Lygiai pries 70 metų prasidėjusi prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją pražudė tūkstančius Lietuvos gyventojų, tačiau atskleidė tautos nesitaikstymą su sovietine okupacija ir nepritarimą Kremliaus politikai.
1944-1945 m. dešimtys tūkstančių Lietuvos vyrų slapstydamiesi pasitraukė į miškus, tūkstančiai vyrų žuvo baudžiamųjų operacijų metu, o anuomet krašte šeimininkavus Raudonoji armija (RA) be atodairiškai plėšė, prievartavo ir žudė beginklius gyventojus. Tuo tarpu sovietinė propaganda trimitavo apie pakilią Lietuvos žmonių nuotaiką, masinį stojimą į sovietų kariuomenę ir didžiulę materialinę gyventojų paramą „išvaduotojams".
Šie tragiški šalies istorijos faktai atskleidžiami šiemet pasirodžiusioje istoriko, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo specialisto dr. Vytauto Tininio monografijoje „Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją 1944-1945 m.". Anot istoriko, tai vienas žiauriausių karo nusikaltimų prieš tuomet išvadavimu iš sovietų gniaužtų šventai tikėjusią lietuvių tautą.
- Lygiai prieš 70 metų prasidėjusią prievartinę mobilizaciją į Raudonąją armiją vadinate karo nusikaltimu, cituodamas 1907 metų IV Hagos konvenciją. Ar Jūsų nuomone tuomet, karo sąlygomis egzistavo priemonės, svertai, galėję užtikrinti tarptautinės teisės nuostatų laikymąsi?
1944 m. vasarą Lietuvoje ir Maskvoje susiformavo dvi skirtingos nuomonės dėl mobilizacijos teisėtumo: Lietuvos gyventojai buvo įsitikinę, kad vyrų mobilizavimas į RA turėtų būti savanoriškas, o sovietai nesijautė okupantais ir Lietuvos vyrų tarnybą RA laikė privaloma. Niekas nesirengė ginti Baltijos šalių nuo pakartotinės SSRS okupacijos. 1940 m. Lietuvos sovietinė okupacija buvo pavadinta „socialistine revoliucija", o 1944 m. - „išvadavimu iš fašistinių grobikų". Lietuvos gyventojai, matydami karo baisumus, viena baisiausių nelaimių laikė privalomąją vyrų mobilizaciją į RA. Niekas nenorėjo kovoti už Sovietų Sąjungos interesus, aukoti savo sveikatos ar gyvybės.
- Galbūt galima įvertinti, kokią žalą valstybei ir jos gyventojams padarė 1944-ųjų rugpjūtį prasidėjęs ir iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos vykęs prievartinis vyrų šaukimas į Raudonąją armiją?
- 1944 m. vasarą pradėta sovietinė mobilizacija į RA iš karto tapo prievartinė, ir tai buvo esminis veiksnys, supriešinęs Lietuvos visuomenę su karo pabaigoje sugrįžusia sovietų valdžia ir komunistiniu totalitariniu režimu. Dešimtys tūkstančių Lietuvos vyrų, įvairiais sumetimais bandžiusių išvengti mobilizacijos, išėjo į miškus ir ten slapstėsi, kai kurie pasipriešino sovietų represijoms ir tapo partizanais, atsirado socialinis-politinis ginkluotojo pasipriešinimo pagrindas. 1945 m. sausio 1 d. Lietuvoje nuo mobilizacijos slapstėsi 58 620 žmonių.
Oficialiais duomenimis, per visą mobilizacijos (1944 08 01-1945 06 01) laikotarpį į RA buvo paimti 108 378 Lietuvos karo prievolininkai nuo 18 iki 35 metų - 72 947 lietuviai, 20 230 lenkų, 4 248 Lietuvos rusai, buvę karo belaisviai ir karo metu vokiečių prievarta iš SSRS Rusijos sričių iškeldinti gyventojai, taip pat iš ligoninių surinkti sužeistieji ir nerikiuotės šauktiniai (pastarieji tarnybą atliko SSRS karo pramonės įmonėse ir statybose).
