- Atrodo, kad sumanėte puikią žaidimo strategiją, ar jau eidamas į politiką buvote apmąstęs visus ėjimus?
- To nelaikau strateginiu žaidimu. Viskas gerokai paprasčiau - laisva Seimo vicepirmininko vieta, pagal kvotas, priklausė Darbo partijai. Po ilgų dvejonių ir svarstymų, kai susipažinau su Europos reikalų komiteto darbu, ryžausi jam vadovauti. Man tai - didžiulis iššūkis. Ir iki šiol dirbau stipraus Švietimo ir kultūros komiteto pirmininku. Sugebėjau rasti bendrą kalbą su daugeliu institucijų. Be to, kaip Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, dirbau ir Europos reikalų komitete.
- Kai kas pastebi, kad Jums gali pritrūkti kompetencijos ES reikaluose?
- Vos metus Lietuva yra ES nare, todėl nematau labai daug žmonių, kurie būtų sukaupę itin daug žinių ir šioje srityje būtų išskirtinai kompetentingi. Tiesa, yra keli žmonės, kurie ir iki šiol dirbo su ES susijusį darbą. Bet nereikia pervertinti mano vaidmens. Vienas nenulemsiu Europos reikalų komiteto sprendimų ir darbo, turėsiu net septynis pavaduotojus.
- Ir Jūsų pirmtakas Alfredas Pekeliūnas turėjo beveik visus tuos pačius pavaduotojus.
- Nenoriu nei savęs lyginti su Pekeliūnu, nei jo - su savimi. Jis kaip suprato savo darbą, taip jį ir atliko. Manau, kad toliau eiti savo pareigas jam sutrukdė kelionės, KGB skandalas. Gal po kelių mėnesių jis būtų adaptavęsis ir iki šiol sėkmingai dirbęs.
- O kodėl, kaip sakėte, Jūs dvejojote net pusantro mėnesio?
- Privalėjau pasverti savo galimybes. Jeigu visų partijų atstovai pritarė mano kandidatūrai į Seimo vicepirmininko postą, ko gero, jie per kelis bendro darbo Seime mėnesius spėjo mane įvertinti ir kaip žmogų, ir kaip specialistą.
- Tiesiog gal nė viena partija nenorėjo kalti paskutinio vinies į koalicijos karstą?
- To negaliu vertinti. Vyko slaptas balsavimas, todėl man sunku kalbėti, kas konkrečiai palaikė mano kandidatūrą, kas balsavo prieš. Galiu kalbėti apie tai, ką mačiau. Seimo salėje mano kandidatūrą palaikė visų partijų atstovai. O dėl koalicijos - galiu kalbėti tik apie Darbo partiją, tarp mūsų nėra jokių prieštaravimų.
- Tai ar jau persikraustėte į erdvesnį Seimo vicepirmininko kabinetą?
- Kad jis man nelabai rūpi. Ir dabar turiu gerą kabinetą ir esu įsitikinęs, kad kabineto dydis nieko nelemia. Dažnai sakau, kad žvaigždžių liga jau persirgau - nei pareigos, nei juo labiau kabinetai manęs nepakeis, liksiu toks pat, koks ir esu. Be to, privalėsiu daugiau dirbti tarptautiniu lygmeniu. Iki šiol turėjau nemažai tokios patirties - dalyvaudavau įvairiuose trenerių seminaruose, konferencijose. Užsienio universitetuose teko skaityti paskaitas.
- Bet kiek žinau - ne anglų kalba?
- Vokiečių, ją puikiai moku, taip pat be priekaištų kalbu rusiškai. Šiuo metu studijuoju anglų kalbą ir beveik viską suprantu, tačiau to nepaminėjau savo gyvenimo aprašyme, nes, manau, tai galėsiu padaryti tik tuomet, kai laisvai ja kalbėsiu. Puikiai žinau visą anglišką krepšinio terminologiją, esu skaitęs pranešimų anglų kalba. Be to, Europos reikalų komitetas turi pakankamai solidų padėjėjų kolektyvą, kaip jau minėjau, net kelis pavaduotojus, todėl darbą stengsimės dalytis. Jei reikės spręsti finansų klausimus, geriausiai tai atliks Jonas Lionginas, jei švietimo - aš ir panašiai. Kai kas įsivaizduoja, kad ES yra sudėtinga struktūra su daugybe institucijų. Per pusę metų daug ką supratau ir įsitikinau, kad visa tai nėra labai sudėtinga. Ir toliau domiuosi, renku informaciją.
- Tai, ko gero, galėtumėte pasakyti, kada ES pirmininkaus Norvegija?
- Reikėtų pasidomėti, taip iš karto būtų sunku pasakyti. Tai nesvarbu, reikia suprasti vieną dalyką: Europos reikalų komiteto pirmininkas turi žinoti esmę, o visa kita nėra taip svarbu. Šiandien Seime viešėję mokiniai manęs paklausė, kas buvo Basanavičius.
- Ir ką atsakėte?
- Vienas Seimo steigėjų, Tarpukario Lietuvos parlamentaras. Bet ne tai svarbiausia.
- Be abejonės, bet Europos reikalų komiteto pirmininkui derėtų žinoti, kad Norvegija nėra ES narė.
- Tai žinau, - šiek tiek sutrikęs. - Nenoriu, kad mane egzaminuotumėte. Egzaminui galiu pasirengti. Žinau, kad Norvegija nėra ES šalis. Žinau ir tai, kurios šalys priklauso Šengeno erdvei, nėra problemų. Puikiai suprantu, kad žurnalistai dabar bandys mane gaudyti, tačiau galiu pasakyti, kad jei iš anksto žinosiu, kokia tema kalbėsime, manęs nepagausite. Jei žurnalistai norės, tai žmogų gali suvalgyti, bet ar nuo to kam nors bus geriau?
- Baigiant apie politiką ir ES, kaip, Jūsų galva, ES derėtų stiprinti bendradarbiavimą su Šanchajaus organizacijos šalimis?
- Su kokia kokia organizacija? - mąsto. - Jei kalbėsime apie konkrečius klausimus, apie kuriuos dar nespėjau pagalvoti, būtų gerai, kad klausimus pateiktumėte raštu ir iš anksto. Ar sutinkate su tokiu pasiūlymu?
- Daugiau nebekalbėkime apie konkrečius dalykus.
- Aš galiu pasakyti, bet nenoriu.
- Gal pakalbėkime apie tai, koks buvo Jūsų pirmasis darbas Seimo vicepirmininko poste?
- Reikėjo susipažinti su kolektyvu, įsigilinti į darbą ir darbotvarkę. Be to, manau, kad Europos reikalų komitete turėtų būti sukurti pakomitečiai. Kaip jau minėjau, savo srities specialistai didesnį dėmesį turėtų skirti tai sričiai, kurią jie gerai išmano. Europos reikalų komitete yra didžiuliai informacijos srautai, viską įsisavinti - labai sunku.
- Ko gero, jau pasidarėte išvadą, kur dirbti sudėtingiau: Seime, krepšinio aikštelėje ar aukštojoje mokykloje.
- Sunku lyginti šias veiklas, tačiau galiu pasakyti, kad visur buvo pakankamai sunku. Daug energijos ir žinių reikia ir Seimo nariui. Pirmą kartą parlamente pradėjusiam dirbti žmogui reikia priprasti prie specifikos. Be to, jei klaidą padarysi aukštojoje mokykloje ar krepšinio aikštelėje, tau atleis, o politikoje - ne. Politika - irgi menas.
- Krepšinyje yra aiškios taisyklės, o kokios svarbiausios politikoje?
- Šiandien jau daug ką suprantu, bet kai ką dar turėčiau išsiaiškinti. Politiko sėkmė priklauso nuo kelių dalykų - kaip aktyviai dalyvauji politiniame gyvenime, kokia yra tavo kompetencija. Jei pranešimą skaitai kaip Seimo narys, o jis nėra aukšto lygio, iš karto susigadini reputaciją. Visuomet turi nepriekaištingai atrodyti. Be to, svarbios ir asmeninės savybės - kaip bendrauji su žmonėmis, ar sugebi užmegzti kontaktą.
- Ar Jums trūksta kurių nors iš išvardytų savybių?
- Turiu labai daug darbo, todėl trūksta laiko. Reikia dalyvauti susitikimuose, komisijose, komiteto posėdžiuose, todėl būna dienų, kai nėra kada atsikvėpti. Visuomet dirbau daug, tačiau tapęs Seimo nariu laisvo laiko praktiškai nebeturiu. Norint gerai atlikti bet kurį darbą, reikia labai daug dirbti, o Darbo partijos nariai tai tikrai sugeba.
- Gal taupydamas laiką ketinate apsigyventi sostinėje?
- Jokiu būdu. Kad ir kokį darbą dirbčiau, gyvensiu Kaune. Vilnius - gražus miestas, bet Kaune maloniau gyventi. Kauną vadinu malonia provincija - nėra kamščių, švaresnis oras, sutvarkyti apvažiavimai, be to, gyvena draugai. Vilniuje į Seimo viešbutį pareinu apie devintą ar dešimtą valandą vakaro, griūnu į lovą, o kitą dieną - vėl tas pats. Vilniuje būnu keturias dienas per savaitę.
- Prieš eidamas į politiką kalbėjote ir apie tai, kad vienas svarbiausių Jūsų darbų - spręsti sporto problemas, bet apie Kauno sporto rūmų statybas dar nesate išsakęs savo nuomonės?
- Kol vyko diskusija, to manęs niekas neklausė, tačiau kartą buvau nuvykęs pas Kauno merą. Man keista, kad visos pusės negali susėsti prie vieno stalo ir kartu nuspręsti, kur juos statyti. Bet nemanau, kad sporto rūmai - pati svarbiausia problema. Už 150 milijonų miestuose ir miesteliuose galėtume pastatyti apie 40 sporto salių vaikams. Būtų išspręstos sveikatos prevencijos, vaikų užimtumo, fizinio lavinimo problemos.
- Kauniečiai paskaitys ir pasakys, kad Seimo vicepirmininkas nėra “Žalgirio” fanas.
- Nesakau, kad Kaunui nereikia sporto rūmų, tačiau sales privalome statyti ir moksleiviams.
- Beje, ar jau supratote, kad politikas dažnai privalo meluoti, ypač rinkimų kampanijos metu?
- Visai atsakingai galiu pasakyti: jei į Seimą būtų išrinktas 71 Darbo partijos narys...
- Tikėjausi, kad pasakysite ką nors naujo ir sąžiningo.
- O ką pasakiau nesąžiningai? Kaip priimti sprendimus, jei dėl jų nesutari. Bet po ketverių metų daugelis įsipareigojimų bus įvykdyti.
- O dažnai tenka meluoti?
- Gerbiu žmones, kalbu apie visus dalykus, todėl stengiuosi nemeluoti. Ir su kolegomis politikais puikiai sutariu, kartais net sportuojame.
- Ką lošiate?
- Krepšinį. Kas geriausias žaidėjas? Čia paslaptis, kad priešininkai nežinotų visų mūsų slaptųjų ginklų, - juokiasi.
- O ką veikėte praėjusį sekmadienį?
- Žaisiu golfą. A, praėjusį? Dirbau.
- Nežiūrėjote, kaip mažajame Eurolygos finale rungtyniavo “Lietuvos telekomo” komanda?
- Žiūrėjau, bet visą dieną krepšinio rungtynės nevyksta. Turėjau važiuoti į Samarą, buvau įsigijęs bilietus, bet vėliau dėl darbo atsisakiau šios minties. “Lietuvos telekomo” treneris - mano geras draugas, su juo ketverius metus gyvenome viename bendrabučio kambaryje. Savaitės pradžioje paskambinau, pasveikinau, treneris pasakė, kad jo durys atviros, tačiau nežinau, kada į jas pasibelsiu.
- O ar kartais nepagalvojate, kad geriau jaustumėtės treniruodamas aukšto lygio krepšinio komandą nei būdamas politikoje?
- Treneriu dirbau dvidešimt ketverius metus. Kartais net esu vadinamas biseksualiu treneriu, nes keturiolika metų treniravau vyrų komandas, o nuo 1993 metų dirbau su moterimis. Treniruoti moterų komandą baigiau ne todėl, kad neturėjau pasiūlymų, tiesiog iš esmės norėjau pakeisti savo gyvenimą - buvau pasiilgęs naujų iššūkių.
- Vyrų ar moterų komandas įdomiau treniruoti?
- Vyrų - lengviau, su moterimis - linksmiau.
- Tai kaip linksmindavotės?..
- Ne, ne dėl to, - juokiasi. - Tiesiog kitokia darbo specifika. Moterų nuotaika per dieną keičiasi aštuoniolika kartų, vyrų - tik tris. Įsivaizduokite, kaip sunku prie keliolikos komandos moterų prisitaikyti. Kartais juokauju: jei sugebėjau prisitaikyti prie moterų krepšinio komandos, matyt, sugebėsiu ir Seime.
- Tai gal politikoje tikitės ir tokių įspūdingų laimėjimų, kokius pasiekėte krepšinio aikštelėje?
- Nėra taip paprasta tapti geriausiu Europoje komiteto pirmininku, - juokiasi. - Džiaugiuosi dabartinėmis pareigomis, norėčiau jas eiti iki kadencijos pabaigos ir atlikti įsipareigojimus rinkėjams.
- Jau užsiminėte apie savo pomėgį - golfą.
- Žaidžiu jau trejus metus, nuolat esu geriausių Lietuvos žaidėjų dešimtuke. Neseniai iškovojau ir trečiąją vietą. Šiam pomėgiui atiduodu visą laisvalaikį. Su golfo subtilybėmis noriu supažindinti ir kolegas politikus. Juo labiau kad pasaulyje golfo laukuose pasirašomi didžiausi kontraktai. Neseniai dalyvavau Švedijos ambasadoje surengtame priėmime. Prie manęs priėjo Švedijos finansų ministras ir pasiteiravo, ar žaidžiu golfą, nes ryšėjau kaklaraištį su golfo lazdomis. Pasirodo, panašus ir mūsų lygis. Jis pažadėjo atvažiuoti pažaisti, Lietuvai juk nuo to blogiau nebus.
- Kaip čia pasakius, buvo atvejų, kai gerai žinomi politikai pamedžiodavo, po to kildavo skandalai.
- Galiu užtikrinti, kad golfo lauke jokių sprendimų nepriiminėsiu, - juokiasi.
- O ko dėl politikos atsisakėte?
- Atvirumo.