Klaipėdietės Rūtos Šukienės gyvenimo dramų pakaktų kelioms šeimoms. Dėl savo vaikų, kuriuos buvo bandoma išvežti į taborą, kovojusi moteris dabar siekia gerovės vyriausiojo sūnaus vaikams, kurie visai mažiukai liko našlaičiai.
„Kai mirė jų mama, vienam ėjo treti, kitam penkti metukai. Marti, kurią našlę su dviem vaikais vedė mano sūnus, jau būdama nėščia sirgo vėžiu, bet išnešiojo, sėkmingai pagimdė. Gaila, ne ilgai berniukus teko paauginti, mirė nuo smegenų auglio“, – pasakodama graudinosi klaipėdietė.
Pasak moters, jos vyriausias sūnus su žmona vaikščiojo į Meilės žodžio bažnyčią, o dabar, likęs vienas, ten vedžiojasi savo vaikus, nori atitraukti juos nuo mokslo, neleidžia švęsti švenčių, kurios nesusijusios su tikėjimu.
„Jei nebūčiau kovojusi už savo vaikus, nežinau, kas su jais būtų atsitikę – su milicija juos važiavom paimti iš taboro, radom nuogus, su auksinėm grandinėlėm. Nenoriu girtis, bet gerai juos išauklėjau. Vienas iš sūnų Šveicarijoje dirba gydytoju, dukra buvo profesionali krepšininkė, žaidė už Lietuvos rinktinę, dabar Klaipėdoje treniruoja mergaičių komandą“, – vaikais didžiuojasi R. Šukienė.
Piratai paėmė įkaitu
Anot moters, jos vaikai neišvėsę. Mažasis sūnus jūreivystės mokykloje įgijo virėjo kvalifikaciją, ėjo į jūrą, bet, matyt, tai nebuvo jo lemtis. Persekiojo įvairios problemos: piratų buvo paimtas įkaitu, paskui dirbant jam lynas perkirto ranką, todėl iš Airijos buvo parskraidintas gydytis, o paskui dar ir laive, kuriame dirbo, kilo didelis gaisras.
„Kaip pats sako, tikriausiai jam nelemta eiti į jūrą. Bandė studijuoti teisę, bet per krizę metė, išvyko dirbti į Angliją“, – pasakojo ponia Rūta.
Vyriausiasis sūnus, iš kurio R. Šukienė dabar norėtų paimti auginti anūkus, jos žodžiais, taip pat yra geras, bet persekiojamas kažkokios negandos.
Netyčia peršovė brolį
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais įsidarbinęs policijoje jis per neatsargumą namuose netyčia peršovė savo broliuką, kuriam tuomet buvo vos treji metai.
„Prie plaučių kulka įėjo ir kiaurai išlindo. Sužeidė 14 metų jaunesnį brolį – tą mano vaiką, kuris paskui jūreivystės mokykloje mokėsi, o tada buvo vos trejų. Labai dėl to išgyveno, nuo brolio reanimacijoje nesitraukė. Jam buvo pateikti kaltinimai dėl sužalojimo per neapdairumą, bet aš viską dariau, kad nepasodintų į kalėjimą. Sakiau, kad aš tik viena šitoje istorijoje esu teisėja – abu mano vaikai nukentėjo“, – pasakojo moteris.
Pasak Rūtos, po to įvykio vyriausiasis sūnus ir nuėjo į sektą: „Matyt, ta bažnyčia jį palaikė. Bandžiau jį vestis ir į savo – katalikų – Mišias, bet buvo daug žmonių, senutės pradėjo stumdytis. Tai jam labai nepatiko. Pasiliko sektoje“.
Nusivedė žmoną
Su būsima marijampoliete žmona susipažino per savo seserį, kuri tuomet žaidė už Marijampolės „Arvi“ komandą. „Ta moteris buvo našlė su dviem vaikais. Sūnui tuomet gal jau 27 metai buvo, o dabar 42”, – pasakojo R. Šukienė.
Anot klaipėdietės, marti susilaukė vaikelių - ir prasidėjo ligos. „Pastebėjau, kad ji tapo dar didesnė fanatikė, negu mano sūnus, nors uošvė sako, kad į Meilės bažnyčią atėjo per mano sūnų“, – prisiminė Rūta.
Mirusią marčią klaipėdietė minėjo gražiuoju. Prisiminė, kaip paskutinėmis dienomis vis kartodavo tenorinti užauginti vaikus. Daktarai ramino, kad užaugins.
