Tokios žinios Molotovo-Ribbentropo pakto išvakarėse ir po jo pasirašymo sklandė Lietuvos ir Latvijos laikraščiuose. Skambiausias ir, kaip paaiškėjo, absurdiškiausias to meto publikacijas pateikiame DELFI skaitytojams.
Paktas „teigiamai paveiks saugumą“
„Lietuvos žinios“, didžiausias tarpukario Lietuvos dienraštis, 1939 m. rugpjūčio pabaigoje pirmus puslapius skyrė nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pakto aptarimui. Kaip ir visa to meto Europos spauda. Nors okupacija buvo ant slenksčio, „Lietuvos žinių“ puslapiuose tokiomis nuojautomis nedvelkė.
Baltijos šalių ir Lenkijos okupacijai pamatus padėjęs paktas parašais įtvirtintas 1939 m. rugpjūčio 23 d. Tos dienos „Lietuvos žinių“ numeryje pranešama, kad Vokietijos diplomatijos šefas per Kauną išskrido į Maskvą, o Sovietų Sąjunga „nemano aukoti mažųjų savo kaimynų“.
Kitą dieną išėjusiame „Lietuvos žinių“ numeryje paktas su tada nutylėtais slaptaisiais protokolais aptartas labai plačiai. Kaip vyko derybos, kada Vokietijos pasiuntiniai keliavo į Kremlių, kaip reaguoja britai, lenkai, turkai, rumunai. Ir beveik nieko – apie Baltijos šalių perspektyvas. Tik nedidelis straipsnelis antrajame „Lietuvos žinių“ puslapyje. Jo pavadinimas – „Baltijos valstybėms pavojaus nesą“.
Naujienų agentūros „Elta“ pranešime iš Berlyno rašoma:
„Berlyno politiniai sluoksniai anglų ir prancūzų spaudos žinias, kurios Vokietijos-Sovietų S-gos nepuolimo paktą įvertina kaip grasinimą Baltijos ir Skandinavijos valstybėms, vadina juokingomis. Tvirtinama, kad kaip tik priešingai – Berlyne esą įsitikinimų, kad pasikeitimas Vokietijos-Sovietų Sąjungos sąntykiuose teigiamai paveiks minėtų valstybių saugumą.
Priešingumai, kurie pasireiškia tarp tų valstybių, esant įtemptiems santykiams tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kaip tik galėjo įtraukti tas (Baltijos ir Skandinavijos – DELFI) valstybes į pavojų. Dabar tas pavojus galės būti laikomas išnykusiu. Dar nurodoma, kad Vokietija ir Sovietų Sąjunga su eile šių valstybių yra sudariusios sutartis, kurios ne tik yra tinkamos Skandinavijos ir Baltijos valstybių neutralumą sutvirtinti, bet ir garantuoti tų valstybių nepriklausomybę ir neliečiamumą iš išorės.“
Klaidingesnę netolimos ateities prognozę turbūt buvo sunku parašyti. Kitą dieną Baltijos šalių perspektyvos jau puikavosi pirmajame „Lietuvos žinių“ puslapyje. Publikacijoje liaupsinama Lietuvos neutralumo pozicija ir aidi, kaip dabar žinome, aibė visiškai klaidingų pasvarstymų apie tai, kaip būsimi agresoriai gerbs nepriklausomą ir į konfliktus nesikišančią šalį:
„Lietuva yra neutrali ir neutralumo griežtai laikysis. Tai yra vienintelė jos pozicija, kurios vienos tiktai ji turi laikytis. (…) Ji negali ir nenori kištis nei į kaimynų santykius. Viena, todėl, kad su visais kaimynais ji būtina yra gerų kaimyniškų santykių, o antra, būdama visiškai neutrali, ji nei neinteresuota kitų valstybių tarpusaviais santykiais.
(…) Nesena valstybių santykių praktika parodė, kad tikrai neutralios valstybės ne tiktai gali išsilaikyti neutralumo aukštumoje, bet jos savo neutralumu esti net labai naudingos savo kaimynams. Neutralios valstybės, kad ir būdamos visiškai pasyvios, betgi savo objektyvia laikysena sudaro tartum rimties ir atvangos oazes, kuriose randa naudos net ir konfliktuojančios valstybės.“
Tiesa, šioje publikacijoje pora sakinių aptariamas agresijos prieš Lietuvą variantas – bet tik kaip „eventualumas“, o ne reali grėsmė. „Mūsų padėtis, bet gi, yra mūsų kaimynų patikrinta gera valia bei sutartimis. Pareiškimais, todėl mūsų neutralumas yra visiškai tvirtas“, - visiškai užtikrintai ir, kaip netrukus paaiškėjo, visiškai klaidingai rašė „Lietuvos žinios“.
Už neprižiūrėtą pastogę – 5 tūkst. litų bauda
Dėmesio verta ir tuometės Lietuvos Vyriausybės pozicija. 1939 m. rugpjūčio 30 d., Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, „Lietuvos žinios“ pirmajame puslapyje publikuoja štai tokį premjero Jono Černiaus kreipimąsi į Lietuvos žmones:
„Tarptautinė būklė labai įtempta. Europos taika pavojuje. Mūsų valstybė, įterpta tarp didelių kaimynų su priešingais nusistatymais, yra paskelbusi laikysiantis neutralumo. Mūsų ginkluotosios jėgos gins Lietuvos teritoriją nuo kiekvieno užpuoliko, kuris kėsintųsi ją pažeisti.
(…) Ryšium su įtempta tarptautine padėtimi ir kitos neutralios valstybės taip pat ėmėsi plačių saugumo priemonių. Todėl ir mūsų kariuomenė papildyta pašaukiant atsarginius. Tikime, kad šiuo metu tiesioginis pavojus mūsų kraštu negresia. Mūsų kaimynai yra pakartotinai pažymėję gerbsią Lietuvos neutralumą. Tačiau neutralumui išlaikyti reikalingos ir atsargumo priemonės.
Kviečiu visus piliečius išlaikyti tvarką ir rimtį, nepasiduoti kurstytojų pagundoms ir gandams, kurių, kaip paprastai, šiuo sunkiu laiku nestinga.“
Rugsėjo 1-osios numeryje „Lietuvos žinios“ toliau pateikia karo išvakarių aktualijas. Skelbiama, kad Vyriausybė „yra padariusi tam tikrų žygių, kurie turi mūsų kraštą apdrausti nuo galimų staigmenų“, o gyventojai raginami ruoštis galimiems priešo aviacijos antskrydžiams. Įdomi detalė – už „netvarkingą pastogių laikymą“ gyventojams grėsė bauda iki 5 tūkst. litų arba 3 mėnesių areštas.
Karo išvakarėse bijojo lenkų
Beje, dienraščio puslapiuose matomos tebevyravusios antilenkiškos nuostatos, įsisiūbavusios po 1920 m. Vilniaus krašto okupacijos. Štai karo išvakarėse „Lietuvos žinių“ pirmajame puslapyje skelbta, kad „Lenkai gerbs Lietuvos neutralumą“.
Rugsėjo 2-osios numerio pirmajame puslapyje į tautą kreipiasi prezidentas Antanas Smetona. Jo kreipimesi ir vėl raminama, kad didieji kaimynai Lietuvos nepuls. Didieji kaimynai – tai Vokietija ir Lenkija, bet net Sovietų Sąjunga.
„Ir šit bijotas pavojus jau atėjo: mūsų didieji kaimynai susidūrė karu. Mes betgi nenusiminėme, nes Vokietija ir Lenkija pareiškė mūsų vyriausybei, kad gerbs Lietuvos neutralumą. Mums yra pagrindo tikėti, kad jų duotas žodis bus tesėtas. Tačiau ir mes esame rimtos pareigos surišti: privalome būti bešališki, neprivalome nukrypti nė į katrą kariaujančią pusę“, - teigė A. Smetona.
Prezidento žodžiais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lietuva buvo „palyginti laiminga“, o dar vienas akcentas valstybės vadovo kreipimesi buvo orientuotas į ekonomiką.
„Karas yra didžiausia nelaimė. Jo smūgių svoris ne tik žudo tuos kraštus, kurie kariauja, bet skaudžiai paliečia ir tuos, kurie nekariauja, labiausiai kurie yra arti kovos veiksmų. (…) Taigi ir Lietuvą laukia sunkesnės gyvenimo dienos. Ir vis dėlto, ji palyginti laiminga, kad neįtraukta karo sūkurių. Reikia tatai įvertinti ir nedejuojant pakelti visus sunkumus, kurie atsitiktų. Kad jie palengvėtų, tenka išmintingiau gyventi: taupyti lėšas, daugiau dirbti, mažiau gaišti laiką, saugoti sveikatą, dirbant daugiau susiklausyti. Svarbiausia – darbo našumas“, - teigė A. Smetona.
Tame pačiame numeryje skelbiami ir oficialūs pranešimai apie visų trijų Baltijos valstybių neutralumą, į kuriuos Sovietų Sąjunga jau Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo dieną buvo numojusi ranka.
Karas siaučia, Baltijos šalių užgrobimas – tik „gandai“
Rugsėjo 3-osios numeryje – pranešimas apie karo aidus jau girdinčius Dzūkijos ir Suvalkijos žmones. „Šių reginių akivaizdoje gyventojai reiškia labai didelį pasitenkinimą, kad Lietuva laikosi neutraliai ir kad Lietuvos neutralumas yra gerbiamas abiejų kariaujančių kaimynų“, - rašo „Lietuvos žinios“.
Be to, dienraštis publikuoja pasvarstymus, jog Molotovo-Ribbentropo pakto dėka „Baltijos valstybių pozicija pagerėjo“. Ir čia vienas po kito pasipila visiškai klaidingos prognozės, o slaptieji protokolai, pagal kuriuos Baltijos šalys atiduotos sovietams, vadinami „gandais“:
„Baltic Times“ svarsto neutralių Baltijos valstybių padėtį, atsiradusią po Sovietų-vokiečių nepuolimo pakto pasirašymo. Svarbiausios straipsnio išvados yra tokios: „Didžioji Britanija nusipelno neutralių kraštų dėkingumo už tai, kad drąsiai gynė jų interesus per pasitarimus.
Sovietų-vokiečių paktas sumažino pavojų Baltijos kraštams, kadangi jau nėra kai kurioms Baltijos valstybėms puolimo ir gynimosi klausimo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo atveju. Oficialūs sluoksniai sako, kad gandai, jog paktas buvo sudarytas Baltijos kraštų sąskaita, yra netikri.
Nėra jokios abejonės, kad Baltijos kraštai pasiliks neutralūs ir kad jų neutralumas bus gerbiamas.“
Raudonoji armija pakeliui į Vilnių. Reikia „atsargumo priemonių“
1939 m. rugsėjo 17 d. sovietų armija įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. ji jau buvo Vilniuje. Vilniaus krašto „grąžinimas“ Lietuvai buvo pirmas žingsnis į okupaciją. O rugsėjo 18-osios „Lietuvos žiniose“ premjeras J. Černius skelbė, kad svetimos kariuomenės žengimas į Lietuvos teritoriją galimas nebent kaip šalutinis karo veiksmų padarinys.
„Nors mes griežtai laikomės neutralumo, nors visos kariaujančios kaimyninės valstybės – Vokietija, Lenkija ir Sovietų Sąjunga yra pareiškusios, kad gerbs mūsų neutralumą, tačiau mums reikia imtis tam tikrų atsargumo priemonių. Kai kurie kovojančių kariuomenių daliniai, priešo stumiami, gali mėginti brautis į mūsų žemę. (…) Ir, jei svetimos ginkluotosios pajėgos ar tai priešo stumiamos, ar tai ieškodamos prieglobsčio mūsų žemėje, įsibraus į mūsų teritoriją, tai mes tarptautiniais nuostatais priversti būtume jas nuginkluoti ir internuoti, arba tinkamai atsiremti“, - teigiama J. Černiaus pareiškime.
Toliau premjeras vardija naujas mobilizacijos ir pasiruošimo priemones. Jos, J. Černiaus žodžiais, „nėra rengimasis agresijai“.
Ar nuotaikos pasikeitė po to, kai Raudonoji armija užėmė Vilnių? Nė kiek.
„Naujose sąlygose, nauja kaimynystė ir netekimas ligšiol buvusios (Lenkijos – DELFI), kuri lietė apie trečdalį mūsų pasienių. (…) Visų pirma, galima pasakyti, kad Lietuvos nusistatymas tvirtai laikytis neutraliai yra teisingas. Tą neutralumą yra pažadėję gerbti visi mūsų kaimynai. Dabar tiktai galima priminti, ką Sovietų Sąjunga ne kartą yra sakiusi ir pabrėžusi, kad ji gerbia savo sutartis ir pareiškimus, kurie visuomet buvo draugingi. (…) Tokiu būdu, didysis mūsų rytų kaimynas visą laiką yra mums draugingas, niekuomet nepažeistų gerų santykių“, - rašoma rugsėjo 20-osios „Lietuvos žiniose“.
Pastebėtina, kad Lietuvos neutralumu tikėjo ne tik to meto žiniasklaida ir valdžia Kaune. Dienraštyje taip pat išsamiai aprašoma, kaip iš sovietų užimto Vilniaus į Lietuvos teritoriją judėjo lenkų karių ir pabėgėlių kolona.
Rugsėjo 22-osios numeryje aprašomas „korektiškas ir rimtas“ Lietuvos karininkų susitikimas su Raudonosios armijos atstovais, vykęs prie demarkacinės linijos. „Dalše nepoidiom (toliau neisime – rus.)“, - cituojama rusų kareivio žinia Lietuvos karininkams. Apie Vilniaus prijungimą prie okupacijai ruošiamos Lietuvos kariškiai teigė nieko nežinantys.
„Dėl Vilniaus krašto ir dėl būsimos Lietuvos su SSSR sienos jie pasakė nieko nežiną, tai esąs diplomatų reikalas. (…) Pavaišinti mūsiškių lietuviškais papirosais, jie vėl paspaudė draugiškai rankas ir, sugrįžę į savo tanką, įsėdo į jį ir nuvažiavo“, - įspūdžiais dalijasi „Lietuvos žinių“ korespondentas B. Dundulis.
Sovietai įsitvirtina Estijoje – Lietuvoje ramu
Rugsėjo pabaigoje vyko dvišalės Estijos ir Sovietų Sąjungos derybos. Jų rezultatas – dokumentas, „Lietuvos žiniose“ aprašomas kaip „tarpusavės pagalbos paktas“. O šiuo dokumentu sovietai užsitikrino karines bazes Estijos teritorijoje. Bet ir tai neatrodė kaip nerimo signalas – didžiausias Lietuvos dienraštis skelbė, esą „Estijos valstybės suverenumas ir struktūra nepaliečiami“.
Estų spaudoje, beje, vyravo panašios nuotaikos. „Lietuvos žinios“ rugsėjo 29-osios numeryje cituoja štai tokią poziciją iš dienraščio „Uus Eesti“:
„Dėl bendros būklės mes galime būti visi ramūs. Visą laiką tarp Sovietų Sąjungos ir Estijos buvo geri kaimynų santykiai. (…) Paskutiniu laiku Sovietų Sąjunga pripažino, kad gyvybiškai jos interesai reikalaują išspręsti Baltijos jūros saugumą. Šis klausimas susijęs su steigimu naujų laivyno bazių. Dabartiniu karo laiku, šis klausimas dar labiau aktualėja ir mūsų kaimynas skaito reikalingu būtinai jį išspręsti. Todėl yra būtinas reikalas juo greičiau išspręsti šitą klausimą, kad greičiau baigtųsi įsitempimas“, - teigiama publikacijoje.
Kuo baigėsi Maskvos ketinimai „išspręsti Baltijos jūros saugumą“, puikiai žinome.
Didesnis sujudimas Lietuvos žiniasklaidoje juntamas tik spalio 3 d., kai pranešama apie užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio kelionę į Maskvą.
