Nors moteris teigia pagaliau atradusi tikrąją meilę ir savo sielos bičiulį, jos teigimu kultūriniai skirtumai yra didesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Atrodo, Lietuvoje jau susiklosčiusi savotiška tradicija užsieniečių sutuoktinių atžvilgiu: kol lietuviai vyrai išsijuosę peikia savo egzotiškus konkurentus, dažna mergaitė paslapčia svajoja apie princą iš už jūrų marių.
- Ar pati vaikystėje puoselėjote panašias viltis?
- Aš brendau daug vėliau nei kitos mergaitės, berniukai gaudavo nuo manęs į kailį ir prisibijojo. Tada mano herojė buvo Ronja plėšiko duktė – rūpėjo miško paslaptys, o ne svajonių princai. O paskui viską nulėmė kaimo modelis. Toks įpirštas planas, kad štai tokių metų turi „išsimokyti“, tada - susituokti. Būtinai būti normalia, „kaip visi“. Aš, aišku, bandžiau pagal tą modelį gyventi, bet nepavyko – nei vaikų susilaukiau, nei pirma santuoka pasisekė.
Prieš susipažindama su dabartiniu vyru buvau ištekėjusi už lietuvio, bet netrukus pati pasiūliau skirtis - mačiau, kad abu gadintume vienas kito gyvenimus. O vėliau man nebuvo jokio skirtumo – lietuvis ar užsienietis. Tuomet jau buvau nemažai keliavusi. Aišku, pažindama daugiau žmonių ėmiau nagrinėti jų asmenybes ir pagal tai spręsti apie jų kultūras.
Nežinau, turbūt tik man pasitaikė būtent tokio būdo žmonės, tačiau susidarė įspūdis, kad visi mane merginę arabai ir pietiečiai iš esmės nori moters, kuri jiems paklustų. O štai iš lietuvių man vis papuldavo tokie verkšlenantys ir norintys dėmesio. Bet koks tu vyras, tada? Nuo to tik pavargsti. Juk moteris irgi trokšta dėmesio.
- Tai kuo jus sužavėjo prancūzas?
- Ak! Mano vyras tuoj pat jus pataisytų: „Aš ne prancūzas, aš – bretonas!“ Juk Bretanė anksčiau buvo atskira karalystė, prie Prancūzijos galutinai prijungta tik revoliucijos metu. Vyro seneliai dar kalba bretonų kalba. Nors pats jis temoka kelis žodžius, tačiau labai didžiuojasi savo kilme.
Susipažinome šokiuose. Tuo metu jis tarnavo karinėje misijoje Šiauliuose. Tą vakarą aš labai nenorėjau niekur eiti – bet išsitempė draugės. Lygiai taip pat nutiko ir jam – turėjo naktį budėti, bet paskutinę akimirką kažkas paprašė susikeisti pamainomis ir bičiuliai įkalbėjo apsilankyti naktiniame klube.
Aš šokau savo ratelyje su draugėmis, jis linksminosi su savo draugais, kol priartėjome vienas prie kito šokių salėje. Tuo metu buvau jau ne tokia jauna ir tvirtai nusprendusi, kad gyvensiu pati viena savo malonumui – santykiai su vyrais man nesisekė, bet dėl to nebesisielojau. Tačiau šokdama vos prigludusi prie jo pajutau netikėtą sielos ramybę - saugi lyg už mūro. Maniau, gal vaidenasi? Šalia vyrų niekada anksčiau taip nesijaučiau – visada buvau už juos stipresnė.
Su draugėmis pradėjome ruoštis į namus, o jis atsekė iš paskos. Tada mano bičiulės taip įžūliai sako – na, tegul jis mums užsako taksi ir visas išvežios namo. Jis neprieštaravo, tik mane parvežė paskutinę. Bet užeiti vidun nepakviečiau. Apsikeitėme telefono numeriais ir prasidėjo pasimatymai. Tada iki jo misijos pabaigos Šiauliuose tebuvo likusi savaitė.
- O po to liko tik susirašinėti laiškais?
- Su šituo vyru jau pirmo pokalbio metu jaučiau - kažkas artima sielai. Bet galvojau jeigu likimas duos tai duos, jei ne – ta tiek to. Paleidau jį lengva ranka, bet jis laikėsi manęs įsikibęs. Skambino, rašė, kai tik galėjo vėl atskrido į pasimatymą. Aš iki tol niekada nebuvau lankiusis Prancūzijoje – sąmoningai. Nes buvau įsitikinusi, kad Paryžius – tai meilės miestas, kur reikia vykti tik su mylimuoju.