„Pastebėjau, kad sūnus pasidarė nebeenergingas, nors anksčiau eidavo į klubus pasišokti, grojo akordeonu, lankė plaukimą, žaidė vandensvydį. Mano visi vaikai sportiški – nesėdėjo namuose. Bet pradėjęs eiti į bažnyčią jis pasidarė tingus. Pradėjo nebenorėti dirbti. Raginome jį mokytis, nes turi gerą galvą, bet jis nenorėjo“, – sakė R. Šukienė, pridurdama, kad anksčiau vyriausias jos sūnus visiems buvo autoritetas: organizuotas, mokėdavo surikiuoti šeimą. Poniai Rūtai labai patikdavo su juo bendrauti, „bet paskui, pagal jų tikėjimą, perėjo į tinginystę, nugeso“.
„Aš jam priekaištavau, kad nieko nedaro, tik laukia, kad kas nors ką nors duotų. Nebeliko instinkto, kad reikia pačiam už save kovoti, eiti dirbti, kažką įsigyti. Jis tik kartojo, kad čia – Dievo valia, kad nieko nereikia, kad Jis pasirūpins. Ir dabar jo vaikai taip sako“, – pastebėjimais dalijosi moteris.
Kaltina dėl pagedusio charakterio
Pasak klaipėdietės, sūnus antstoliams skolingas apie 30 tūkst. litų, nes beveik penkerius metus niekur nedirbo.
„Ir dukra, ir aš vis rėmėme, dalijomės daržovėmis, kurias užauginam, suorganizavome bendrabutį, kad turėtų, kur gyventi, nes su seserimi, kai pas ją apsigyveno, pradėjo nesutarti. Dėl tos sektos pasidarė negeras jo charakteris“, – mano mama.
„Dabar jis – nebepastovus. Pusę metų kažkur pagyvena, bei jei kas nors lenkia prie darbo – pabėga. Po žmonos mirties bandė uždarbiauti Ispanijoje, Prancūzijoje. Visa šeima surinkome 5 tūkst. litų, kad išvyktų į Angliją, užsidirbtų ir atiduotų skolas, pažadėdami, kad vaikus paauginsim. Tačiau jis tik spaudžiamas sutiko. Anglijoje gyvenantis brolis parūpino darbą, surado kambarį, pasitiko, bet pabuvo tris mėnesius ir grįžo. Paskui Vokietijai rinkom pinigų, bet ir ten neužsibuvo. Norą grįžti namo jis motyvuoja, kad negali be vaikų“, -– pasakojo R. Šukienė.
Vis dėlto, jos nuomone, tai ne pagrindinė priežastis: „Greičiau svetur nepritampa su tuo savo tikėjimu, yra pasyvus“.
Neleidžia skaityti knygų
Pasak Rūtos, kiti gal nusispjautų ir paliktų žmogų, bet ji su kitais savo vaikais dar bando tempti. Grįžęs iš užsienių su vaikais apsigyveno bendrabutyje. Pusę metų nedirbo, o paskui dar geriančią moterį parsivedė. Su dukra ją išvarėme – nenorėjom, kad vaikai tai matytų. Ir taip yra nuskriausti – mama sirgo, o dar kažkokia pijokė“, – piktinosi DELFI pašnekovė.
Pasak Rūtos, sūnaus sugyventinė norėjo jį su vaikais išsivežti į kaimą. „Mes sakėm, kad atiduotų mums vaikus, važiuotų ir susitvarkytų savo gyvenimą – paskui bet kada galės pasiimti. Juk tie vaikai ne mūsų ir nesirengiam jų savintis. Tačiau jis nesutiko skirtis su sūnumis. Pasiėmė juos, bet neprižiūri. Į mokyklą kada nori veda, kada nori neveda. Jis pats vengia mūsų, nesileidžia prižiūrimas, aptuiso“, – piktinosi mama.
Moters žodžiais, jis į tą bažnyčią vaikus nuolat tąsė. Kai močiutė paklausė, į kokią konkrečiai, vaikai neva sakė, kad į skirtingas, eina į butus, rūsius.
„Vaikams juk į mokyklą reikia, tačiau tuo sūnus neužsiima. Neleidžia skaityti knygų“, – kartojo klaipėdietė pridurdama, kad dėl anūkų mokymosi turėjo priekaištų ir mokytoja.
Rūtos žodžiais, sūnus neleidžia vaikų eiti ir į šventes, jeigu jos nesusiję su jo tikėjimu. Neleido su močiute į biblioteką, neva ten – ne tokios knygos. „Nori vaikus atriboti nuo mokslo. Sako, jie turi patys mokytis. Tačiau iš ko jie mokysis, jei neleidžia skaityti knygų? Jei įjungia televizorių, tai leidžia žiūrėti tik filmukus apie tikėjimą ir klausytis pamokslų“, – pikta R. Šukienei.