Remiantis esamais archyviniais šaltiniais ir atitinkamais skaičiavimais, manytina, kad 1944-1945 m. Raudonosios armijos Vakarų fronte (Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rytprūsiuose, Vokietijoje, Čekoslovakijoje) galėjo žūti ne mažiau kaip 10 tūkst. Lietuvos gyventojų. Lietuvos gyventojai prievartinės mobilizacijos metu patyrė didelius materialinius ir moralinius nuostolius. Nors sovietinė propaganda garsiai skelbė apie pakilią Lietuvos žmonių nuotaiką, masinį stojimą į sovietų kariuomenę, didžiulę materialinę gyventojų paramą „išvaduotojams", iš tikrųjų 1944 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. padėtis Lietuvoje buvo apgailėtina, o kai kuriose kaimo vietovėse - net labai prasta. Iliuziją, kad atlieka išvaduotojos misiją, niekais vertė pati RA. Liepos pradžioje peržengusi Lietuvos sieną, čia ji pasijuto tarsi nukariauto priešo teritorijoje: prasidėjo beprasmės gyventojų žudynės, plėšimai ir prievartavimai, sovietų kariai nesiskaitė net su lietuviais sovietų valdžios atstovais. Partijos vadovybė tuo metu buvo bejėgė - RA ir NKVD kariai klausė tik savo vadų, o Kremliuje buvo sakoma, kad dėl „keletos" sovietų karių nusikaltimų negalima spęsti apie visą Raudonąją armiją.
- Kokie prievartos metodai prieš gyventojus aptariamuoju laikotarpiu buvo panaudoti vykdant mobilizaciją į Raudonąją armiją?
- Prievartos metodų buvo ne vienas. Pirmiausia, tai kariniai represiniai metodai. Gerai ginkluoti NKVD daliniai „šukuodavo" miškus ir sodybas, radę ar sugavę be pateisinamos priežasties jaunuolius, juos išsivesdavo į artimiausią NKVD būstinę, o vėliau su konvojumi pagal sąrašus - į karinius komisariatus. Buvo sudaromos „šauktinių" didžiulės kolonos ir sargybos vedami nukreipiami į geležinkelio stotis ar pėsčiomis į karinius dalinius. Tokių „kelionių" metu daug vyrų stengėsi pabėgti. Vos tik RA 1944 m. įžengė į Lietuvą, iškart prasidėjo kova su ginkluotais partizanais ir besislapstančių nuo mobilizacijos vyrų žudynės. Joniškio krašto istoriko ir rašytojo Simono Norbuto žodžiais, „žmonės buvo medžiojami kaip žvėrys laukuose". 1944 m. rudenį ir ypač žiemos pradžioje partizanų ir vengiančių tarnybos RA vyrų žudynės tapo organizuotos ir masinės.
Antra, tai nuolatiniai asmens dokumentų tikrinimai. Didžiuosiuose miestuose NKVD apsupdavo atitinkamus mieto kvartalus ir tikrindavo visų gyventojų dokumentus. Tokių patikrinimo metu būdavo sugaunami vyrai be atitinkmų dokumentų ir jie iš karto prievartos būdu atvesdinami į karinius komisariatus.
Trečia, represinę politiką skatino LKP(b) CK nutarimai ir LSSR karinio komisariato direktyvos. 1944 m. gruodžio 12 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl kovos priemonių su dezertyrais ir vengiančiais mobilizacijos į Raudonąją armiją". Galiojo SSRS gynybos liaudies komisaro įsakymas Nr. 064, numatantis visus apieškant sodybas rastus mobilizacijos vengiančius vyrus sulaikyti ir nedelsiant pristatyti į šaukimo punktus.
Ketvirta, sovietinės teisės taikymas. Mobilizacijos boikotas turėjo teisinių padarinių. Vengiantys tarnybos RA ir dezertyravę iš jos vyrai buvo laikomi nusikaltėliais ir, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, teisiami remiantis RSFSR baudžiamosios teisės aktais. Už pabėgimą iš kovinio dalinio paprastai būdavo skiriama iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė lageryje ar kalėjime, taip pat grėsė būti sušaudytam. 1944 m. liepos 15-1945 gruodžio 1 d. buvo nuteisti 1 774 vengiantys tarnauti armijoje ir 196 dezertyravę iš jos asmenys.
Ir penkta, tai agitaciniai-propagandiniai metodai. Sovietų valdžia per informacines priemones skelbė kovą su fašizmu, su kuriuo kovoja ir demokratinės Vakarų valstybės, SSRS sąjungininkės. Šią sovietų valdžios politiką palaikė ne tik etniniai rusai, bet ir žydai, nukentėję dėl holokausto. Lietuvius ši propaganda mažiausiai veikė. Gyventojai labiausiai bijojo sovietų (rusų), kurie savo veidą barbariškomis represijomis parodė 1940-1941 m.
- Kodėl, remiantis atliktu tyrimu, Sovietų Sąjungai buvo svarbu pajungti į savo armijos gretas okupuotų valstybių gyventojus?
