Įsidėmėtina ir laiško parašymo Čikagoje data – 1998 m. vasario 7 d. Skaitytojus jis pasiekė tik po septynerių metų, kai „Ekstra“ šių metų kovo 14 d. (Nr.11) paskelbė Rimanto Varnausko straipsnį „Margi pramonininkų šleifai“. Vėliau redakcija sužinojo, kad laiškas gulėjo ne ant vieno leidinio redaktoriaus stalo, tačiau nė vienas jo nesiryžo spausdinti – niekas nenorėjo pyktis su B.Lubio pramonininkais, senosios nomenklatūros mamutais.
Kaip į jūrą paleistas butelis, laiškas „Ekstrą“ pasiekė tuo metu, kai Prezidentūroje apsilankę Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys ir viceprezidentas bei Vykdomosios direkcijos generalinis direktorius Mykolas Aleliūnas spaudė prezidentą Valdą Adamkų, kad jis vyktų į Maskvą švęsti Stalino pergalės prieš Hitlerį 60-mečio.
Laiškas vadinosi „Kas toks Mykolas Aleliūnas?“ – redakcijoje juokauta, kad Dievas atsiuntė karvelį. Nors laiško autoriaus Leonardo Gogelio, Čikagoje virtusio Leonard Gogiel, papasakota istorija – anaiptol nejuokinga.
Profesionalus provokatorius
Leonardas Gogelis laiške pasakojo apie profesionalų KGB provokatorių Mykolą Aleliūną, su kuriuo gyveno 1956-1957 m. Vilniaus universiteto Tauro bendrabučio 425-ajame kambaryje. Diskusijos su M.Aleliūnu L.Gogeliui brangiai kainavo – sumaitotą gyvenimą. Laiško autorius primena savo tragiško likimo kontekstą: 1956 m. antikomunistinis sukilimas Vengrijoje, Vilniaus universiteto studentų manifestacija per Vėlines Rasų kapinėse, universiteto lituanistų II kurso valymas (pašalinti iš universiteto už antitarybinę veiklą Valius Ardžiūnas, Zigmas Tamakauskas ir Algis Vaitkus).
Tokioje situacijoje KGB ir partijai buvo būtina parodomoji politinė byla. Šio politinio farso pagrindiniam, kaltinamojo, vaidmeniui II kurso lituanistas Leonardas Gogelis idealiai tiko – naivus devyniolikmetis iš provincijos, ne komjaunuolis ir ne darbininkų kilmės, našlaitis (tėvas miręs). Jaunosios kartos skaitytojams būtų sunku patikėti, kad už diskusijas studentų bendrabučio kambarėlyje ir kelis piešinius savo knygose galima atsidurti už grotų.
Tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, pirmininkaujama Juknos, nustatė:
„Gogelis kaltinamas tuo, kad 1956 m. ir 1957 m. laikotarpyje Vilniaus Valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto, kuriame jis mokėsi, studentų tarpe vedė antitarybinę agitaciją, nukreiptą į Tarybų valdžios nuvertimą Lietuvoje.
Teisme apklaustieji liudytojai parodė, kad Gogelis pokalbiuose su jais pareikšdavo ketinimus sunaikinti komunistų partijos narius, rusų tautybės piliečius ir komunistų partijos vadovus. Gyrė Vengrijos kontrrevoliucionierių maištą ir žiaurumus. Parašė ir laikė pas save antitarybinio ir nacionalistinio turinio tris eilėraščius.
Gyrė Lietuvos buržuazinę nacionalistų veiklą.
Be to, kaip matyti iš prijungtų prie bylos knygų, Gogelis jose nupiešė įvairiuose puslapiuose valstybinės buržuazinės Lietuvos vėliavas ir „Vyties“ ženklą.
Remdamasi pasakytu ir vadovaudamasi RTFSR BPK 319,320 str., Teisminė kolegija
NUSPRENDĖ:
Gogelį Leonardą, Leonardo, gim. 1938, pripažinti kaltu pagal BK58 10 str.1 d. ir nubausti (5) penkiais metais laisvės atėmimo, be teisių atėmimo.
Nuosprendis yra galutinis ir neskundžiamas“.
Ant šio nuosprendžio išlikęs grifas „Slaptai“ – teismas buvo uždaras. L.Gogelis prisimena, kad, be jo, šį nuosprendį išklausė vienintelis teismo salėje sėdėjęs žmogus – Mykolas Aleliūnas. Ciniškai šypsodamasis ir laimingas, nes tikrasis šios sufabrikuotos bylos autorius buvo jis – surinkęs visus įkalčius ir parašęs skundą – pagrindinį įrodymą, kad beginklis ir patiklus našlaitis iš Biržų gali nužudyti J.Paleckį ir nuversti tarybų valdžią.
Skundikų klasika
Dabar skaitytojų malonumui – Mykolo Aleliūno skundas KGB. Nors tekste – galybė klaidų (nuostabu, kaip M.Aleliūnas įstojo ir baigė universitetą), tai tikra skundikų klasika – idealus „stukačiaus“ autoportretas, prieš kurį nublanksta bet kokia žurnalistika. Šio „stukačiaus“ šedevro kalba netaisyta.
Valstybinio Saugumo Komitetui prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos
VVU stud. Aleliūno Mykolo, Emilijos, gyv. Vilniuje, Liepos 21 g. Nr. 4, kamb. 425.
Pareiškimas
Su Gogeliu Leonardu pirmą kartą susipažinau 1956 m. rugsėjo mėn. Mes su juo apsigyvenome viename kambaryje. Be manęs ir Gogelio tame pačiame kambaryje apsigyveno dar du žmonės: Venckevičius Adolfas ir Valeika Henrikas. Mano specialybė istorija, o jų visų trijų – lietuvių kalba ir literatūra. Ir aš ir jie esame antro kurso studentai.
Jau 1956 m. rudenį kambaryje kartais visi keturi kuo nors pasiginčydavome, padiskutuodavome. Šių ginčų metu ir pamačiau kokie yra Gogelio Leonardo įsitikinimai. Kadangi žinojau kad lituanistų antrame kurse yra kažkas negero, kad ten 1955/56 m. buvo kažkas panašaus į organizaciją ir gal ir dabar ji egzistuoja, leidau sau kai kur „susviruoti įsitikinimuose“ ir pritardavau Gogeliui. Be to, dar turėjau ir tokį tikslą, kad sužinoti kokių įsitikinimų yra mano kambario draugai. Apie Venckevičių jau žinojau, kad jis yra savas žmogus, bet nepažinau Gogelio Leonardo ir Valeikos Henriko.
Kada mane 1956 m. rudenį išrinko į komjaunimo biurą, savo užsibrėžto tikslo siekti nebegalėjau, nes tai visai nesiderino su darbu komjaunimo biure. Įvykiai Rasų kapinėse privertė mane išstoti prieš tų įvykių dalyvius viešai, nes aš asmeniškai šiek tiek pažinojau Tamakauską ir turėjau kuo kaltinti. Kambaryje su Gogeliu Leonardu pradėjom dar aštriau ginčytis politiniais klausimais, dabar prieš jį aš jau atvirai išstojau. Dabar jau ginčidavomės kaip politiniai priešai. Iki 1956 m. lapkričio mėn. 2 d. įvykių Rasų kapinėse aš dar galvojau kad jis tik klista, nesusigaudo gyvenime, nežino su kuo eina ir ką daro. Tuo metu kaip tik buvo maištas Vengrijoje. Įvykiai Vengrijoje jį nuteikė labai kovingai. Dabar pamačiau kad jis yra užkietėjęs priešas.
Tarp mūsų abiejų dabar jau užvirė karšti ginčai, kurie rodė vis aiškiau ir aiškiau kokie jo įsitikinimai, kas jis toks per vienas. Jo motina buržuazinėj Lietuvoj Smetonos laikais buvo vaistininkė, tėvas taip pat buvo vaistininkas (dabar jau miręs), gyveno gerai, turėjo savo namą. Gogelis Leonardas išsireiškė kartą kad neturi už ką dėkoti tarybinei santvarkai, nes jis ir tada buržuaziniais laikais būtų galėjęs studijuoti.
Ginčų metu mane visuomet palaikydavo Venckevičius Adolfas. Jis šį mano pareiškimą galėtų patvirtinti, papasakodamas tą patį, ką aš čia aprašau.
Gogelis Leonardas dalyvavo 1956 m. lapkričio 2 d. Rasų kapinėse vykusiuose įvykiuose. Kada prasidėjo kontrevoliucinis maištas Vengrijoje 1956 m. spalio mėn. 23 d. jis jį labai garbino, kėlė į padanges kaip vengrų tautos kovą dėl nepriklausomybės, nes kaip jis sako kad Vengrija yra užkariauta rusų kaip ir Lietuva, kad ją valdo kaip koloniją Tarybų Sąjunga remdamasi saujele komunistų ir vengrų tautos išdavikų. Jis atvirai kalbėdavo, kad Vengrijoj buvo švariai padaryta, kad labai gerai jog ten žudė komunistus, jog ten švariai buvo padaryta ir nors Tarybų Sąjunga ir numalšino šį maištą (anot jo vengrų tautos karą dėl laisvės ir nepriklausomybės), bet už tai buvo išžudyta daug komunistų ir tų, kurie prijaučia Tarybų Sąjungai. Tas pats bus ir čia.
Komunistai Lietuvoje nebeilgai viešpataus, ateis ir čia jiems galas. Kas stoja į komjaunimą, jo nuomone yra neprotingas. Tarybinė santvarka yra negera ir ją reikia pakeisti kita santvarka. Jis su labai didele užuojauta kalba apie tuos kurie buvo išvežti į Sibirą, kaip Lietuvos liaudies priešai, išnaudotojai. Jo nuomone tai dori ir tikri lietuviai, kuriuos išdavė tokie parsidavėliai kaip aš. Nesvarbu kad jie išvežti, kai kurie iš jų grįžta ir dar grįš ir tokiems kaip aš bus blogai, be to, visų mes neišvešime. Jo nuomone tai yra lietuvos liaudis, tai tikri lietuviai, nes jie kovojo ir kovoja už Lietuvos nepriklausomybę.
Jo nuomone dabar Lietuva neturi nepriklausomybės, ji dabar užkariauta rusų, lietuviai neturi laisvės, nėra demokratijos, nes komunistai bijo duoti „liaudžiai“ kalbėti laisvai ką ji nori. Kolūkietis badauja, jis yra išnaudojamas. Mūsų santvarkoj pilna biurokratų ir despotų.
- Šalį valdo grupė diktatorių, kurie remiasi saugumu, – kartą išsireiškė Gogelis.
Lietuvių tauta tokia, kuri greit parsiduoda, o lenkų, ji visai netokia. Lenkai išsikovojo jo nuomone 1956 m. rudenį truputį laisvės, bet jie vis vien yra Tarybų Sąjungos valdžioj ir turi savo teritoriją, valstybę, vyriausybę. Lenkai šiuo metu daugiau reikalauti negali, nes Lenkijoj dabar yra Tarybinė kariuomenė ir jie gali prarasti ir tai, ką iškovojo. Vis tik tai ateis laikas, kai Lenkija bus visai nepriklausoma nuo komunistų, nuo Chruščiovo ir Bulganino.
- Lietuva buvo užkariauta. Lietuva neturi nepriklausomybės. Dabar mes galim tik didvyriškai laikytis, – taip jis išsireiškia kai kada, būdamas didelio patriotizmo priepuolyje.
Duoda dar vieną citatą. Ji užrašyta tiksliai taip, kai jis pasakė:
- Mūsų vėliava aplaistyta krauju tų, kurie buvo išvežti į Sibirą, kurie buvo nukankinti 1940 metais.
Jei karas, vykime „vyresniuosius brolius“ iš čia, ir neliktų jų nė kvapo. („Vyresnieji broliai“ – perkeltine prasme rusai). Komunistai jo nuomone davė Vilnių ir pasiėmė visą Lietuvą.
Dabar galima pas jį rasti trijose knygose išpiežtą trispalvę buržuazinės Lietuvos vėliavą, gedimino stulpus, Vytį. Knygos kuriose yra tikrai išpiesta tai, nurodau: TSKP Rezoliucijos (neatsimenu I ar II dalyje. Atrodo I), „Faustas“ – rusu kalba, knyga raudonais viršeliais, Lietuvos geografijos vadovėlis, autorius atrodo Šinkūnas. Tos visos knygos dabar yra Vilniuje, Tauro bendrabutyje, Liepos 21 g-vė Nr. 4, kambarys 425. Jo motina žino kokios jo pažiūros, jis nuo motinos nieko neslepia. Dabar bendrabutyje dar yra jo motino keli laiškai. Juose motina patarinėja jam (aš juos esu skaitęs) su manimi nesiginčyti, kad paskui aš nepasakyčiau kur nors ir neišmestų iš Universiteto. 1957 m. kovo 12 d. jis gavo vieną motinos laišką.
Motina rašo, kad ji buvo nuėjus pas jo buvusią auklėtoją ir pas ją suradusi kažkokią panelę (kai jinai vadina šį asmenį), ten papasakojusi viską, pasakiusi, kad aš nepakenčiu jos sūnaus ar kaip kitaip, tiksliai neatsimenu, jis negali mokytis. Duodu citatą iš laiško: „...vieši vienas svarbus asmuo iš Universiteto“...“Niekam apie šitą nepasakok“...“Greičiausiai šioj savaitėj ta pati panelė, negaliu sakyti, žinok labai svarbi, nuneš tau...laišką ir atiduos. Stenkis nerodyti jį. Beto tu gal gausi jos adresą iš jos pačios rankų. Jei tau bus koks svarbus nemalonumas, ten nueisi sulig šiuo adresu. Tave gins ir užtars ir patars kas reikalinga daryti. Ji užsirašė tavo pavardę ir tave gins“...“Dabar nei su kuo nekalbėk apie nieką“.
Jie galvoja ir bando išvažiuoti į Lenkiją. Jis yra pasisakęs kad namuose klausosi „Amerikos balso“, jis puikiausiai žino kas perduodama iš užsienio per radijo aparatą. Jis garbina kaip dorus lietuvius emigrantus Karvelį ir Lazuraitį. Juo nuomone tai tikri kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę ir jie dar grįš su laiku į Lietuvą. Jis yra išsireiškęs kad Paleckis didelis bibis, nes tarybinėj vyriausybėj geri žmonės nesėdi, o tokie galvijai kaip Chruščiovas, Bulganinas ir kiti.
Apie banditizmą jis kalba kai apie lietuvių tautos kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Jo nuomone banditai gerų žmonių nežudė, o žudė tuos kuriuos reikėjo žudyti. Jie žudė komunistus ir tuos, kurie jiems padeda. Kad banditai žudė komunistus ir komjaunuolius, jis patenkintas, jis tai lygina su įvykiais Vengrijoje maišto metu 1956 m. spalio pabaigoje ir lapkričio mėn. pabaigoje.
Kai buvo pašalintas iš Universiteto Tamakauskas ir pervesti į neakivaizdinį skyrių Ardžiūnas Valius su Vaitkumi jis dalyvavo jų išleistuvėse (čia dar visai tvirtinti negaliu, bet sprendžiu iš to kad jis dažnai išeidavo iš namų, vieną vakarą parėjo į namus įgėręs, iš jo kalbų, kad jie dar grįš iš kariuomenės, ir kitokių smulkmenų), jis tuo metu buvo labai „patriotiškai“ nusiteikęs. Yra išsireiškęs, kad jų tuo niekas neįgasdins, jie nuo savo tikslo neatsisakys nors ir išmestų iš Universiteto ir jei net blogiau būtų. Jis man ir Venckevičiui yra kelis kartus sakęs, kad apskustume (praneštume apie jį), išmestume iš Universiteto. Jis to visai nebijojo. Jei išmestų iš Universiteto, tada stotų į kunigų seminariją.
Jis yra išsireiškęs, kad jei norėtų, tai tai pat galėtų apgauti kitus ir garbinti tarybinę santvarką, juo labiau, kad mažas būdamas yra parašęs eilėraščių apie Staliną, nors dabar labai to gėdinasi, bet jis neveidmainiaus, bent dabar dar. Jis pasisakė kad yra parašęs Vengrijos kontrevoliucinio maišto (jis vadina Vengrijos tautos kovos už laisvę) proga eilėraštį. Dabar šis eilėraštis randasi namuose Biržuose. Manau antitarybinės literatūros pas jį būtų galima rasti ir daugiau namuose (Biržuose).
Aš jam esu pasakęs, kad jei baigsim kartu Universitetą, tai pasistengsiu kad jis nedirbtų mokytoju, o jei dar nenustos tai kalbėti tai gal ir nebaigs Universiteto. Jis atsakė į tai kad tokie kaip aš dabar viską galim, bet nebeilgai, greit bus mums galas, ateis laikas kai mes prašysim jų pasigailėjimo, bet jie nebus gailestingi. Jei jį išmes iš Universiteto, tai po kurio laiko jis parašys, kai bus nepriklausoma Lietuva apie tai, kai su juo pasielgė. Dabar, jeigu šioji santvarka jam duoda mokytis, duoda bendrabutį, stipendiją, kodėl gi jam nepasinaudoti, „laisvu stilium“ galima tuo naudotis ir paskui pasijuokti.
Gali kilti klausimas, kodėl jis taip atvirai kalbėdavo su manimi ir Venckevičiumi. Kada aš buvau „susviravęs“ ideologinėj srityje, jis daug ko jau tada pasakė. Aš niekam to neskundžiau, o bandžiau išaiškinti daug ką jam, maniau kad jis klista. Kada jis toliau tą patį kalbėjo jau net labai agresyviai, tai pat niekam nesakiau, išskyrus savo draugus ir jam nieko neatsitiko. Jis manim pasitikėjo ant tiek jau, kad kalbėdavo tą, ką tik norėdavo. Tas pats ir su Venckevičium. Šiuo jis taip pat tikėjo ir nebijojo. Tik paskutiniu metu jis kažkieno patartas, o, be to, ir mama taip sako jam, kad su manim nekalbėtų politiniais klausimais, ir jis taip ginčytis perstojo, vengia ginčų diskusijų su manimi.
Valstybiniam Saugumo Komitetui aš buvau minėję anksčiau apie jį, bet labai mažai. Tada dar galvojau kad likviduoti jį dar nelaikas. Jis tik reiškė mintis Ardžiūno, Vaitkaus, Tamakausko (visi II kurso lituanistai. Gogelis taip pat antro kurso lituanistas) ir kitų. Jo likvidavimas tada būtų sukėlęs jų, kaip Ardžiūno, Vaitkaus ir kitų budrumą. Dabar mano nuomone eilė atėjo Gogeliui. Jis dabar pasidarė dar kenksmingesnis. Jis juk nutyli apie tai, kad Tamakauskas pašalintas iš Universiteto ir paimtas į kariuomenę, kad Vaitkus ir Ardžiūnas pervesti į neakivaizdinį skyrių.
Jis dabar pasidarė gudresnis, užsislėpęs, nebekalba atvirai. Jis tokias mintis skleis ir toliau ir studentų tarpe ir grįžęs į namus į Biržus. Be to juk jis yra atviras, užkietėjęs tarybinės santvarkos priešas. Tas aišku, tą gali paliūdyti studentai II kurso lituanistas Venckevičius Adolfas, II kurso istorikas Jurkšaitis Evaldas, IV kurso lituanistas Budrys Leonas, II kurso istorikas Vitkauskas Povilas.
Dar vienas faktas apie jį.
Kada 1957 m. kovo 3 d. vyko rinkimai į Vietines Darbo Žmonių Deputatų Tarybas, Gogelis vieną biuletenį įmetė į urną, kito neįmetė ir, parsinešęs į namus suplėšė ir įmetė į šiukšlių dėžę. Biuletenį su lietuviška pavarde įmetė į urną, o su rusiška – suplėšė. Šio biuletenio skutus surinkau, jie dabar randasi pas fakulteto (Istorijos- Filologijos fakultetas) komjaunimo sekretorių Bielinį Joną.
Gali kilti klausimas kodėl jis suplėšė tik vieną biuletenį, o kitą įmetė į urną. Aš manau taip: prie urnos stovėjo budintis ir jis negalėjo nei vieno neimesti į urną. Budintis juk negali pastebėti kiekvieno, įmeta jis abu biuletenius, ar tik vieną ir kada Gogelis įmetė į urną tik vieną biuletenį jis galvojo kad šis įmetė abu. Toliau, Gogelis pasisakė man, girdint Venckevičiui, kad įmetė biuletenį su lietuviška pavarde, o biuletenį su rusiška neimetė, nes ten buvo deputatas rusas, o jis rusų labai neapkenčia.
Be to, prie pareiškimo pridedu lapelį su Gogelio parašu, kur jis yra pasakęs: „Paleckis yra didelis bibis, o Chruščiovas ir kiti dideli galvijai“. Kai jis taip pasakė, Venckevičius pasakė, kad aš užsirašyčiau ir gal kartais Gogelis pasirašys, jei ne bailys. Jis tada buvo po ginčo įsinervinęs ir pasirašė. Tai buvo 1957 m. II 22 d.
Be Gogelio II kurso lituanistų tarpe yra žmonių, tokių pat kaip ir jis, jį palaikančių. Artimiausiu metu Gogelis turi gauti laišką iš Tamakausko, kuris jau išvažiavo į armiją. Laiškais jie dalinsis mintimis ir panašiai.
1957. III. 30. Parašas
Moralinis emigrantas
Žinoma, Mykolas Aleliūnas viską paneigė – nieko kita iš šios padermės ir negali tikėtis. Tačiau jis negalėjo numatyti, kad jungtinės „Ekstros“ ir „Lietuvos ryto“ televizijos pajėgos vieną dieną sės į lėktuvą ir netrukus kalbins Leonardą Gogelį Čikagos Market Parke (puikus Ingos Larionovaitės reportažas buvo parodytas praėjusį antradienį per LTV „Žurnalisto tyrimą“).
Kitą dieną Čikagoje mums Dievas padovanojo dar vieną karvelį – ruošdamiesi Leonardą Gogelį filmuoti Čikagos akvariume, kur jis dirba valytoju, įsijungę kompiuterį DELFI perskaitėme, kad Lietuvoje Liustracijos komisija, reaguodama į „Ekstros“ publikaciją, tyrė, ar M.Aleliūnas slapta ir sąmoningai bendradarbiavo su KGB, tačiau pritrūko įrodymų. Paprasčiau sakant, jį išteisino, mat agento bylos nėra, jeigu kiek ir bendradarbiavo (kaip sako kita neprisipažinusi ir išteisinta „Šatrija“, prisilytėjo prie KGB), tai gal neslapta.
Atrodo, ir naujoji Liustracijos komisija dirbs tik su popieriais, o ne su žmonėmis – aukomis ir jų budeliais. Ar M.Aleliūnas viešai skaitė svetimus laiškus, lindo net į šiukšlių dėžę, o savo skundą priklijavo prie KGB durų? Nors jis, darydamas karjerą, pasodino nekaltą žmogų į kalėjimą, sugriovė jam gyvenimą (L.Gogelis buvo daug žadantis poetas, iki šiol rašo eilėraščius), bet jeigu agento byla išvežta ar sunaikinta, jis nebendradarbiavo. Tai kas, kad M.Aleliūno skundas KGB buvo vienintelis faktas, kurio saugumui ir teismui pakako baudžiamajai bylai iškelti – bet jo nepakanka Liustracijos komisijai. Skundimas nėra bendradarbiavimas?
Kol D.Kuodytės komisija Vilniuje simuliuoja liustraciją, mes Čikagoje kalbamės su „stukačiaus“ auka Leonardu Gogeliu.
- Gal Mykolas Aleliūnas jus vienintelį įdavė KGB?
- Nežinau, bet greičiausiai ne mane vieną jis įskundė. Žinoma, aš buvau M.Aleliūnui lengviausias grobis. Mano įskundimas tapo jo karjeros tramplinu.
- Kaip atsidūrėte Čikagoje?
- Čikagoje gyvenu nuo 1980 metų. Čia atvykau iš Lenkijos, į kurią ištrūkau su motina ir šeima iš Lietuvos 1976 m. Žmona ir motina palaidotos Lenkijoje.
- Kodėl emigravote į Lenkiją?
- Lietuvoje po lagerio man buvo nejauku – jaučiausi KGB sekamas, negalėjau gauti geresnio darbo: Vilniaus Eidukevičiaus avalynės fabrike dirbau krovėju.
- Gal jūs tikrai buvote įkūręs slaptą pogrindinę organizaciją ar bent buvote atviras tuometės santvarkos priešas.
- Ne, aš buvau tik naivus devyniolikmetis, kurį toms antitarybinėms kalboms provokavo kambario draugas Mykolas Aleliūnas.
- Mes jums dovanų atvežėme tą keturiolikos puslapių ranka rašytą M.Aleliūno skundą saugumui – koks jausmas jums kyla skaitant dabar?
- Dabar savotiškas jausmas, skaitant šį skundą po tiekos metų. O Mykolas Aleliūnas po „Ekstros“ straipsnio tvirtino, kad jis nežino, kas pasakė „miau“, kas mus „išdūrė“ (aš net nežinau, ką reiškia šis žodis). O ar ne M.Aleliūnas buvo tas katinas, kuris pasakė „miau“?
- Iš skundo akivaizdu, kad M.Aleliūnas skaitė jūsų motinos laiškus. Gal jūs pats jam juos davėte?
- Be abejo, ne. Nežinau, kada juos perskaitė. Doras žmogus svetimų laiškų neskaitytų, man taip atrodo.
- Kai po lagerio Vilniuje sutikote M.Aleliūną, kaip jis elgėsi: gal pajuto sąžinės graužatį dėl į kalėjimą įkišto nekalto žmogaus, gal bandė jūsų atsiprašyti, padėti jums?
- Gal jums bus keista, tačiau sugrįžęs aš jam nejaučiau jokios pagiežos, net minties nebuvo apie kerštą. Sugrįžęs iš Mordovijos lagerio, negalėjau niekur Vilniuje prisiregistruoti ir gauti darbo. Todėl nutariau prašyti pagalbos M.Aleliūno, kuris jau buvo padaręs karjerą ir tapęs dideliu viršininku – komjaunimo CK propagandos ir kultūros skyriaus vedėju. Gal jis jau pasikeitęs, gal pajus sąžinės graužimą ir padės savo aukai.
Paskambinęs užsirašiau į priėmimą – komjaunimo CK buvo tuometiniame Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Gavau leidimą, pakilau iki jo kabineto. Man atidarius duris, M.Aleliūnas lyg ko išsigando, bet paskui plačiai nusišypsojo: „O, Leonardai, malonu tave matyti. Sakai, grįžai. Tau per daug davė. Kam penkerius metus – būtų užtekę ir trejų...“ Man būtų užtekę ir trejų – koks geras žmogus.
Kai pasiskundžiau, kad manęs milicija neregistruoja Vilniuje, jis pažadėjo padėti, tik jam reikią nueiti į kitą kabinetą ir paskambinti vyriausybiniu telefonu. Nežinau, ką jis ten kalbėjo, tačiau vėliau atsimušdavau kaip į sieną – milicija atmesdavo mano visus prašymus. Ar tik M.Aleliūnas nebuvo prikišęs nagų, kad visiems laikams išvažiuočiau į savo Biržus, dingčiau jam iš akių. Tačiau vedžiau, milicija buvo priversta mane priregistruoti žmonos bute.
- Ar nežadate grįžti į Lietuvą?
- Manęs į Lietuvą kol kas netraukia. Gal kada ir trauks, bet dabar aš tikrai geriau jaučiuosi Čikagoje nei Lietuvoje, kur tokie mykolai aleliūnai užima aukščiausius postus. Nenorėčiau Vilniuje, Gedimino prospekte ar Katedros aikštėje, vėl sutikti Mykolo Aleliūno, kuris dabar yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas ir kuris plačiai nusišypsotų: „O, mielas Leonardai, malonu tave matyti. Atvykai į mūsų nepriklausomą Lietuvą – pamatysi, kaip čia mes kuriame Lietuvos ateitį“. Tikras draugas – nors prie širdies glausk, kaip ir tada, prieš daugelį metų, Tauro bendrabučio kambaryje. Bet gal nesutikčiau, nes jis dabar važinėja prašmatniais automobiliais, o aš – vargšas žmogelis, kuris visą gyvenimą dirbo fizinį darbą.
Vilniuje Inga Larionovaitė išklausė antrąją pusę – Mykolą Aleliūną. Bet jis ir vėl tik kartojo savo „miau“.
- Taip viskas susiklostė. Tai praeitis, praėjo 50 metų. Tai buvo emocijos, jauni karšti žmonės, aukšta temperatūra. Labai gaila, kad taip atsitiko. Bet tai atsitiko prieš 50 metų. Kas pasakė, ką pasakė ir kas pasakė „miau“ – kas ką įkišo, aš šiandien nežinau ir nieko apie tai negaliu pasakyti, – išsisukinėjo M.Aleliūnas.
- Bet Leonardas Gogelis teigia, kad jūs provokavote pokalbius politinėmis temomis?
- Žmogus turi tokią nuomonę – jis ją ir pasakė. Tai jo nuomonė, jūs taip pat turite savo nuomonę ir teisę ją reikšti. Aš nedarau iš to problemos.
Šiandien "Ekstroje" skaitykite: Lietuvos krepšinio pamokos Graikijoje ir Kinijoje