Taip komentuodamas DELFI publikuotą istoriją „Vyro daužyta nėščioji: buvau kaip nežmogus“ teigė neprisistatęs skaitytojas.
Gydytoju pasivadinęs komentatorius teigė, jog moterys taip pat smurtauja, „net ir fiziškai silpnesnės puola, traumuoja vyrus fiziškai, nes vyrai nesipriešina, o isterikuojančios smurtautojos tuo naudojasi.
„Be to, psichologinis smurtas žeidžia labiau nei fizinis, nuolatinės patyčios, niekinimas, apkalbos, šmeižtai, aplinkinių ir vaikų nuteikinėjimas prieš vyrą - tai taip pat smurtas artimoje aplinkoje“, - pabrėžė DELFI skaitytojas, pridurdamas, jog „dominuoti siekiančios moterys linkusios net labiau smurtauti negu vyrai, kurie elgiasi racionaliau ir siekia taikaus sprendimo“.
„Moterų smurtą skatina ir fiziniai skirtumai, tarp jų nuo Antikos žinoma moteriška isterija, kuri negydoma aplinkinių gyvenimą daro nepakeliamą“, - pateikė pavyzdį gydytojas.
Jei moteris, tai nekalta?
Kito komentatoriaus nuomone, Lietuvos vyrai yra diskriminuojami,nes tik juos iškeldina iš namų, o moteriškės nors ir smurtauja, kaip visada būna „nekaltos“.
„Ar bent numanote kiek yra sužalotų vyrų? Ar lankėtės kada kardiologinėse, kur guli tūkstančiai po infarktų? Kodėl nerašote apie psichologinį smurtą prieš vyrus šeimose, kurio pasekmės dar žiauresnės nei fizinio? Dėl to tūkstančiai gauna infarktus ir tūkstančiai nusižudo. Yra baudžiamasis straipsnis už privedimą iki savižudybės, bet jį teisėjos (dauguma – moterys) bijo taikyti. Tūkstančiai vyrų sužaloti, nusižudė, o kaltųjų, kurios priveda, nėra. Kad vyrai dėl moterų smurto gyvena 12 metų trumpiau, tai irgi neįdomu“, - piktinosi vyras komentaruose.
Kaip DELFI teigė tikruoju vardu nenorėjęs prisistatyti penkiasdešimtmetis, priekabės ir bambėjimai – ne blogiausia, ką vyras gali patirti namuose. „Mano moteris įvaldžiusi baudimą nekalbėjimu. Žino, kad labiausiai siutina, kai žiūri kiaurai, tarsi manęs nė nebūtų. Tas ignoravimas man – peilis. Ir nepasiskųsi“, - pasakojo su žmona per 25 metus gyvenantis panevėžietis.
Tačiau jam geriau jau toks variantas, negu draugo žmonos isterijos prie svetimų žmonių: „Maniškė bent prie draugų manęs nežemina. Nepavydžiu tiems, kurių žmonos isterikuoja. Zyzimą, priekabes, piekaištus ir isterijas net siūlyčiau prilyginti fiziniam smurtui“.
Tikslas – kuo labiau įskaudinti
Vilniaus Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Gedimino Navaičio įsitikinimu, psichologinio smurto jokiu būdu negalima prilyginti fiziniam, nes tai – ne tas pats.
Pasak psichologo, bambėjimas, priekabės, neklabėjimai būdingi ne tik moterims – vyrai taip pat gali būti „įvaldę“ įvairias smurto formas, laimei, dauguma moka normaliai bendrauti ir spręsti iškylančius konfliktus.
„Stokojantys įgūdžių renkasi tokias smurto formos, kurios galėtų kuo labiau įskaudinti kitą žmogų. Beprasmiška ir gal net žalinga aiškintis, kuris smurtas yra švelnesnis, kuris labiau priimtinas. Nes bendras tikslas – siekti, kad artimoje aplinkoje smurto iš viso neliktų, o ne galvoti, kad kuri nors viena jo forma labiau priimtina“, - mano dėstytojas.
Išskirtinis gebėjimas „ėsti“
Komentuodamas DELFI skaitytojų pastebėjimus apie išskirtinį moterų gebėjimą „ėsti“, prof. G. Navaitis atkreipė dėmesį, jog moters verbaliniai gebėjimai paprastai yra didesni negu vyro. Tai matyti vien iš per dieną pasakomo žodžių kiekio. Jeigu vidutinė vyro kalbos norma per dieną siekia 4000 žodžių, moteris – iki 6000 žodžių.
„Tai – viena savybių, kuriomis lytis viena kitą papildo. Kraštutinėmis formomis toks „papildymas“ pasireiškia psichologiniu smurtu. Tačiau norėčiau pabrėžti, jog tai nepateisina nei fizinio, nei kokio nors kitokio smurto“, - pabrėžė psichologas.
Paklaustas ar bambeklei įmanoma išmokti nebambėti. G. Navaitios sakė, kad ne tik galima, bet ir būtina, kaip ir smurtaujančiam vyrui įmanoma išmokti nesmurtauti fiziškai.
Svarbu būti išgirstam
„Santykiuose labai svarbu būti išgirstam. Vis dėlto, konsultacijų praktika rodo, jog bambėjimais, isterija, priekabėmis nepasiekiama norimo tikslo. Paklaustas, ką tokiu būdu išsakant problemą išgirdo vyras, jis sako, kad nieko – tik kažkokį apibendrintą priekaištą. Kita vertus, kai vyras rėkia ant žmonos, ji irgi dažniausiai nieko negirdi, tik „kad jis buvo supykęs“. Taigi, abiem atvejais žinia, kurią buvo norėta perduoti, lieka neperduota“, - aiškino psichologas.
Jeigu nori žmogui pasakyti, kad esi nepatenkintas, geriau šitą žinią perduoti tiesiai, o ne užuominomis, riksmais, smūgiais, lėkščių daužymu. Kai taip elgiamasi, žmogus lieka nesupratęs, kuo konkrečiai nepatenkintas kitas.
Nemokėdamas bendrauti su moterimi, vyras į jos isterikas ir priekaištus gali reaguoti fiziniu smurtu. Pasak G. Navaičio, tokiu atveju kalbame apie menkus bendravimo gebėjimus. Nors kiek tokių gebėjimų turintis vyras sugeba nutraukti priekabes, irzlumą ir bambėjimą, kaip ir turinti bendravimo gebėjimų moteris paprastai neatsiduria situacijose, kai prieš ją panaudojamas fizinis smurtas.
„Abiem atvejais, o ypač moteris žino, kad smurtautojo atsiprašymai – negalioja, nes smurtas kartosis. Jai svarbu išspręsti problemą taip, kad fizinis smurtas iš viso nekiltų, o jei jau kartą buvo, kad nepasikartotų“, - sakė psichologas
Bejėgiškumo išraiška
Profesoriaus žodžiais, to paties turėtų siekti ir vyrai. Nesugebantys nuraminti moters, nesugebantys išvengti ginčų kai kurie griebiasi smurto, taip pripažindami, kad nepajėgia veikti kitais būdais.
Tokio negebėjimo analogija akivaizdi kalbant apie vaikus. Pasak DELFI pašnekovo, vaikus mušantis tėvas ar motina turi pripažinti, kad nesugeba kitais būdais padaryti poveikio vaikui. Paprastai, kai žmonės patys sau tai pripažįsta, pradeda kitaip elgtis.
„Vyro-moters santykiuose neišvengiami nesklandumai. Tačiau svarbu, kokiais būdais jie bus sprendžiami. Ar mes įsivaizduojame, kad kiekvienu atveju nepatenkintas vyras turi smogti, o moteris burbėti, šaukti, daužyti indus rengti isterikas? Abiem atvejais tai būtų nesugebėjimas ginčo spręsti kitais būdais. Jei taip, kitas logiškas žingsnis mokytis spręsti nesutarimus“, - sakė prof. G. Navaitis.
Sudaužytų lėkščių testas
Problemos, kurias komentaruose minėjo DELFI skaitytojai, psichologo nuomone, išskirtiniai atvejai, esantys už normos ribų.
„Didžioji dalis moterų sugeba valdyti situacijas ir savo veiksmus. Kad tuo įsitikintume, pakanka užduoti vieną paprastą klausimą – kada paskutinį kartą konkreti moteris daužė lėkštes. Net jeigu sulauktume atsakymo, kad buvo toks atvejis, paaiškėtų, kad seniai arba bent ne kiekvieną savaitę. Įdomu, jei užduotume klausimą DELFI skaitytojams, kiek rasime tokių, kurie susibarę su partneriu daužo lėkštes?“, - juokaudamas klausė prof. G. Navaitis.
Tėvų šeimoje ar mokykloje neišmokusiems bendrauti prof. G. Navaitis patarė kreiptis į psichologą ar eiti į bendravimo mokymo kursus, kurie paprastai gana efektyviai padeda spręsti šeimynines problemas.