- Vykdydama Lietuvos gyventojų mobilizaciją į RA, Maskva siekė dviejų tikslų: pirma, aprūpinti frontą kariais, nes jie masiškai žūdavo ar būdavo sužeidžiami dažnai tiesmukai ir nevykusiai parengtose karinėse operacijose, antra, sovietų valdžia nenorėjo fronto užnugaryje palikti antisovietinio pogrindžio ir galimo partizanų rezervo. Prievartinė mobilizacija (rekrutavimas) iš esmės buvo neefektyvi. Jos pagrindu sudarytos karinės dalys buvo nepatikimos ir nekovingos, kariai neturėjo patriotinės ir karinės motyvacijos. Tačiau politine prasme sovietų valdžia galėjo skelbti, kad SSRS tautos, tarp jų ir lietuviai, aktyviai dalyvauja „Didžiajame Tėvynes kare" prieš okupantus vokiečius. Taip Maskva siekė sutvirtinti savo politines pretenzijas į Lietuvą kaip sovietinę respubliką ir sudedamąją SSRS dalį.
„Sovinformbiuro" (Sovietinio informacijos biuro) darbuotoja Emilija Teumina, atsakinga už Pabaltijo respublikų propagandą. 1944 m. lapkričio 14 d. parašė atlikto darbą ataskaitą SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojui Solomonui Lozovskiui. Atsižvelgdama į to meto politines realijas, ji pateikė gana objektyvų vaizdą. E. Teuminos nuomone, dauguma Lietuvos gyventojų į sovietų valdžią žiūri neutraliai ir laikosi laukimo pozicijos, labai paplitusios „nepriklausomybės" nuotaikos, kad anglai ir amerikiečiai padės išgelbėti „nepriklausomą" Lietuvą.
- Be abejonės, prievartinė mobilizacija turėjo įtakos ir ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui Lietuvoje. Ar galima teigti, kad ji tapo vienu rimčiausių impulsų, sustiprinusių ginkluotą rezistenciją?
- Taip. Prievartinė mobilizacija turėjo labai didelės įtakos ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui. Vyrai tada turėjo keletą galimybių ar alternatyvų - 1) eiti į sovietinę kariuomenę ir gal ten žūti; 2) pasilikti savame krašte, slapstytis, laukti karo pabaigos; 3) būti partizanu; 4) tapti stribu (jų neėmė į kariuomenę). Dažnas paėmęs ginklą į rankas ir priėmęs Lietuvos laisvės kovotojo priesaiką, tuo metu neturėjo galimybės grįžti į civilinį gyvenimą. Mobilizacijos boikotas tapo viena iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai formų ir sustiprino partizanų būrius. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos tai buvo nuolatinė socialinė partizanų papildymo bazė ir atrama. Neužsiregistravę mobilizacijos punktuose ir surasti besislapstantys vyrai NKVD kariuomenės dažnai buvo prilyginami partizanams ar kitiems pogrindžio dalyviams. Dėl to su jais neretai buvo elgiamasi kaip su ginkluotojo pasipriešinimo kovotojais: jiems buvo grasinama kalėjimu ar mirtimi, jie buvo suimami („sulaikomi"), kankinami ir net šaudomi. Archyviniai dokumentai padėjo nustatyti, kad karinių baudžiamųjų operacijų metu 1944-1945 m. galėjo būti nužudyta apie 2-3 tūkst. beginklių Lietuvos jaunuolių.
- Kokias dar moralines, psichologines ar fizines konfrontacijas šalies viduje įžiebė prievartinė mobilizaciją į RA?
- Sovietų armijoje ideologiškai apdorotiems demobilizuotiems lietuvių kariams buvo siūlomos įvairios pareigos sovietinėse valdžios įstaigose, jie tapdavo ūkinių struktūrų vadovais, vadovaujančiais darbuotojais. Daug buvusių karių įstojo į komjaunimą ir komunistų partiją - 1947 m. tokių iš viso buvo daugiau kaip 3 tūkst. VKP(b) narių ir 2 tūkst. komjaunuolių. Todėl nemažai buvusių frontininkų ir atsargos dalinių karių Lietuvoje nerasdavo bendros kalbos su likusiais gimtinėje legalizuotais bendraamžiais vyrais, jautėsi už juos pranašesni, ėmė remti sovietų valdžią. Dažnas jų, tapęs seniūnijos ar apylinkės valdžios atstovu, t. y. viena iš sovietų valdžios atramų kaime, priekaištaudavo pažįstamiems, kad, kol jis liejęs kare kraują, jie čia „šiltoje užuovėjoje" ištūnoję ir išvengę frontininkų likimo.
Iš tiesų demobilizuoti kariai, jų šeimos, artimieji ir giminės sudarė nemažą Lietuvos gyventojų sluoksnį. 1947 m. sausio mėn. registruotos 43,5 tūkst. karių šeimų aprėpė kone 200 tūkst. gyventojų. Kaip tik šios šeimos gavo daugiausia sovietinės socialinės paramos ir pasinaudojo įvairiausiomis lengvatomis. Taigi savo socialinės rūpybos politika valdžia sugebėjo patraukti į savo pusę nemažai demobilizuotų karių ir jų šeimų narių ir dar labiau supriešinti Lietuvos visuomenę. Šie žmonės tapo socialine-politine valdžios atrama.
- Ar prievarta į armiją paimti vyrai buvo iškart metami į frontą, ar išvežami tarnauti į Sovietų Sąjungos gilumą?
- Iš pradžių mobilizuoti karo prievolininkai lietuviai buvo siunčiami į 16-ąją Lietuviškąją šaulių divizija (čia praeidavo kelių savaičių karinio parengimo kursus). Pagal Raudonosios armijos Vyriausiosios mobilizacijos formavimo valdybos 1944 m. spalio 18 d. direktyvą visi lietuviai šauktiniai, eiliniai ir seržantai, tarnaujantys veikiančiojoje kariuomenėje, iki lapkričio 15 d. turėjo būti siunčiami į karinius mokymus 50-ojoje LŠAD ( nuo 1 iki 3 mėn.), o paskui - į 16-ąją LŠD. Nuo 1944 m. gruodžio mėn. (ir ypač 1945 m. kovo mėn.) jie buvo masiškai siunčiami į frontą. Nors buvo skelbiama, kad į kitus RA junginius lietuviai nebus siunčiami, iš tiesų dalis karių (tokių nebuvo labai daug) vyko tiesiai į Vakarų fronto rusiškus dalinius. 1945 m. sausio mėn. likvidavus 50 „nepatikimą atsargos šaulių lietuvišką diviziją", daugelis lietuvių atsidūrė rusiškuose atsargos divizijose prie Maskvos, iš kurių jie buvo siunčiamį į įvairius RA dalinius. LKP(b) CK Karinio skyriaus vedėjo P. Jakovlevas nurodė, kad iš 73 tūkst. mobilizuotų lietuvių po 6 mėn. mokymo „absoliuti dauguma dalyvavo visų frontų kovose". Tačiau kiek tiksliai lietuvių karių pasiekė fronto linijas, nežinoma. Iki pat karo pabaigos Lietuvos kariai dalyvavo beveik visuose RA veiksmuose Vakarų fronte. Iki pat karo pabaigos Lietuvos kariai dalyvavo beveik visuose RA veiksmuose Vakarų fronte. Tai liudija išlikę gyvi 16-ojoje LŠD ir kituose fronto armijų junginiuose kariavę Lietuvos vyrai. 50-osios LŠAD politinio vadovo F. Bieliausko žiniomis, šią diviziją panaikinus ir jos pulkus perkėlus į Maskvos karinę apygardą, 1945 m. vasario-gegužės mėn. į frontą buvo išsiųsta 15 000 karių. Iš jų 4 200 pateko į I Ukrainos, 2 000 - II Ukrainos, 500 - IV Ukrainos frontą, 1 250 - I Baltarusijos, 1 050 - II Pabaltijo frontą, 1 000 - Leningrado frontą, 5 000 - 16-ąją LŠD.
Rytų Prūsijos puolamojoje operacijoje III Baltarusijos fronto armijose dalyvavo daugiau kaip 5 tūkst., o Berlyno operacijoje, neišsamiais duomenimis, - 7-8 tūkst. lietuvių karių. Daug jų žuvo, buvo sužeisti arba dingo be žinios.
- Kokie įžymūs, svarbūs to meto Lietuvos visuomenės veikėjai buvo paliesti prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją?
- Lietuvoje likę žymūs to meto visuomenės veikėjai (esantys ne pogrindyje, o gyvenantys viešai) nuo prievartinės mobilizacijos į RA dėl vyresnio amžiaus nenukentėjo, išskyrus jų vaikus. Tačiau buvo tokių jaunuolių, kurie sovietmečiu tapo žymiais lietuvių visuomenės žmonėmis. 1944-1945 m. 16-oje LŠD divizijoje prie Šiaulių, Kurše, buvo sužeistas kovėsi būsimas poetas Paulius Širvys, rašytojas Jonas Avyžius ir kt.
- Kuo prievartinė mobilizacija į RA tapo reikšminga Lietuvos istorijai?
- Prievartinė mobilizacija parodė, kad Lietuva nesusitaikstė su sovietine okupacija, visuomenė nepritarė Maskvos politikai ir jai fiziškai priešinosi, daug vyrų slapstėsi ir nėjo į Raudonąją armiją. Karo veiksmuose žuvo apie 10 tūkst. mobilizuotų vyrų, iš jų apie 2-3 tūkst. dingo be žinios, 5 tūkst. tapo karo invalidais. Mobilizacija iš dalies padėjo skaldyti Lietuvos visuomenę: atsirado sovietų valdžią remiančių žmonių sluoksnis.