Jeigu ne jo motina, nežinia, ar paauglys dar būtų gyvas – palikęs gimtinę ir atsidūręs už kelių tūkstančių kilometrų esančioje nežinomoje šalyje nepilnametis džiaugėsi, kad pagaliau pasikeis gyvenimas, bet tai tebuvo tik naujo košmaro pradžia.
Košmaro, kurio vardas – Lietuva.
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – galbūt ta pati Lietuva nepilnamečiui Qaisui N. taps antraisiais ir tikraisiais namais. Galbūt gyvenimą Lietuvoje pasirinks ir trejais metais vyresnis jo draugas Ghulamas M. – iš Afganistano pabėgę nepilnamečiai šiuo metu glaudžiasi Ruklos pabėgėlių centre.
„Taip stipriai sutrikusių pabėgėlių nesu mačiusi, nors yra tekę bendrauti su daug mačiusiais užsieniečiais – jie bijojo bet kokio dirgiklio, net mano balso“, – prisipažino su nepilnamečiais bendravusi psichologė Jūratė Beniulienė.
Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavusiais Afganistano piliečiais šiuo metu rūpinasi Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lietuvos Raudonasis Kryžius – būtent jų iniciatyva teisme atsidūrė Lietuvos valstybei pareikštas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Nepilnamečiams atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos prašo jiems priteisti 166 tūkst. Lt.
Ši žala esą buvo padaryta dėl Lietuvos pareigūnų ir teismų kaltės – prieglobsčio prašę nepilnamečiai buvo sulaikyti kaip įtariamieji, keturiems mėnesiams įkalinti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o paskui net nuteisti dėl neteisėto valstybės sienos kirtimo, nors pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę prieglobsčio prašytojai yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės.
Jeigu ne jiems atstovaujanti advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė, nepilnamečiai jau greičiausiai būtų išsiųsti iš Lietuvos – sužinojusi apie priimtą teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo Qaisas ir Ghulamas buvo nuteisti, teisininkė suskubo jį užginčyti. Tik tada pavyko įrodyti, kad Lietuvos teismai negalėjo nepilnamečių suimti ir juo labiau – nuteisti.
Ar nepilnamečių ieškinys, pareikštas Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, yra pagrįstas, ketvirtadienį pradėjo aiškintis Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė.
Vietoj prieglobsčio – įkalinimas Lukiškėse
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnai jaunuosius afganistaniečius Ignalinos rajone sulaikė dar praėjusių metų balandžio 4-osios naktį, kai šie neteisėtai kirto Lietuvos valstybės sieną.
Prieglobsčio paprašę jaunuoliai tikėjosi, kad netrukus atsidurs pabėgėlių stovykloje – būtent jiems taip žadėjo juos sulaikę pareigūnai.
Bet pažadas nebuvo įvykdytas – nepilnamečiai buvo atvežti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuris juos leido suimti trims mėnesiams (dar vėliau jiems suėmimas buvo pratęstas mėnesiui).
Kadangi sulaikytieji su savimi neturėjo jokių dokumentų, niekas iš pareigūnų netikėjo, kad pabėgėliai yra nepilnamečiai – iš kaulų rentgenogramų ir nuotraukų buvo atliktos amžiaus nustatymo procedūros. Ekspertų išvados pribloškiančios – Qaisui yra 20, o Ghulamui – 24 metai.
Paspruko, nes bandė nužudyti mylimosios šeima
Teisme Ghulamas pasakojo, kad buvo priverstas pasprukti iš Afganistano, nes kitaip būtų nužudytas – dėl to jis buvo priverstas palikti savo mylimąją ir vaiką.
Jis teigė, kad tėvų neteko dar būdamas vos 7 metų – nuo tada juo rūpinosi giminaičiai.
„Mokiausi, turėjau draugę, su kuria norėjau susituokti, bet tam priešinosi jos tėvai – jų gentis yra labai įtakinga, tėvas dirba policijoje, – teisme pasakojo septyniolikmetis. – Su drauge pabėgome į Pakistaną, o po metų tėvai parašė laišką, prašė grįžti į namus, sakė, jog jau susitaikė su mūsų draugyste ir leis susituokti. Mes pasitikėjome, todėl grįžome, bet paaiškėjo, kad buvome apgauti – mane užpuolė, sumušė, sužalojo peiliu. Žinojau, kad būsiu nužudytas, jeigu neišvažiuosiu iš Afganistano – niekur kitur negalėjau prisiglausti, nes neturiu daugiau giminaičių, o šalyje vis dar vyksta karas, griaudėja sprogimai“.
