LRT.lt kalbinti pašnekovai pasakoja savo prisiminimus bei tuometines laisvės vizijas.
A. Siaurusevičius: šie 25 metai su visais trūkumais – laimingiausias Lietuvos laikas
Netoli dabartinės Užsienio reikalų ministerijos A. Siaurusevičius pasakoja sutikęs tuometinį Lietuvos televizijos naujienų tarnybos žurnalistą Ričardą Sartatavičių ir „Panoramos“ automobiliu kartu vykęs prie televizijos bokšto.
„Tuo pat metu televizijos bokštą pasiekė ir rusų tankai, prasidėjo šturmas. Viskas įvyko labai greitai – staiga pamatėme nešamus, ant pievos guldomus žuvusiuosius. Ir šiandieną galėčiau parodyti tą pievą.
Vėliau grįžau į centrą, žmonės bėgo prie Aukščiausiosios Tarybos, o aš, įpuolęs į dabartinę Muzikos ir teatro akademiją, diktavau straipsnį „The Guardian“ korespondentui Maskvoje John Rettie. Tuomet nuvykau į Seimą, parą jame gyvenau, perdavinėjau, kas vyksta, Laisvosios Europos radijui. Apie 10 valandų Vilniuje ir Miunchene buvo nepadėti telefono rageliai“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Apie tuometę laisvės viziją paklaustas A. Siaurusevičius atsako, kad ši – kaip meilė – niekad nebūna tokia, kaip įsivaizduoji. „Bet tai yra nepriklausomybė. Geriausia iš to, kas gali būti. Mūsų karta, patyrusi viską savo kailiu, turbūt labiausiai ją brangina ir brangins. Bet kuriuo atveju visi šie 25 metai su visais trūkumais yra laimingiausias Lietuvos laikas“, – tikina LRT generalinis direktorius.
R. Paleckis: įsivaizdavome laisvę, bet nemanėme, kad jos vaisius skinsime taip greitai
„Jei Aukščiausiąją Tarybą taip pat būtų šturmavę, dabar čia nesėdėtume. Bet tada negalvojome, kad taip gali būti. Atrodė, kad agresoriai nedrįs eiti iki galo ir bendras visų žmonių ryžtas sustabdė tą agresiją. O aš tuo metu dirbau savo darbą – fotografavau, fiksavau, užsirašinėjau. Kai baisioji naktis praėjo, grįžau į redakciją, parengiau reportažą ir kitą dieną reportažas jau buvo atspausdintas“, – prisimena R. Paleckis.
Pasak pašnekovo, jis ir jo kolegos tuo metu vienaip ar kitaip įsivaizdavo laisvę, gyvenimą nepriklausomoje šalyje, nes iš įvairių šaltinių, net ir propaganda „pagardintų“ reportažų apie laisvas pasaulio šalis, buvo žinoma, kaip atrodo šalys, kuriose žmonės laisvai gyvena, keliauja, balsuoja, reiškia nuomonę.
„Supratimas, kaip atrodo laisvė, buvo, bet turbūt nebuvo supratimo, kad taip greitai beveik pasieksime šiuolaikiškų Europos šalių lygį. Apie tai, kad tikrai gyvename geriau nei iki tol, nėra nė ką kalbėti. Šiandiena su visomis blogybėmis yra 100 kartų geriau, nei laikas su visomis tuometėmis gėrybėmis. Tos galimybės, kurias atvėrė pasirinkimas prieš 25-erius metus yra nepalyginamai geresnės nei buvo.
Net drąsiausiame sapne nesapnavome, kad šiandien būsime NATO, Europos Sąjungoje. Bet tai įvyko ir pakankamai greitai. Jau nekalbant apie šiandieninę technologinę pažangą.
Emigracija irgi yra laisvės išraiška: žmonės išvažiuoja, užsidirba pinigų, padeda savo tėvams, artimiesiems. Laisvė yra daugiabriaunė, todėl nereikia norėti vien saldžių vaisių. Nėra abejonės, kad galima gerinti tai, kas yra dabar. Tačiau tam turime visus instrumentus – nuo balsavimo iki dalyvavimo partijų veikloje, nuo ėjimo į demonstracijas iki pasisakymo žiniasklaidoje“, – kalba R. Paleckis.
G. Litvaitienė: visoms moterims pasiūlė išeiti
G. Litvaitienė teigia, kad tuo metu negalvojo, kokia laisva Lietuva turėtų būti. „Viskas mums buvo nauja, visi tikrai degėme noru dirbti. Manau, kad Lietuvos radijas tuo metu turėjo didelę reikšmę pasakojant apie tai, kas vyksta Lietuvoje, šviečiant visuomenę, leidžiant jai pasisakyti. Tai buvo nauja, žmonės per Lietuvos radiją galėjo pasakyti, ką galvoja.
Manau, kad mes visi skirtingai įsivaizdavome, nes niekas nežinojome, kas bus. Bet, manau, tokia Lietuva, kokia yra šiandien, rodo, kad tikrai daug pasiekėme, esame laisvi. Mes laisvi šnekėti, ką galvojame. Žiniasklaidoje laisvė tikrai didelė, kita vertus, su šia laisve ateina ir atsakomybė už tai, ką kalbi“, – portalui LRT.lt kalbėjo G. Litvaitienė.
A. Matonis: bėgome į gatvę stebėti tankų, radome juos savo kieme
„Tuo metu laidas užsieniui transliuodavome vidurnaktį, o į įrašų studiją stengdavomės eiti kuo vėliau, kad žinios būtų kuo naujesnės. Jau kurį laiką laukėme ir buvome pasiruošę visokiausiems netikėtumams, o mums besiruošiant eiti į studiją, išgirdome, kad televizijos bokšto link, Savanorių prospektu, juda tankų, šarvuočių kolonos.
Su kolega išvirtome laukan, bėgome su diktofonas, kad galėtume paruošti medžiagą naujienoms. Tačiau tik išėję į lauką pamatėme, kad niekur nebereikia bėgti: šarvuočiai ir tankai yra atvažiavę čia pat – televizijos kieme“, – prisimena LRT Televizijos naujienų tarnybos direktorius.
A. Matonis pasakoja pirmame pasitaikiusiame bute Konarskio gatvėje paprašęs leisti paskambinti kolegoms ir pranešti, kas vyksta, vėliau su kolega visą laiką, kol vyko šturmas, prabuvęs gatvėje. Rytojaus dieną, prisimena pašnekovas, Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojai susirinko prie, deja, jau užimto LRT pastato. Į vidų patekti nepavyko, todėl darbą teko perkelti į kitas vietas.
Paklaustas, kaip tą dieną įsivaizdavo laisvę ir nepriklausomybę, ar ta vizija šiandieną yra išsipildžiusi, A. Matonis pažymi, kad tuomet buvo sunku įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti laisvė.
„Buvo 1991 metai, mes to vadinamojo laisvo pasaulio nebuvome matę, galėjome tik įsivaizduoti, kad tai yra geriau nei buvo tuomet. Laisvę tada įsivaizdavome kaip galimybę ir teisę tvarkytis, kaip norime. Pirmuosius laisvės oro gurkšnius jau buvome patyrę per Sąjūdžio mitingus, per savo išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą politikų veiksmus skelbiant nepriklausomybę, atstatant tarpukario Konstitucijos galiojimą. Ta vizija nelabai pasikeitusi ir šiandien. Man buvo ir tebėra svarbiausia vertybė tautai ir valstybei tvarkytis savo gyvenimą patiems, kaip jiems atrodo naudingiau ir reikalingiau“, – kalba A. Matonis.
V. Laučius: prie LRT pastato – su termosu ir virtomis bulvėmis
Kaip pasakoja V. Laučius, prieš 24 metus nepriklausomybės vizija buvo susijusi su ryškiu kontrastu tarp gyvenimo blogio imperijoje ir gyvenimo išsvajotame – laisvame ir teisingumą Lietuvos atžvilgiu atkūrusiame pasaulyje.
„Svajonė tikrai išsipildė, o minėtas kontrastas absoliučiai pasitvirtino. Šiandienės problemos atrodo niekis palyginti su gyvenimą SSRS gaubusia tamsa, neteisybe, skurdu ir neviltimi. O apie dar neišsipildžiusius norus pasakyčiau trumpai: viešojoje erdvėje norėtųsi daugiau tikros politikos, intelekto ir aukštosios – ne pramogų – kultūros“, – kalbėjo V. Laučius.
R. Miliūtė: manau, mano svajonės išsipildė
„Sausio 11-ąją, po Spaudos rūmų užėmimo, pradėjome rūpintis, kad reikia grįžti į Vilnių. Tačiau man teko įtikinėti savo tėvus, kad tikrai privalau būti Vilniuje ir ne kur nors kitur, prie parlamento“, – prisimena R. Miliūtė.
Grįžusi į Lietuvą R. Miliūtė prisimena laiką leidusi prie telefono ragelio ir nuolat skambinusi savo kolegoms žurnalistams, kurie tuo metu dirbo Maskvoje ir tuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge), pasakoti, kas vyksta.
„Aš nesu iš tų, kurie sako, „ar už tai mes kovojome“, – paklausta, ar nepriklausomybės vizija išsipildė, sako LRT žurnalistė. – Mes kovojome už tokią Lietuvą, kurioje gali laisvai kalbėti, gyventi, kaip nori, nes nuo tavęs priklauso, kaip tu nori gyventi, o ne nuo tų, kurie tau leidžia arba ne. Manau, mano svajonės išsipildė.
Žinoma, visuomet galima rasti, ką kritikuoti, kas nepatinka, tačiau tai anaip tol nėra tai, kas mane verstų nusivilti ir sakyti, jog aš noriu, kad viskas grįžtų atgal.“