Po to, kai mokykloje berniukų tėvas mokytojai ir vaikams matant suplėšė sūnaus pratybų sąsiuvinį, Rūta kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą.
Vaikai užguiti, bet niekas nenori matyti?
„Tarnybos vedėjai Gražinai Aurylienei sakiau, kad jau daug įstaigų apėjau – buvau pas advokatą, juristus, o į Vaikų teises nėjau, nes visi sako, kad nieko mums nepadėsite“, – prisipažįsta R. Šukienė.
Moters teigimu, niekas nenori matyti, kad vaikai yra užguiti, prispausti, kiekvieną žodį pasveria, nebeleidžia sau spontaniškai kalbėti. Auga prastomis sanitarinėmis sąlygomis. „Mes su dukra penkerius metus ir skalbiam, ir vaikus apkerpame. Kodėl Vaiko teisių apsaugos tarnyba to iš tėvo neišreikalauja? Praėjusį šeštadienį buvo atėję vaikai, tai baisu – pasmirdę, neapkirpti, nėra pinigų“, - baisėjosi Rūta.
Moteris kartojo tik norinti, kad našlaičiai broliukai nevargtų. Siekia juos paimti iš sūnaus, bet institucijos, į kurias kreipiasi, jos nepalaiko.
„Jei man tų vaikų neatiduoda, gali pavesti rūpintis mirusios marčios mamai su teta, kuri matematikos mokytoja, gera specialistė, gyvena nuosavame name. Kodėl vaikučiai turi vargti – mes gi esame pajėgūs juos pasiimti ir išauginti. Kodėl jie negali gyventi geresnio gyvenimo?“ – nesuprantama R. Šukienei.
Klaipėdietė dėl to net kreipėsi į Vaiko teisių pasaugos kontrolierę Editą Žiobienę, tačiau ir tai nepadėjo. „Vadinasi, jeigu vaikai turi tėvą, jis su jais gali daryti ką nori?“, – retoriškai klausė DELFI pašnekovė.
Bijo, kad vaikus išveš į Rusiją
Sužinojusi, kad sūnus susirado Ivanovo mieste gyvenančią moterį, kuri vaikšto į tą pačią bažnyčią, R. Šukienė išsigando, kad tplanuojama ten išvežti vaikus: „Tai sužinojusi galvojau, kad viskas. Prapuls vaikai. Išveš ir nei matysiu, nei girdėsiu“.
Taip pat jai neramu, kad sūnus savo vaikus atsiėmė iš mokyklos, kuri buvo šalia namų, ir perkėlė į Vaivorykštės tako vidurinę mokyklą, kurią R. Šukienė siejo su sekta.
Direktorė: tėtis gali pasirūpinti berniukais
Vaivorykštės tako vidurinės mokyklos direktorė Džiuljeta Gečienė DELFI patvirtino, kad šiais mokslo metais ugdymo įstaigą pradėjo lankyti berniukai apie kuriuos rašome, tačiau kategoriškai atsiribojo nuo teiginių, kad ugdymo įstaiga priklauso kokiai nors religinei bendruomenei.
Vaikai į mokyklą ateina pasiruošę, laiku, prižiūrėti. Kol kas ji spėjo pasikalbėti tik su vyresniojo berniuko mokytoja, kuri sakė, kad naujokas labai gabus ir uolus vaikas.
„Taip pat mačiau, kad tėvelis dalyvavo Rugsėjo pirmosios šventėje, vėliau susirinkime. Rūpinosi, kad sūnums būtų nupirktos liemenės, pratybos. Kol kas mačiau tik jo rūpestį“, – DELFI sakė direktorė.
DELFI pašnekovės žiniomis, savivaldybė berniukų šeimai skyrė laikiną socialinį būstą – bendrabučio tipo butelį. „Žinau, kad jie nėra pasiturintys, tačiau mokinių tėtis, manau, gali pats pasirūpinti mažamečiais, šiuo metu yra dirbantis“, – sakė Dž. Gečienė.
Naujų mokinių močiutės direktorė dar nėra mačiusi ir labai kviestų ateiti į mokyklą. „Mums skambino iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos pasiteirauti, kodėl tėtis keičia vaikų mokyklą. Tačiau juk nėra blogai, kad iš valstybinės vaikus atvedė į privačią mokyklą, kur klasėje vietoje 28 vaikų yra 12. Tai reiškia, kad berniukai gauna daugiau dėmesio, gali iki 17.30 val. lankyti būrelius, visavertiškai maitinami, nes mokykla dalyvauja pieno, vaisių programose. Kai klasėje mažiau vaikų – ir tėčiui daugiau galimybių pasitarti su mokytoja, be to jis gali ramiai dirbti žinodamas, kad vaikais yra tinkamai pasirūpinta“, – sakė DELFI pašnekovė.