Taigi, mano pirmoji kelionė į vyro gimtinę ir prasidėjo nuo triukšmingo Paryžiaus, o baigėsi tradiciškai – piršlybomis Eifelio bokšte, bei išdidžiu Bretanės regiono pristatymu, kur gyvena jo tėvai. Tuomet keliavome į pietvakarius, kur man buvo pristatyti mūsų būsimieji namai. O juk nuo mūsų pažinties buvo praėję vos keturi mėnesiai.
Dar po dviejų mėnesių susipakavau lagaminą ir išvykau mėnesiui atostogų. Tiesiog pagyvent, pamatyt, ar tikrai tinkam, ar tai nėra laikinas susižavėjimas. Mano „atostogoms“ pasibaigus abu parskridome į Lietuvą - šįsyk tik mano darbų sutarčių nutraukimui, bei galutiniam atsisveikinimui su gimtine - išsikrausčiau į Prancūziją.
- Kaip į tokį, iš pažiūros skubotą sprendimą reagavo jūsų šeima?
- Jie tiesiai šviesiai klausė: tai ką, negalėjai lietuvio susirasti? Nors iš tiesų jau nelabai galėjo man ką patarti, tuo metu buvau jau subrendusi moteris, trisdešimt penkerių. Tiesa, kai vyras atvyko pas mano mamą susipažinti, ji pašiurpo. „Atvažiavo kažkoks apiplyšęs, jis ką, neturi ką apsirengti? Iš kur tokį ištraukei?“
Ji nesuprato plėšytų džinsų mados. Nors bandžiau aiškinti, kad užsieniečiai ne taip smarkiai kreipia dėmesį į savo aprangą, praėjo nemažai laiko kol ji, tik šiemet išsiruošusi į svečius, įsitikino – tai geras žmogus. O juk neatvyko net į mudviejų vestuves...
- Pati dabar gyvenate nedideliame Prancūzijos miestelyje. Kaip sekasi pritapti? Ar buvo sunkumu įsiliejant į vietos bendruomenę?
- Atvykusi juk nekalbėjau nė žodžio prancūziškai, bet dabar drąsiai sakau „ačiū dievui“, nes kaip matau - būčiau labai susigadinusi reputaciją savo tiesmukiškumu! Čia reikia žmones girti, etiketas ir mandagumas daug svarbiau nei nuoga tiesa.
Kultūriškai priimta tiesiog kelti žmogui nuotaiką, skleisti kuo daugiau pozityvo. Tačiau niekas nepasakys, jei kas pas tave negerai. Tai tiesiog nepriimtina, nebent būtum labai artimas žmogus. Kasdienį bendravimą galiu prilyginti lankymuisi meno galerijoje, kur išdailintomis frazėmis kalbamasi apie orą bei kasdienius įvykius.
O aš ką matydavau, nujausdavau, tą ir sakydavau – maniškis aplinkiniams išversdavo, bet, pasirodo, ne viską. Taip jis apsaugojo mane nuo akibrokštų. Beje, buvo labai sunku priprasti sveikinantis su visais bučiuotis. Pakštelėjimai į skruostus du, tris ar net keturis kartus (priklausomai nuo regiono) mane labai vargindavo. Buvau nepratusi prie jiems tokio natūralaus artumo, bet šiuo metu man tai jau tapo norma – ir įsitikinau, kad tai tikrai suartina bendraujant.
Prancūziškai prakalbau po metų. Mažame miestelyje nėra kalbų mokyklos, bet radau į pensiją išėjusių savanorių prancūzų asociaciją, kurie emigrantus moko kalbos. Bet man ten buvo per lėtas mokymo tempas - prancūzai šitaip nepratę, buvo nustebę kad aš taip greitai mokiausi. O pas juos viskas lėčiau. Kuo labiau į pietus, tuo jie tingesni...
Aišku, tai vis tiek Europa, tad kultūriniai skirtumai nedrastiški, bet jų tikrai yra. Tai labai justi maisto atžvilgiu. Pradedant tuo, kad prancūzai nuolatos klausinėja „tai kaip tau mūsų maistas?“ – ir žinoma tikisi nesibaigiančių pagyrų jų sūriams ir vynams... Nors juk to gero maisto yra visur, ir Lietuvoje... Ir žinoma, pati valgymo kultūra – jokių užkandžiavimų! Aš dar ir dabar nepripratau, bet čia griežtai – pusryčiai, pietūs, vakarienė. Ir viskas! O man vis dėl to kartais sunku iškęsti neužkandžiavus...
- Bet gi namuose vyras nedraudžia duonos atsipjauti kada panorėjus?
- Aš ir atsipjaunu, bet jam tai nepatinka. Jis štai sėdi alkanas ir laukia, ir vis kartoja „dar ne laikas, dar ne laikas“. O jų vakarienė labai vėlai... Drauge susirenka visa šeima, niekas neskuba, daug laiko skiriama ne tik valgymui bet ir bendravimui, diskusijoms. Tos akimirkos yra labai svarbios ir intymios, manau valgymas kartu yra savotiškas artumo ir atvirumo šeimoje simbolis.
- O kokių tradicijų iš jūsų išmoko ar perėmė vyras?
- Išmokinau jį rodyti špygą! O jei rimtai, tai pristačiau mūsiškas Kalėdų ir Velykų tradicijas. Jiems, be abejo, šitos šventės žinomos, tačiau lietuviškos tradicijos turtingesnės: pas mus daugiau ritualų ir žaidimų. Jie, pavyzdžiui, ten nedažo margučių, o perka šokoladinius. Aš į šeimos šventes be abejonės įnešiau žaismingumo!
- Taigi, dabar jau laisvai kalbate prancūziškai ir tikriausiai norom nenorom nemažai išmanote apie sūrius. O ką jums reiškia lietuvių kalba? Ar savo mažametę dukrelę mokinate kalbėti lietuviškai?
- Kai būname dviese su dukra, tai kalbinu ją lietuviškai. Bet prie vyro jau kalbu prancūziškai. Turiu dar vieną draugę lietuvaitę, kaimynę – pas ją svečiuose irgi kalbamės lietuviškai. Iš praktinės pusės ta lietuvių kalba nelabai kam reikalinga šioje šalyje, bet tai svarbu nebent dėl vidinio praturtinimo. Bet jei matysiu, kad dukrelė nenori – neversiu mokytis. Nes abejoju, kad ji kada nors nuspręs grįžti gyventi į Lietuvą. Nors ką gali žinoti?
- Ko iš prancūzų galėtų pasimokyti lietuviška šeima?
Lietuvoje tvyro kažkoks baimės jausmas. Mes bijome rytojaus, bijome kaimynų, gyvename užsidarę savy ir net bijome šypsotis. Pas mane tai yra išlikę – mano vyras iki šiol sako, kad manyje vis dar gyva ta lietuvė, „kaip laukinė“.
Apsigyvenus Prancūzijoje ji išnyko po gerų metų, bet vos grįžtu į Lietuvą – ir ta baimė vėl apima. Čia gal kažkas panašaus kai aplankai savo buvusią mokyklą, atsisėdi į seną suolą ir staiga vėl pasijunti kaip baikštus mokinys. Gal ta baimė – sovietinis paveldas? Juk tada visur visus gąsdindavo.
Kad ir tąsyk, kai susiruošiau kraustytis į Prancūziją, žmonės tikėjosi blogiausio, mane baugino: „patampys tave kaip prostitutę ir išmes“. Dėl to aš nuo pat pradžių leidau vyrui suprasti, kad su manimi arba rimtai arba nieko. O juk ir jam tai buvo išbandymas – paprastai prancūzai nelinkę tuoktis, dauguma gyvena drauge ilgus metus, o santuoką įregistruoja tik jau paūgėjus vaikams.
Pas mus ta keista baimė apima viską, net smulkmenas! Stebiu prancūzus – jie man kartais rodosi kaip naivūs vaikai. Štai, jeigu jam kas nors įdomu tuoj pat pakils nuo kėdės, nueis, apžiūrės, pačiupinės, paklaus... O lietuviams kažkaip gėda, nepatogu, baisu. Ką pagalvos kiti? Mūsuose dažnai bijoma būti asmenybe, jau geriau likti pilka mase, tik neišsišokti... O juk mes lietuviai nekvaili, ir širdy draugiški, tik bijome tai parodyti... Ir vyrai bijo parodyti šiltumo jausmą – vis elgiasi kaip patinai „nori nenori, eisi neisi“?
Šeimoms patarčiau nebijot apie viską kalbėtis tarpusavyje. Nesusipratimus išsiaiškinti tuojau pat. Pati kadaise dariau tokią klaidą – laikiau savy, bei tikėjausi,kad buvęs vyras supras kas negerai. O štai dabar esu priversta sakyti kiekviena smulkmeną, vos tik kas ne taip – ir dėl šeimos artumo išlaikymo, ir dėl kultūrų skirtumo.
Žinokite, manęs visi klausia: „O kaip tie prancūzai? Turbūt gėlės kas dieną, lovoje super?“ O aš atsakau: prancūzai - žmonės kaip žmonės, o kai yra šeima, tai gėlės man – jau išlaidos iš bendro biudžeto. Juk nebėra „aš“, esame „mes“. O mes dabar pinigus mieliau leidžiame sauskelnėms, o ne gėlėms.