„Požiūrį keitė medicinos pasiekimai (kiek žmogus atsakingas už savo poelgius) ir noras teikti amžinojo gyvenimo viltį, juk laidotuvių apeigos daugiau paguoda gyviesiems nei veikli pagalba mirusiesiems“, – šv. Augustiną citavo kunigas Vygintas Čiurinskas.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) instrukcija „Laidojimo apeigos“ nurodo, jog savižudis, iki pasikėsinimo į savo gyvybę kėlęs papiktinimą, laikomas viešu nusidėjėliu.
Tačiau „savižudžiai gali būti laidojami katalikiškai, jei gyvendami rodė prieraišumo tikėjimui ir Bažnyčiai ženklus. Tokių laidotuvių dalyviams reikia paaiškinti situaciją. Kilus rimtoms abejonėms, kreipiamasi į vietos ordinarą“.
Atgailos ženklai
Kaip rašoma LVK dokumente, 1973 m. rugsėjo 20 d. Tikėjimo mokslo kongregacijos dekretu leidžiama katalikiškai laidoti ir viešus nusidėjėlius, kurie „prieš mirtį parodė kokius nors atgailos ženklus“.
Instrukcijoje minimi „uolių katalikų paliudyti atgailos ženklai, leidžiantys mirusįjį laidoti katalikiškai, yra šie: prašymas pakviesti kunigą (net jeigu jis ir nespėjo atvykti), nuoširdus mušimasis į krūtinę religiniais motyvais, nuoširdus kryžiaus bučiavimas, atsiprašymas dėl papiktinimų ir pan“.
Vengiant viešo papiktinimo, patariama apie tokius atgailos ženklus informuoti tikinčiuosius. Tas pat pasakytina ir apie gyvenusius neteisėtoje santuokoje.
Nepatogūs klausimai
Pirmadienį paviešinus liūdną žinią apie Šakiuose tarnavusio kunigo savižudybę, DELFI skaitytojai reiškė užuojautą dvasininko artimiesiems ir parapijiečiams.
„Manau, smerkti šį atvejį turi teisę tik tie, kurie serga mirtina liga ir kovoja su lėtine depresija, visi kiti gi turėtų patylėti arba pasimelsti, kad nei jiems, nei jų artimiesiems netektų šių dalykų išgyventi“, – rašė vienas iš daugiau kaip 200 komentatorių.
Pasak kito, kai nusižudo paprastas žmogus, tai vadinama mirtina nuodėme ir kunigas atsisako lydėti jį į paskutinę kelionę, o kai nusižudo kunigas, ieškoma pateisinimų, neva teisti jį gali tik Dievas.
Atsakydami į panašius priekaištus, kiti komentatoriai kvietė nekalbėti, ko nežino: „Po Vatikano II visuotinio susirinkimo ši pozicija pasikeitė. Medikai aiškiai įvardijo, kad žmogus negali būti pakaltinamas dėl tokio veiksmo. Dabar laidojami visi savižudžiai, o nelaidojami tik tie, kurie aiškiai girdint kitiems yra pasakę, kad nenori būti laidojami su Bažnyčia ar ją niekindavo“.
Atgrasydavo nuo mirtinos nuodėmės
Savižudybės atveju mėgstama kartoti, jog sava valia gyvenimą baigusiųjų laidojimas už kapinių tvoros ir be kunigo atgrasydavo žmones nuo nuodėmingo pasirinkimo.
Kaip priminė dvasininkas, pirmasis principas sprendžiant laidoti ar nelaidoti savižudį – ar jis turėjo ryšį su Bažnyčia. „Apie kunigo ryšį su bažnyčia sprendžia jo vyskupas ar tikrai jis sąžiningai atliko savo tarnystę, ėjo, stengėsi, darė. Šiuo konkrečiu atveju greičiausiai galima sakyti, kad taip. O kad žmogus neatlaikė – išrikiuokite prieš mane visus atlaikiusius“, – komentavo DELFI pašnekovas.
Kunigo nestebino ir tai, kad, preliminariais duomenimis, nusišovusį jo kolegą nutarta šarvoti bažnyčioje: „Atleiskite už cinizmą, ten buvo jo tarnystės vieta, ten jis praleido savo gyvenimo dalį. Turint omenyje visas aplinkybes, man nekyla abejonių dėl tokio sprendimo, tačiau jį turėtų komentuoti Vilkaviškio vyskupija“.
Nebeatlaikė
Dvasininko žodžiais, savižudybė, pats nuogas jos faktas be jokios abejonės yra sunki nuodėmė. „Konkrečiu atveju mes visų aplinkybių nežinome. Žmogus labai sunkiai sirgo, buvo stipriai veikiamas tam tikrų aplinkybių, nebeatlaikė jų krūvio. Šis kunigas juk dėl žmonių ir dirbo, juk ne tik per Velykas ir Kalėdas ateidavo, kaip daugumai įprasta“.
Pasak pašnekovo, šiame kontekste galima panagrinėti gandą, kad kunigystė – labai lengva ir piniginga profesija. Kiek iš tiesų to lengvumo ir pinigingumo, jei ne vienas kunigas yra nusižudęs? Per Nepriklausomybės laikotarpį trys tai tikrai.
