Kaip DELFI sakė Lazdijų rajono savivaldybės Šlavantų seniūnijos seniūnė Julija Maziukienė, rašytojos mirtis Avižienių kaimo kur paskutinius metus ji gyveno, gyventojams buvo labai netikėta.
„Jai buvo insultas. Ketvirtadienį susirgo, šiandien mirė. Ji kažkur vyko, kelyje jai pasidarė bloga, tuomet grįžo į Lazdijus, čia jai suteikė pirmąją pagalbą, diagnozavo ligą, bet su insultu pas mus Lazdijuose neguldo, todėl iškart išvežė į alytų. Matyt, jos būklė jau nebuvo gera, kad vežė.
Ji pas mus gyveno pei 4-5 metus. Sveikata niekada nesiskundė, dažnai išeidavo pasivaikščioti, atrodė sveika, žvali, labai gražiai su visais bendravo. Labai netikėta mums jos mirtis. Insultas kerta iš pasalų, kaip mes sakome. Labai jau gaila“, - pasakojo moteris.
Taigi nors medikai bandė rašytoją keletą dienų gydyti, padėti jai nepavyko. Rašytoja mirė Alytaus ligoninėje.
B. Vilimaitė buvo labai talentingas, uždaras žmogus, ji sovietmečiu atvertė itin svarbų puslapį lietuvių prozoje, sako rašytoja ir literatūrologė Vanda Juknaitė.
„Bitė, sakyčiau, atvertė lietuvių prozoje tokį puslapį sovietmečiu, kokį savo laiku nepriklausomoje Lietuvoje atvertė Žemaitė. Išėjusi iš tos visuomeninės problematikos, iš to žmogaus be privataus gyvenimo sovietmečiu - juk buvo toks laikas - ji sugebėjo pradėti kalbėti iš žmogaus, kuris turi tą privatų, asmenišką gyvenimą, ir tas žmogus dažniausiai buvo moteris“, - sakė V. Juknaitė.
Pasak rašytojos, B.Vilimaitė labai skyrėsi nuo savo amžininkų – prozininkų Juozo Apučio, Romualdo Granausko ir kartais likdavo šešėlyje dėl kitoniškos savo kalbos.
„Aš vis dėlto mokiausi iš Bitės, labai daug ką išmokau, jaunystės, studijų metais. Paskui man buvo įdomu eiti savo keliu, bet buvo tam tikras etapas tais metais labai ryškios, asmeniškos kalbos, to trumpo sakinio. Jos maža novelė labai daug pasakydavo“, - sakė V. Juknaitė.
Ji pastebėjo, jog B.Vilimaitė buvo itin uždara ir nemėgo bičiuliautis su kitais rašytojais.
„Bitė neturėjo bičiulių - ji buvo ta katė, kuri vaikšto pati viena. Ji buvo kietas, uždaras, santūrus žmogus, tam tikra gal ir besiskiriantis nuo savo kūrinių veikėjų, jų kalbos. Ji visą gyvenimą gyveno labai uždarai“, - sakė V. Juknaitė.
Šalies vadovai pareiškė užuojautą
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Algiras Butkevičius pareiškė užuojautą dėl rašytojos Bitės Vilimaitės mirties.
Pasak valstybės vadovės, savo knygose liudydama ir analizuodama sudėtingą žmogaus tikrovę, labai paprastai mokėdama pasakyti apie nepaprastus dalykus, B. Vilimaitė sukūrė savitą rašymo stilių, buvo vertinama literatūros kritikų ir mylima skaitytojų.
Dėl rašytojos mirties šalies vadovė pareiškė užuojautą B. Vilimaitės artimiesiems, Lietuvos rašytojų bendruomenei ir visiems, kam šios rašytojos kūryba buvo įdomi ir svarbi, nurodoma prezidentės spaudos tarnybos atsiųstoje užuojautoje.
Užuojautą rašytojos artimiesiems, jos talento gerbėjams bei literatams išreiškė ir premjeras Algirdas Butkevičius.
„Netekome vienos talentingiausių lietuvių literatūros novelisčių. Neabejoju, kad jos kūryba, pažymėta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija ir jau dabar patenkanti į lietuvių prozos aukso fondą ir mokyklines programas, bus dar labiau įvertinta literatūros tyrinėtojų ir džiugins ateities skaitytojų kartas“, – sakoma premjero A. Butkevičiaus užuojautoje.
„Lakoniškos, šviesios Bitės Vilimaitės novelės yra labai svarbus indėlis į lietuvių literatūrą. Neatsitiktinai rašytoja pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Su jos kūriniais užaugo vyresnioji mūsų visuomenės karta, tebus jos kūryba atradimu ir ateinančioms kartoms“, - išplatintame laiške teigia Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.
Bitė Vilimaitė mirė šeštadienį Alytaus ligoninėje, eidama 72-uosius metus.
Viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros novelisčių 2003-iaisiais apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už rinkinyje „Papartynų saulė“ sukurtą savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę.
Bitė Vilimaitė gimė 1943 vasario 16 d. Lazdijuose. Studijavo Vilniaus universitete, dirbo „Kino“ žurnale.
Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Vėliau išleido dar keletą novelių rinkinių. 1975 m. apdovanota Žemaitės premija, 1997 m. už knygą „Užpustytas traukinys“ gavo G. Petkevičaitės-Bitės premiją, o 2003 m. prozininkė tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje Papartynų saulė.
Nuo 1971 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
Ilgą laiką rašytoja gyveno Vilniuje, tačiau paskutinius keletą metų praleido Lazdijų rajone.