Kaip jau buvo pranešta, Seimo narį konservatorių M. Adomėną papiktino tai, kad minėtame vadovėlyje išspausdintos Rusijos vadovo Vladimiro Putino ir rusų atlikėjo Olego Gazmanovo nuotraukos.
J. Brazauskienė: vadovėlis pristato šios kalbos šalį
Kalba eina apie vadovėlį „V dobryj put!“, kuris buvo išleistas Lietuvoje 2007 metais, o 2011 metais jo leidimas buvo pakartotas. Jis skirtas rusiškai nekalbantiems lietuviškų mokyklų mokiniams, kurie „nuo nulio“ mokosi rašyti, skaityti ir kalbėti rusiškai. Kaip žinia, rusų kalba nėra privaloma pamoka lietuviškose mokyklose, ją galima rinktis kaip antrą užsienio kalbą.
Kaip sako viena iš vadovėlio autorių, filologijos mokslų daktarė E. Brazauskienė, leidinys parengtas pagal tam tikrą programą, kuri apima tam tikras temas.
„Užsienio kalbos vadovėlis vis dėlto pristato tos kalbos šalį. Ir jeigu vadovėlyje pateikiami kokie nors tos šalies atributai, tai visiškai nėra blogai, o netgi gerai. Ir herbas, ir vėliava, ir teritorija, t. y. žemėlapis, keletas miestų, šiuo atveju, taip pat ir prezidentas, ir žinomi žmonės, tarp jų ir mūsų didis poetas Aleksandras Puškinas pateko į vadovėlį. Klausimas – kodėl O. Gazmanovas? Todėl kad O. Gazmanovas taip pat garsus žmogus, jis ne kartą koncertavo Lietuvoje ir jį žino vaikai, kurie mokosi užsienio kalbos“, – interviu DELFI sakė J. Brazauskienė.
Anot jos, V. Putino ir O. Gazmanovo portretai pateikiami kaip iliustracijos prie užduoties „Mano darbo diena“. Moksleiviams siūlomi du tekstai, kuriuose aprašoma, kokia yra dviejų žmonių diena. Mokiniai turėjo perskaityti šiuos tekstus, palyginti juos tarpusavyje ir pamėginti atspėti, kuo šie žmonės užsiima ir kokios jų profesijos.
„Užduotyje taip pat buvo sakoma, kad jeigu vienas žmogus skaito „Rusijos valstybės istoriją“, tai kitas klauso muzikos albumus. Toliau eina kitas užduoties etapas – reikėjo pažiūrėti į nuotraukas, perskaityti, kokie tai žmonės ir nustatyti, ar kurią nors iš šių darbo dienų galima priskirti kuriam nors iš šių žmonių. Mokiniai padarė išvadą, kad taip, galima. Prezidentas skaito istoriją, anksti keliasi, vėlai gulasi, užsiima sportu, o estrados dainininkas vėlai keliasi, vėlai gulasi, eina pasivaikščioti su savo šunimi, nemėgsta žurnalistų ir klausosi muzikos albumų. Aš juk konkrečiai neprisimenu, kas buvo tuose tekstuose, bet esmė tokia“, – pasakoja vadovėlio autorė.
„Taigi, ponui Adomėnui galiu pasakyti, kad tai jokio pagrindo neturinčios pretenzijos ir kad būtent ši užduotis vysto analitinį-kritinį vaikų mąstymą. Mokiniai turi perskaityti, suprasti, palyginti, padaryti išvadas ir pasakyti, ką jie galvoja apie šį žmogų. Užduotyje nei vieno vertinimo žodžio nebuvo – gerai tai ar blogai. Tiesiog pateikti tokie žmonės – galėjo būti O. Gazmanovas, galėjo būti F. Kirkorovas ar kuris kitas. Mums pasirodė, kad O. Gazmanovo darbo dienai būdinga gera leksika, suprantama vaikui, pakankamai gera struktūra, adaptuoti nereikia. O pagrindinis privalumas – mes galėjome pateikti autentišką tekstą“, – sako J. Brazauskienė.
Ji pažymėjo, kad šie vadovėliai recenzuojami Švietimo ministerijos – recenzuoja juo nepriklausomi ekspertai, metodininkai, o vėliau, remiantis šiomis recenzijomis, jie rekomenduojami arba ne naudoti mokyklose.
„Leidykla gali inicijuoti vadovėlių peržiūrėjimą, nes visa tai remiasi į finansinį klausimą. Ir jau pati leidykla sprendžia, ar apsimoka jai duoti pakeistą leidimą ar įtraukti kokias rimtas korektyvas. Šiuo atveju tai leidykla „Šviesa“. Tai žinoma leidykla, ji leidžia vadovėlius jau 70 metų. Taigi, ir ten patyrę žmonės, ir mes, autoriai, ne kiemsargiai. Ir man atrodo, kad protingiems žmonėms viskas aišku. Net jeigu paimsite nulinį vadovėlį, amerikiečių ar prancūzų, jeigu tai rusų kalbos vadovėlis, tai visi šios šalies atributai, įskaitant prezidentą, turi būti ir ten. Ir jeigu galima tai padaryti neprimetant, o mokymosi užduotyse, tai kodėl gi ne?“, – retoriškai klausia J. Brazauskienė.