Tokias mintis A. Applebaum dėstė Britų akademijoje surengtame seminare „Rusija ir naujas Šaltasis karas?“, kurį organizavo Axel and Margaret Ax:son Johnson fondas.
Siūlo galvoti apie Švedijos ir Suomijos narystę NATO
Renginį moderavęs žurnalo „Standpoint‟ redaktorius Danielis Johnsonas seminarą pradėjo nuogąstavimu, ar seminaro pavadinimas adekvatus, mat karas nėra visai šaltas – jis jau dabar pakankamai karštas, o netolimoje ateityje gali tapti dar karštesnis.
D. Johnsonas seminaro dalyviams iškėlė du pagrindinius klausimus: kaip keičiasi Vakarų-Rusijos santykiai ir kaip Vakarai turėtų elgtis naujai įsižiebusio konflikto akivaizdoje.
Gynybos ir geopolitikos analitikas Alexanderis Woolfsonas savo pranešime „NATO ir Novorosija: kintanti Europos saugumo būklė“ teigė, jog Krymo aneksija žymi po SSRS subyrėjimo susiklosčiusios geopolitinės sanklodos pabaigą. Jo nuomone, pradėdama asimetrinio pobūdžio karą Ukrainoje, kurstydama nacionalizmą, pasitelkdama pasenusią „Novorosijos“ sampratą, Rusija sugriovė iki tol vyravusią tarptautinę saugumo sistemą. Įsiveržimai į Vakarų šalių oro erdvę jau pasiekė Šaltojo karo lygį.
Šie veiksmai tapo įmanomi iš dalies dėl to, kad Rusija pastaraisiais metais gana sėkmingai atnaujino savo karines pajėgas. Pasitikėjimo Kremliui teikia ir neseniai su Kinija pasirašytos sutartys dėl energetinių resursų eksporto. Ne mažiau aktyviai Kremlius darbuojasi Europoje.
Siųsdama skirtingas žinutes įvairioms ideologinėms stovykloms, Maskva sugebėjo prisijaukinti tiek radikaliąją dešinę, kuriai imponuoja V. Putino konservatyvumas, tiek kraštutinę kairę, kurią paperka Rusijos kritika JAV „hegemonijai“. Visai neseniai pasirodė Peterio Pomerantsevo ir Michaelo Weisso parengta studija, atskleidžianti Rusijos propagandistų taktikas, kurias taikant Kremliaus interesų tenkinimui pajungiami skirtingų pažiūrų politikai, intelektualai bei verslo subjektai.
Pasak A. Woolfsono, Baracko Obamos administracija neskiria pakankamai dėmesio karui Ukrainoje, nes šiuo metu JAV žvilgsnis nukreiptas į Aziją bei Artimuosius Rytus bei ISIS. Jo teigimu, NATO viršūnių susitikimo Velse rezultatai buvo nepakankami: susitarimas dėl itin greito reagavo pajėgų dislokavimo Baltijos šalyse esmingai nekeičia situacijos.
Analitiko požiūriu, Vakarai jau turėtų ruošti ketvirto lygmens sankcijų paketą. Nors sankcijos neduoda greitų rezultatų, jos būtinos dėl dviejų priežasčių: jų priėmimas griauna mitą, esą Rusija nėra tiesiogiai įsitrauksi į karo veiksmus Ukrainoje, taip pat jos stabdo galimą nuožmesnę Rusijos ekspansiją.
A. Woolfsonas įsitikinęs, jog kol kas Ukrainai nėra galimybių siūlyti Europos Sąjungos ar NATO narystės, bet būtina kalbėti apie ateities planus, kurie suteiktų ukrainiečiams viltį ir kryptingumą. Kita vertus, jau šiandien verta rimtai svarstyti NATO narystės siūlymą Švedijai ir Suomijai.
Gynybos specialistas savo pranešimą baigė nuostata, jog Vakarų valstybės turi pademonstruoti aiškų įsipareigojimą savo pamatinėms vertybėms. Ukrainos klausimu prieš Rusiją reikia veikti principingai, nors kitose svarbiose srityse bendradarbiavimą derėtų tęsti toliau.
Siūlė nesivadovauti teisiųjų logika
Buvęs britų ambasadoriaus pareigas Maskvoje 1988-1992 m. ėjęs seras Rodricas Braithwaite’as situaciją matė kiek kitaip. Jo netenkino vienpusiški vertinimai, pasipylę žiniasklaidoje nuo įvykių Kryme pradžios.
R. Braithwaite’as teigia, kad užimti poziciją „mes teisūs, o jūs klystate“, nėra teisinga. Diplomato nuomone, NATO plėtra Rytų Europoje rėmėsi šiomis prielaidomis: pirma, rusai dėl to nepyks, antra, net jei ir pyks, nieko dėl to negalės padaryti.
Jo nuomone, pastarųjų metų įvykiai parodė, jog šios prielaidos nepasiteisino. Dar daugiau, R. Braithwaite’as išvardijo pavyzdžius, kuriuos pats Kremlius linkęs prikišti Vakarams: esą Jugoslavijos bombardavimas ir Kosovo nepriklausomybė – tai ne kas kita kaip pažeidimai tų principų, kuriuos patys pasirašėme.
Pajutęs, kad jo pasisakymai nuskambėjo proputiniškai, diplomatas ėmė teisintis nesąs Putinversteher – tai yra tas, kuris „supranta V. Putiną“. Diplomato teigimu, V. Putinas tikrai kaltas dėl to, kas vyksta Rytų Ukrainoje. Jo nuomone, V. Putinas neturėjo aneksuoti Krymo ir veržtis į Novorosiją – ambasadorius vartojo būtent šį terminą.
Pasisakymą R. Braithwaite’as reziumavo sakydamas, jog Vakarų galimybės stabdyti Rusiją yra ribotos, o daugiausia, ką galima padaryti, yra sankcijos.
Į ką pavirto Rusija
Garsi istorikė ir publicistė A. Applebaum savo pranešime mėgino paaiškinti, iš kur kyla Rusijos nesupratimas. Jos nuomone, vakariečiai turi susikūrę visiškai klaidingą pasakojimą apie šiuolaikinę Rusiją.
Jos nuomone, pokomunistinio laikotarpio Rusijos politinę raidą vakariečiai linkę traktuoti kaip nepasiteisinusių arba neįvykusių ekonominių reformų virtinę. A. Applebaum teigia, kad dabartinė politinė padėtis yra ilgalaikio plano pasekmė.
Pasak A. Applebaum, viskas prasidėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai dar egzistuojant SSRS, KGB ėmė pervedinėti pinigus į ofšorines Vakarų kompanijas – taip buvo vykdomas pinigų reinvestavimas.
Jos nuomone, Rusijoje niekada neveikė lygių galimybių principas, nėra galimybių sąžiningai pakilti iš apačios į viršų. Taigi ši sistema, pagrįsta griežta hierarchija ir lojalumu, veikia jau ilgą laiką, ji susiklostė dar gerokai prieš Maidano revoliuciją.
Ko iš tiesų bijo Putinas? A. Applebaum įsitikinimu, vienintelis dalykas, kurio jis iš tiesų bijo, yra „gatvės revoliucija“, populiarioji demokratija, demokratinė retorika. Jos teigimu, V. Putinas nebijo Vakarų kaip karinio vieneto, jis bijo idėjų, kurios sklinda iš Vakarų. Štai kodėl atvira agresija prasidėjo būtent po Maidano revoliucijos.
Pasak A. Applebaum, antikorupcinė revoliucija yra didžiausias košmaras V. Putinui. Iš čia ir kyla V. Putino siekis diskredituoti idėją, kad Vakarai gali atnešti kažką gero. Todėl informaciniame kare Kremlius akcentuoja ne tiek Rusijos pranašumus, kiek Vakarų, ypač JAV, trūkumus: Vakarai korumpuoti, JAV visam pasauliui diktuoja savo sąlygas.
Kremliaus ruporas „Russia Today“ be atokvėpio transliuoja tokias žinutes kaip „Vakarai korumpuoti“, „Rugsėjo 11-oji tėra pramanas“, eteris suteikiamas kairiesiems ir anarchistams, kurie suka tą pačią plokštelę apie JAV hegemoniją. Maskvos interesams pajungiami ir dešinieji radikalai, tokie kaip Marine Le Pen, antisemitinė Vengrijos partija „Jobbik“. Dar viena žmonių grupė, kuri Europoje atstovauja Kremliaus interesams, pasak A. Applebaum, yra įtakingi verslo sluoksniai, ypač Vokietijoje, JAV.
A. Applebaum teigia, kad Rusija nori sugriauti pačią NATO idėją. Itin padažnėję Rusijos naikintuvų įsiveržimai į NATO šalių ar partnerių oro erdves tėra dar vienas plačios strategijos etapas.
Pranešimo pabaigoje istorikė pateikė kelis siūlymus, kaip kovoti su Rusijos propaganda. Pirmiausia, jos nuomone, Vakarų žiniasklaida turi išmokti atpažinti Rusijos dezinformaciją. Pernelyg dažnai tam tikros iš Rusijos sklindančios žinutės perduodamos tarsi faktai ar „alternatyvi nuomonė“, nors iš tiesų tikrovė yra sąmoningai iškraipoma ar perkuriama. Antra, iš pačių Vakarų finansinės ir ekonominės sistemos būtina išvalyti purvinus Rusijos pinigus, imtis griežtų priemonių prieš ofšorines kompanijas. Jos teigimu, negalima legalizuoti purvinų pinigų. Taigi reikia labai tiksliai išsiaiškinti, kaip Rusija veikia mūsų pačių sistemoje.
Kodėl sankcijos naudingos
Rusijos ir Rytų Europos ekonomikos specialistas, Chatham House tyrimų centro analitikas Philipas Hansonas atkreipė dėmesį į dabartinę Ukrainos ekonominę situaciją. Pasak P. Hansono, nuo šiol Ukrainos ekonomika tampa našta Vakarams.
Iki Maidano revoliucijos korupcijos lygis Ukrainoje buvo panašus kaip ir Rusijoje, taigi – itin didelis. Ukrainos ekonominė raida bus kantrybės išbandymas Vakarų valstybėms. Kiek ilgai Europa laikysis įvestų sankcijų prieš Rusiją? Nors daugelis kritikuoja sankcijų režimą kaip neefektyvų, P. Hansonas kėlė klausimą: o kas, jeigu JAV ir Europos Sąjunga nebūtų įvedę sankcijų? Realu, kad Rusija būtų dar labiau įsidrąsinusi su savo karinėmis avantiūromis.
Pasak ekonomisto, pagrindinis sankcijų tikslas yra sukelti ekonominį neužtikrintumą, nesaugumą. Jas įvedus, neužtikrintumas persmelkia visas sritis: neaišku, kuris sektorius, kurios kompanijos, kurie asmenys bus įtraukti į naujus baudžiamųjų sąrašus. Sankcijų sukeltas neapibrėžtumas susijęs su nesaugumu, apie kurį kalbėjo A. Applebaum – Vladimiro Jevtušenkovo istorija supurtė visą Rusijos verslo pasaulį, oligarchai spėlioja: „kas bus kitas?“.
Šis nesaugumo jausmas verčia galvoti apie kapitalo ir verslo perkėlimą į patikimesnes ekonomikas. P. Hansono įsitikinimu, kol Rusija nepakeis savo elgesio Ukrainoje, sankcijų režimą būtina išlaikyti. Juoba kad pačios Rusijos ekonomika tėra vidutiniškai išsivysčiusi – tai reiškia, kad sankcijoms galiojant Rusija negalės ilgai tęsti savo ekspansinės politikos.
Publicistė ir vertėja Anna Aslanyan pranešime papasakojo keletą iškalbingų istorijų apie menininkų reakcijas į karą Ukrainoje ir isteriją Rusijoje. Ji pacitavo du kolektyvinius laiškus, kuriuos pasirašė skirtingos rusų rašytojų grupės. Viena grupė palaikė ukrainiečių siekius, pabrėžė Rusijos priklausymą Europos civilizacijai ir piktinosi tuo, jog Kremlius supjudė dvi broliškas tautas.
Kita rašytojų grupė, priklausanti Rusijos rašytojų sąjungai, parašė V. Putino politiką palaikantį laišką, kuriame ukrainiečiai išvadinti „fašistais“ ir „naciais“. Tai liudija, kad rašytojai Rusijoje skilo į dvi stovyklas. A. Aslanyan taip pat paminėjo garsaus ukrainiečių autoriaus Sergejaus Žadano sumušimo atvejį. Už dalyvavime Charkove vykusiame proeuropietiškame mitinge jis buvo stipriai sumuštas vietos separatistų, nes atsisakė prieš juos atsiklaupti.
Paskutinis pranešėjas, švedų diplomatas Rolfas Ekeusas kalbėjo apie tai, kaip istoriškai kito Švedijos pozicija Rusijos ir NATO atžvilgiu. Beveik 200 metų, nuo 1812-ųjų, Švedija laikėsi karinio neutraliteto pozicijos, kurią nusako posakis „sveikas protas, jokios bravūros“.
Viskas pasikeitė po Rugsėjo 11-osios, tuomet Švedija nedviprasmiškai pademonstravo solidarumą su JAV ir kitomis Vakarų sąjungininkėmis. Krymo aneksija buvo dar vienas rimtas šokas, palikęs pėdsaką švedų politinėje savivokoje.
R. Ekeusas pabrėžė, kad Švedija šiandien laikosi tvirtos pozicijos: Švedija neliks nuošalyje, jei bus užpulta kuri nors Europos Sąjungos ar Skandinavijos valstybė. Užpultai šaliai bus suteikta karinė parama. Be to, didžiausi švedų laikraščiai jau ragina rimtai svarstyti Švedijos narystės NATO perspektyvą, nors ją kol kas palaiko mažuma. Panašiai kaip ir A. Woolfsonas, R. Ekeusas pranešimą baigė išsakydamas viltį, jog su Rusija vis dėlto pavyks konstruktyviai bendradarbiauti kitose svarbiose srityse, konkrečiai branduolinio saugumo, Irano branduolinės programos, ISIS grėsmės klausimais.
Parengė Simas Čelutka