DELFI pašnekovo nuomone, prie to prisideda ir bandymas kunigą vaizduoti kaip tokį, kuris nei valgo, nei geria, nei eina į tualetą: „Yra tas požiūris, kad Bažnyčiai ir kunigams nieko nereikia,viskas krenta iš dangaus ir bažnyčių statyba, ir remontai, ir valgis, ir sveikata, už nieką mokėti nereikia“.
Paprastai neieško pagalbos
„Jeigu ligoniui paskiriamas medikamentinis gydymas, domėkitės, ar pacientas laikosi gydytojo nurodymų. Apie pašalinį vaistų poveikį būtinai praneškite gydytojui – jis pakeis juos kitais preparatais“, – pataria Valstybinis psichikos sveikatos centras.
Ko konkrečiai imtis nujaučiant, kad artimas žmogus ketina nusižudyti, į kokius pavojaus ženklus atkreipti ypatingą dėmesį ir kaip priimti teisingą sprendimą?
Nebijokite tiesiai klausti
Jeigu jūsų draugas ar giminaitis prislėgtas, nebijokite tiesiai jo paklausti, ar kartais neketina nusižudyti, o gal jau pasirinko ir būdą.
Nemėginkite įkalbinėti nesižudyti. Verčiau leiskite žmogui suprasti, kad juo rūpinatės ir jį suprantate, kad jis nėra vienišas, o noras nusižudyti – laikinas, nes depresiją galima pagydyti, o problemas – išspręsti.
Venkite pasakymų: „Yra dėl ko gyventi” arba „Taip pakenksi savo šeimai”. Atvirai klauskite asmens, kas jį kamuoja, visaip bandykite jį prakalbinti. Jei negaluojantysis išsipasakoja artimam žmogui, prireikus nevengia ir specialisto pagalbos.
Palydėkite
Nepaliaudami raginkite ligonį nedelsiant kreiptis į gydytoją arba psichikos sveikatos priežiūros darbuotoją. Savižudžiai dažniausiai netiki, kad jiems kas nors gali padėti, todėl jūs turite ne tik įtikinti žmogų apsilankyti pas specialistą, bet ir padėti jam tai padaryti. Pavyzdžiui, studentas sutiko eiti pas psichiatrą tik tada, kai kartu su juo gyvenęs draugas pasisiūlė jį palydėti.
Padėdami patekti pas psichikos sutrikimų specialistą jūs galite išgelbėti žmogų.
Kaip elgtis krizės atveju?
Ištikus krizei, nugabenkite ligonį į psichikos sveikatos centrą ar psichiatrijos ligoninės priėmimo skyrių. Nepalikite jo vieno, kol nebus suteikta pagalba.
Pasirūpinkite, kad ligoniui po ranka nebūtų daiktų, kuriuos jis galėtų panaudoti kaip savižudybės įrankį: šaunamųjų ginklų, vaistų, peilių, žirklių ir pan.
Ligonis kuriam laikui gali būti hospitalizuotas arba jam gali būti skirtas medikamentinis gydymas. Jeigu neįmanoma greitai pasiekti psichiatrijos įstaigos, kreipkitės į artimiausią ligoninę ar polikliniką.
Pavojaus signalai
Visų pirma, tai ankstesni bandymai žudytis. 20-50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie, kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.
Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės, dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: „Be manęs šeimai bus geriau“. Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.
Prieš žudydamiesi žmonės dažnai užbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičia testamentą.
Depresija ir savižudybė
Depresija sergančiu asmeniu reikia itin susirūpinti, jeigu bent dvi savaites kone kasdien pastebime nors penkis iš šių pavojaus ženklų:
Ligonis atrodo prislėgtas, sutrinka jo miego ritmas.
Pakinta apetitas, svoris.
Judesiai ir/ar kalbėsena tampa neįprastai greiti ar sulėtėja.
Įprasti užsiėmimai nebedomina, neteikia malonumo.
Sumažėjęs lytinis potraukis.
Ligonis jaučia nuovargį, praranda energiją.
Žmogus savęs nevertina, jaučiasi kaltas, save smerkia.
Sulėtėja mąstymas, ligoniui sunku protauti, apsispręsti, nuspręsti, sutelkti dėmesį.
Ligonis galvoja apie mirtį, savižudybę, nebenori gyventi.
Kiti svarbūs požymiai, kad ligonis ketina nusižudyti
Piktnaudžiauja vaistais ar alkoholiu.
Puola į neviltį.
Yra sirgęs psichikos ar somatinėmis ligomis (miokardo infarktu, cukriniu diabetu, insultu, osteoporoze ir kt.)
75 proc. visų savižudžių apie savo ketinimus prasitaria draugams arba šeimos nariams. Į grasinimą ar mėginimą nusižudyti reikia žiūrėti rimtai, net jeigu taip elgiasi paaugliai, kuriems toks elgesys būdingas.
Pagalbos telefonai:
Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai | 8 800 28888 | I-VII visą parą |
Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai | 116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. | 8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 |
Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 8 800 66366 | I-VII 10:00 - 21:00 |
Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 116 123 | I-VII visą parą |
Emocinė parama internetu
„Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
„Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
„Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
„Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Krizių įveikimo centre (Olandų g. 19 - 2, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00
Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt