Medikai nutarė, kad bejėgiui, nesugebančiam savarankiškai apsitarnauti ligoniui būtina slauga, praneša portalas lrytas.lt.

Teigiama, kad aktoriaus būklė yra sunki ir laukia ilgas gydymas.

ELTA jau skelbė, kad aktorių buvo ištikusi klinikinė mirtis, medikams pavyko atgaivinti sustojusią plakti jo širdį.

Šių metų balandį aktorius atšventė 90-metį. Ta proga jam buvo įteiktas Kultūros ministerijos Garbės ženklas "Nešk savo šviesą ir tikėk". Šiemet aktorius D. Banionis už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame kine ir teatre buvo apdovanotas ir Nacionaline kultūros ir meno premija.

Pradėjęs vaidinti pas J. Miltinį Panevėžyje, šio teatro scenoje D. Banionis sukūrė daug puikių vaidmenų. Nuo 1980 m. D. Banionis vadovavo Panevėžio dramos teatrui, buvo jo vyriausiasis režisierius, direktorius ir meno vadovas.

Per savo gyvenimą lietuvių ir užsienio režisierių kino filmuose aktorius sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų. Karjerą kine pradėjo keliuose lietuviškuose filmuose, vėliau daugiausia vaidino rusiškuose ir vokiškuose filmuose.

Pirmasis aktoriaus filmas - 1959 m. režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus "Adomas nori būti žmogumi", vėliau - "Vienos dienos kronika" (1964 m.), "Marš, marš, tra-ta-ta!" (rež. Raimondas Vabalas, 1964 m.). Ketvirtasis filmas "Niekas nenorėjo mirti" (1965 m., rež. Vytautas Žalakevičius) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. 1966 m. aktorius nusifilmavo nedideliame kunigo vaidmenyje režisieriaus Eldaro Riazanovo komedijoje "Saugokis automobilio".

Po metų buvo pakviestas filmuotis Michailo Kalatozovo filme "Raudonoji palapinė". Tai buvo bendras SSRS ir Italijos kino projektas.

Netrukus D. Banionis filmavosi pas garsųjį režisierių Grigorijų Kozincevą filme "Karalius Lyras".

1970 m. vokiečių režisierius Konradas Wolfas  pakvietė D. Banionį suvaidinti didįjį ispanų dailininką Fransiską Goją. Režisierius Andrejus Tarkovskis pakvietė D. Banionį filmuotis jo kurtame filme "Soliaris", kuris pelnė apdovanojimą Kanų kino festivalyje.