istoriografijoje. Vien ko vertas Žalgirio mūšis – Vytautas jodinėjo tarp savo pulkų, įsakinėjo, o Jogaila tuo metu meldėsi savo palapinėje. Atrodytų, jog tai buvo žmogus, kuris bodėjosi smurtu, karas jam nebuvo priimtinas. Tačiau ar iš tiesų taip buvo?
Paslaptį užmena istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas vienas nutikimas. Kronikoje rašoma: „O pažadų buvo mažai paisoma, nes karalius, atstodamas patį budelį, nunkerta galvą broliui Tegartui.“ Tas karalius – ne kas kitas, o Jogaila. Jau ir pagal ano meto supratimą, toks poelgis buvo žiaurus. Valdovai dažnai bausdavo mirtimi tiek savo pavaldinius, tiek belaisvius, tačiau šį darbą atlikdavo budeliai. Šį kartą asmeniškai pats Jogaila nukirto galvą. Ar galėjo taip būti?
Visa tai nutiko 1384 metais. Vytautas nusprendė sugrįžti į Lietuvą ir susitaikyti su Jogaila. Kaip paaiškėjo vėliau, jis norėjo sugrįžti ne tuščiomis rankomis. Kronikoje rašoma, jog Vytautas tikėjosi sukviesti aukštuosius pareigūnus vaišių ir tada visus juos suimti. Šis planas Vytautui nepasisekė. Keršydamas jis sudegino Jurbarką ir Naująjį Marienburgą, o po to atjojo į Vilnių – pas Jogailą. Šis Vytauto paklausęs – ar gebėtų jis paimti Marienverderio pilį. Vytautas atsakė teigiamai.
1384 metų rugsėjo 21 dieną, tai buvo trečiadienis, Jogaila su Vytautu priėjo prie Marienverderio pilies. Prasidėjo apgultis. Kryžiuočiai tikėjosi pagalbos, bet jos nesulaukė. Galiausiai, po įvairiausių gudrybių, pilies įgula pasiduoda lietuviams. Pasiduodančiam į nelaisvę komtūrui ir jo kariams Jogaila pažadėjo gyvybę. Taip buvo paimta ši pilis.
O jau paskui įvyko ta brutali scena, nuo kurios ir pradėjome šį pasakojimą – Jogaila pats asmeniškai nukirto galvą broliui Tegartui. Istorikų nuomone, ši istorija – šmeižtas. Numanomas šio šmeižto tikslas – mėginti visokiais būdais parodyti lietuvių krikšto netikrumą, o kartu ir mėginti visais būdais pademonstruoti, kad Jogaila – tariamas krikščionis. Tai – savotiškas informacinis karas.
Tiesa, istorikai visiškai neatmeta ir galimybės, jog šioje istorijoje yra krislas tiesos – šiaip ar taip Jogaila dalyvavo mūšiuose, ir turėjo visas stipriam valdovui reikalingas savybes. Antraip jis nebūtų buvęs toks sėkmingas valdovas.
Kaip susitaikė Vytautas ir Jogaila?
Visi žino, jo Vytautas Didysis buvo du kartus pabėgęs pas Vokiečių ordiną. Pabėgus antrą kartą, jis tapo ypač pavojingas Jogailai. Jo žygiai kartu su kryžiuočiais pasiekė Vilnių.
1390 metais Vytautas kartu su Ordino bei būsimo Anglijos karaliaus Henriko IV kariuomene apsiautė Vilnių. Ši apsiaustis vos nepasibaigė didele tragedija Lietuvai. Vilnius buvo vos per vieną žingsnį nuo katastrofos. Apgulties metu žuvo Jogailos brolis Karigaila, kryžiuočiams pavyko sunaikinti Kreivąją pilį.
Jogaila suprato, jog Vytautas ilgainiui suniokos visą Lietuvą kartu su Ordino pagalba. Paliktas Lietuvoje Skirgaila tikriausiai nesugebėjo tinkamai vykdyti savo pareigų. Labiausiai jam koją kišo alkoholis. Šis Skirgailos polinkis netgi aprašomas kronikoje: „Skirgaila, Trakų kunigaikštis, iš prigimties drąsus ir narsus, ginklu ir liežuviu viskam tinkamas. taptų visiems pavojingas, jeigu nuolatinis girtavimas nebūtų sukėlęs visų žmonių panieką jam. Daugelį, o ypač tų, su kuriais jis kaip su bičiuliais ir broliais, artimai bendravo, girtas dažnai kardu žalojo. Tik paskui, kai išsiblaivydavo, savo jiems padarytas žaizdas rūpestingai tvarstydavo, turėdamas įgimtų gabumų gydymo mene.“
Ar tai ne eilinis šmeižtas apie lietuvius? Ar iš tiesų galėjo senovės lietuviai girtauti? Kaip teigia istorikas Artūras Dubonis, senovės lietuviai svaigindavosi midumi ir puotose pasigerdavo iki lėbavimo ir visiškai girto užmigimo ir tai būdavo normalu pagoniškoje Lietuvoje. Tas paprotys buvo gajus sudarant bet kokį sandorį. Prie liudininkų smuklės egzistuodavo ir ganėtinai linksmos ir gausios, kad visi atsimintų kas buvo. Paliudijimo paprotys be alkoholio neapsieidavo. Tad labai galimas dalykas, kad Dlugoszas nemelavo apie Skirgailą. Kaip nemelavo ir apie Vytautą, kuris, panašu, nevartojo alkoholio.
Jogaila privalėjo priimti sprendimą. Jis suprato, kad į Lietuvą reikia grąžinti Vytautą. Šį kartą Jogaila, o ne Vytautas nusprendžia taikytis. Tačiau kaip tai padaryti? Kaip perduoti žinią Vytautui, kuris tuo metu buvo pas kryžiuočius? Reikalas buvo delikatus, nes nuo misijos slaptumo priklausė viso reikalo sėkmė. Reikėjo tinkamo tarpininko.
Į Ordino žemes reikėjo išsiųsti žmogų, kuris mokėtų paslėpti savo misiją taip, kad net budrūs, apdairūs ir visur savo šnipų turintys kryžiuočiai nieko nesuuostų. Buvo surastas šiam reikalui tinkamas kandidatas – vos dvidešimties metų sulaukęs, bet jau Plocko vyskupas kunigaikštis Henrikas. Jis apsimetė, kad atvyksta sudaryti taiką tarp Ordino ir lenkų, prisistatė Balgos ir Christburgo komtūrams. Jų buvo priimtas su tinkama pagarba. Kryžiuočiai išklausė jo pasakojimą ir neįtardami jokių piktų kėslų jį nusiuntė į tą vietą, kur labiausiai norėjo patekti – į Ritersverderio pilį prie Kauno. Tiesiai pas Vytautą.
Ten vyskupas Henrikas išbuvo tris savaites. Per jas turėjo tinkamai laiko niekam nestebint susitikti akis į akį su Vytautu ir išdėstyti karaliaus Jogailos pasiūlymą. Vytautui šis pasiūlymas pasirodė priimtinas – Vytautas surinko savo šeimą, išskyrus brolį Žygimantą, liepė ištikimiems lietuviams sudeginti Ritersverderio pilį. Po sugriovė dar dvi kryžiuočių pilis ir 1392 metų birželio pabaigoje sugrįžo į Lietuvą.
Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga. Prie Kauno ne tik Vytautas sutiko taikytis su Jogaila, tačiau dramatiškai pasikeitė ir pasiuntinio vyskupo Henriko gyvenimas – jis ten sutiko Vytauto seserį Ringailę. Pakako trijų savaičių, kad jaunuoliai vienas kitą pamiltų – ir dargi taip stipriai, kad vyskupas Henrikas nusprendė atsisakyti sėkmingos dvasininko karjeros. Kaip rašoma Ordino metraštyje, Henrikas tris savaites prašė Vytauto sesers rankos, kol Vytautas sutiko. Buvo atšvęstos vestuvės.
Deja, jų bendras gyvenimas nebuvo ilgas ir laimingas, nes Henrikas greitai mirė. Ringailė liko našlė. Kaip teigia istorikai, Ringailė sugebėjo pergyventi dar du vyrus. Dar keturis kartus, greičiausiai, buvo ištekėjusi, daugiausia Moldovoj, kur ji buvo Vytauto ir Jogailos tam tikros politikos dalis. Panašu, kad ten turėjo svarbų statusą, ištekėjo už kelių žinomų Moldovos hercogų.
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – antradienį 22.20 val. per LRT televiziją.