Direktorės žiniomis, ankstesnėje mokykloje po pamokų vaikai eidavo į dienos centrą. Tačiau tėčiui buvo neramu, kad ten daug asocialių vaikų, keiksmažodžių. „Prieš sudarant sutartį su berniukų tėčiu gal tris kartus susitikau. Matyti, kad jis labai nori jais rūpintis, stengiasi, kad niekas iš jo vaikų nepaimtų. Kaip supratau, su močiute jis pasiruošęs tais vaikais dalintis, anūkai močiutei prieinami. Ji gali juos paimti pas save kai nori ir gali“, – mano Dž. Gečienė.
Jei ne katalikas, tai – sektantas?
Močiutės baimės dėl neva sektantų mokyklos DELFI pašnekovei taip pat atrodo neturinčios pagrindo: „Nepažįstu tos moters, tačiau gali būti, kad ji yra katalikų tikėjimo ir visus kitus vadina sektomis. Žmones šis žodis baugina. Tačiau aš nematau kažkokių užslėptų požymių, dėl kurių reikėtų nuogąstauti – berniukų tėtis yra atvirai kalbantis, nieko neslepia, vaikai normaliai bendrauja“.
Vaivorykštės tako vidurinė mokykla yra viešoji įstaiga, kurioje vaikai mokomi pagal bendrojo ugdymo programas – kaip ir kitose bendro lavinimo mokyklose.
Skirtumas, kurį minėjo direktorė, mažesnės klasės ir ypatingas dėmesys vaikų dorai. „Tai mes puoselėjame per krikščioniškas vertybes – meilę artimui, pagarbą, gailestingumą, atlaidumą. Manome, kad turėdami mažiau vaikų, esame pajėgūs tam skirti dėmesio“, – komentavo Dž. Gečienė.
Paklausta, kas apmoka nepasiturinčios šeimos vaikų mokslą privačioje mokykloje, viena iš jos steigėjų sakė: „Norime, kad krikščionys būtume ne tik kalbomis, bet ir darbais. Jeigu turime vietų klasėje ir ateina tėtis, vienas auginantis vaikus, kurie neteko mamos, mes tiesiog priimame neimdami mokesčio. Paskui mokinį ateina mokinio krepšelis ir mes džiaugiamės galėdami padėti šeimai“.
Kaip pabrėžė Dž. Gečienė, Vaivorykštės tako vidurinė mokykla nepriklauso jokiai bažnyčiai: „Steigėjai esame trys fiziniai asmenys, susitarę dėl įstatų, nuostatų, tikslo ir doros. Palaikome ekumeninį judėjimą ir esame atviri krikščioniškų konfesijų, netikinčiųjų šeimoms. Šitoje vietoje niekaip neskirstome nei vaikų, nei tėvų, nei mokytojų, tarp kurių taip pat yra iš įvairių krikščioniškų bendruomenių ir tiesiog gerų specialistų, kurie netikintys ar ieškantys“.
G.Aurylienė: rūpintis vaikais – ne senelių pareiga
Pakomentuoti aprašytą istoriją paprašėme ir Klaipėdos Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėjos Gražinos Aurylinės. Specialistė nesutiko pasidalyti žiniomis apie šeimą, nes neturi teisės viešinti asmeninės informacijos, tačiau patikino, kad situacija žinoma ir kontroliuojama.
„Rūpintis vaikais ir juos išlaikyti – visų pirmą yra tėvų pareiga, o valstybė, socialiniai darbuotojai turi padėti, jeigu jiems kyla sunkumų. Jeigu žmogus stengiasi, rūpinasi vaikais, mes iš jo paimti vaikų negalim“, – sakė G. Aurylienė.
Pasak specialistės, atvejis, kad į tėvų pareigas pretenduotų močiutės, ne toks ir retas. „Būna būna. Ateina močiutės, kurioms atrodo, kad tėvai blogai rūpinasi vaikais, kad jos kaip močiutės geriau pasirūpintų. Bet aš visada sakau, kad vaikais turi rūpintis ne močiutės, o tėvai. Mes turime iš tėvų pareikalauti užtikrinti pareigų vykdymą“, – pabrėžė Klaipėdos Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja.