Apie tai, kad Bažnyčia dės daugiau pastangų stabdyti jaunavedžių migraciją po bažnyčias, praėjusių metų pabaigoje prakalbo Katalikų bažnyčios informacijos centro vadovas, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Pasak jo, kai žmonės susituokia vienoje, vaikus krikštija kitoje bažnyčioje, lieka tarsi be šaknų. Žiūrint iš perspektyvos, tai ir nepraktiška. Jei proanūkiai kada ieškos savo šaknų, jiems teks versti kelių bažnyčių knygas.
Pagal Bažnyčios nuostatą, poros turėtų tuoktis, krikštyti vaikus tose bažnyčiose, kurių parapijose gyvena, patys ar jų tėvai yra priėmę sakramentus. Kitaip sakant, tose parapijose, su kuriomis vienaip ar kitaip yra susiję.
Kadangi bažnytinė teisė nereikalauja, kad sakramentai būtų priimami būtinai savo parapijoje, drausti jaunavedžiams rinktis bažnyčią negalima. Tad vyskupijos kunigus ragins žmonėms daugiau aiškinti, kodėl geriau rinktis savo parapijos, o ne svetimą bažnyčią.
Panevėžio ir rajono dvasininkai pritaria, kad nereikėtų blaškytis. Tačiau didesnį nerimą jiems kelia tai, kad dalis žmonių į bažnytinę santuoką žiūri kaip į mados reikalą, tradiciją.
Panevėžio vyskupijos duomenimis, paremtais 2013 metų gyventojų apklausa, 85 procentai vyskupijos gyventojų, nors ir teigia esantys katalikai, stokoja elementariausių katekizmo žinių, ką jau kalbėti apie tikėjimo sąmoningumą. Trys ketvirtadaliai save laikančiųjų katalikais net nebandė dalyvauti parapijos gyvenime. Tokių, kurie domisi katalikų tikėjimo klausimas, yra trečdalis, šiek tiek mažiau nei pusė katalikų mano, kad asmeniniam santykiui su Dievu palaikyti Bažnyčia ir religinės apeigos nebūtinos.
Reikalingas klebono leidimas
Besituokiantieji ar vaikus krikštijantieji didžiųjų miestų bažnyčiose neretai pasigenda privatumo, daugiau dėmesio, stebisi, kad viskas vyksta konvejeriu – pora keičia porą, Krikšto sakramentas teikiamas keliems ar keliolikai vaikų.
Dvasininkai tvirtina kitaip ir negalintys dirbti, nes per dieną turi sutuokti daug porų ir pakrikštyti daug vaikų. Tad Santuokos ar Krikšto sakramentas kaimo bažnytėlėje, kur kunigas sutelkęs dėmesį tik į vieną porą, vieną vaiką, gali būti įstabesnis nei puošnioje sostinės ar kito didmiesčio bažnyčioje.
Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius Eugenijus Troickis sako, kad bažnyčios grožis ar kunigo populiarumas neturėtų būti pagrindiniai kriterijai renkantis, kur tuoktis ar krikštyti vaiką. Pasak jo, priimti sakramentus geriausia toje bažnyčioje, su kuria abu jaunavedžiai arba vienas iš jų yra ar buvo kaip nors susiję: čia buvo krikštyti, gyveno ar gyvena toje parapijoje ir lanko ar lankė jos bažnyčią, čia tuokėsi jų tėvai.
Iš kitų miestų ir parapijų atvykusiųjų E. Troickis visuomet teiraujasi, kodėl jie nori tuoktis katedroje. Neretai jaunavedžiai atsako ketinantys gyventi šioje parapijoje, tapti jos tikinčiųjų bendruomenės nariais.
Pasak kunigo, jei žmonės taip kalba sąžiningai, tai svari priežastis. Vadinasi, jiems svarbus ryšys su gyva bažnyčia, jie ją lankys, krikštys vaikus, ruoš juos Pirmajai Komunijai.
Gyvendamas JAV E. Troickis patyrė, jog tenykščių žmonių ryšiai su savo parapija labai glaudūs.
Nors Lietuvoje Bažnyčios įstatymai neriboja jaunavedžių teisės rinktis bažnyčios, norintieji tuoktis kitos parapijos bažnyčioje turi gauti savo klebono leidimą.
Kristaus Karaliaus katedros administratorius iš kitur atvykusių jaunavedžių paprašo parodyti leidimą. Jis neatsisako išduoti tokio leidimo ir savo parapijiečiams, nusprendusiems prisiekti prieš Dievą kitoje parapijoje.
Norintieji susituokti Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčioje visada privalo gauti savo parapijos klebonų leidimą, nes ši bažnyčia neturi savo parapijos. Beje, pasitaiko jaunavedžių, nežinančių, kuriai parapijai jie priklauso.
Pasak E. Troickio, ne paslaptis, kad jaunavedžių pasirinkimą lemia kunigo asmenybė arba ir tokia pragmatiška priežastis, kaip bažnyčioje pradėtas remontas.
„Jeigu bažnyčioje stovi pastoliai, poros čia nenori tuoktis, nes nuotraukos nebus gražios“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ teigė dvasininkas.
Kristaus Karaliaus katedroje pernai susituokė 75 poros.
Pamačiusi ne tą kunigą jaunoji nualpo
Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 2014 metais Dievui prisiekė dar daugiau, net 110 porų. Šios bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys tvirtina, kad tik reta jaunavedžių pora neturėjo jokių sąsajų su parapija.
Klebonui rašyti leidimus parapijiečiams tuoktis kitose bažnyčiose tenka retai. Dažniausiai panevėžiečiai prašo leidimo priimti Santuokos sakramentą Berčiūnų bažnyčioje pas kunigą Algirdą Dauknį.
Pasak R. Zdanio, kunigo asmenybė imponuoja daugeliui jaunavedžiui. Jis prisiminė atvejį, kai su vieno didmiesčio bažnyčios visuomenėje labai populiariu kunigu dėl santuokos susitarusi pora atvykusi į bažnyčią vietoj jo išvydo kitą dvasininką. Nuotaka taip susijaudino, kad nualpo.
R. Zdanys mano, kad jaunavedžiams nereikėtų pernelyg sureikšminti kunigo asmenybės.
„Juk teka ar veda ne kunigą, o savo išrinktąjį“, – pabrėžė jis.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas svarsto, kad žmonių migracijos po bažnyčias dėl Santuokos sakramento šaknys glūdi sovietmetyje, kai žmonės, bijodami nukentėti dėl tikėjimo, rinkdavosi atokesnių vietovių bažnyčias, kur jų niekas nepažįsta.
Prieš okupaciją žmonės tuokdavosi, krikštydavo vaikus savo parapijų bažnyčiose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugelis žmonių bažnyčiose ieškojo savo giminės įrašų ir dėl turtinių reikalų, ir ieškodami savo šaknų.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios knygos vedamos nuo 1884 metų.
Tuokiasi arčiau pokylio vietų
Naujamiesčio Šv. Apaštalo Evangelisto Mato parapijos klebonas Raimondas Kazlauskas mano, kad nėra prasmės varžyti jaunavedžių laisvės rinktis bažnyčią.
„Jeigu manęs prašo leidimo tuoktis kitos parapijos bažnyčioje, visada duodu. Jeigu žmonės jaučia sentimentų tai bažnyčiai, jeigu jie jausis laimingesni ten tuokdamiesi, kodėl turėčiau juos įtikinėti tuoktis Naujamiesčio bažnyčioje?“– kalbėjo dvasininkas.
Naujamiesčio bažnyčioje per metus sutuokiama po 10–15 porų. Jaunavedžiai renkasi ir Uliūnų bažnyčią, tačiau, pasak kunigo, nebūtinai todėl, kad turėtų ryšių su parapija, o todėl, kad vestuvių puotą rengia netoliese esančiame dvare, kitose pokylių vietose.