Pasprukti iš Afganistano turėjo ir Qaisas – keturiolikmetis sakė, kad talibai vertė jo brolį prisijungti prie jų brolijos, tačiau šis atsisakė, todėl buvo nužudytas, o į gabalus sukapotas kūnas į namus buvo atsiųstas dėžėje.
„Tada talibai man pasiūlė prie jų prisijungti – jie yra įkūrę mokyklas, kur moko vaikus, kaip reikia kovoti, – sostinės teisme pasakojo vaikiško veido Qaisas. – Mano mama nusprendė, kad turiu pabėgti iš Afganistano, nes nėra kitos išeities. Mano tikslas buvo Europa – tik čia galėjau išsaugoti savo gyvybę“.
Žinojo tik vieną šalį – Švediją
Nepilnametis sakė, kad su Ghulamu, kuris gyveno toje pačioje provincijoje, išvyko iš Kabulo – nelegalų gabenimu užsiimantiems asmenims buvo sumokėta už jų išvežimą į Europą.
„Mes žinojome, kad yra tokia šalis Švedija – mums sakė, kad ten bus saugu, bet atsidūrėme Lietuvoje, apie kurią nieko nebuvome girdėję“, – sakė jis.
„Keliavome apie 4 mėnesius, o kai mus sulaikė pareigūnai, pasakė, kad čia Lietuva, Europos Sąjunga ir mes galime prašyti prieglobsčio“, – prisiminė Ghulamas. Jis dar Afganistane NATO karių įkurtoje mokykloje išmoko kalbėti angliškai, todėl be problemų susikalbėjo su šia kalba kalbančiu pasienio tarnybos pareigūnu. Tuo metu Qaisas dar tik bando kalbėti angliškai, nors jau pramoko ir lietuviškai.
„Mums nupirko maisto, žadėjo nuvežti į stovyklą, bet atsidūrėme Lukiškių kalėjime“, – Ghulamas čia praleido 112, o Qaisas – 107 dienas. Nepilnamečiai neslepia, kad Lukiškėse, o ne Afganistane, praleido baisiausias gyvenimo dienas.
Nepilnamečiai buvo apgyvendinti skirtingose kamerose, todėl negalėjo tarpusavyje bendrauti – jų kamerose buvo tik nepažįstami lietuviai, suimti už įvairius kriminalinius nusikaltimus.
„Jie iš manęs tyčiojosi – liepdavo plauti indus, valyti koridorius“, – sakė Ghulamas.
Kalėjime valgė tik duoną
Septyniolikmetis sakė, kad yra musulmonas ir mėsos nevalgo, tačiau į tai kalėjime niekas nekreipė dėmesio. „Valgiau tik duoną, bet to man pakako“, – sakė jis.
Kad gali reikalauti vegetariško maisto, jis sužinojo tik prieš išeidamas iš Lukiškių – apie tai jam pasakė Qaisas, su kuriuo jam pavyko pasikalbėti, kai buvo išvestas pasivaikščioti į kalėjimo kiemelį.
Afganistanietis sakė, kad nors ir kameros „draugams“ atiduodavo savo maistą, tačiau šie nesiliovė tyčiotis – kai Ghulamas norėdavo pasimelsti, esą kameros „bičiuliai“ bene visu garsu pasileisdavo televizorių ir žiūrėdavo filmą.
„Jie specialiai ant sienų prikabindavo nuogų moterų nuotraukų“, – teisme kalbėjo septyniolikmetis Ghulamas.
„Kai norėjau skaityti Koraną, man neleisdavo, sakydavo, eik plauti indų“, – sakė keturiolikmetis Qasas. Jis ilgą laiką kalėjime taip pat valgė tik duoną, kol vienas suimtasis pamokė, kad galima prašyti vegetariško maisto.
Apie „Al Qaedą“ ir filmus suaugusiems
„Lukiškėse visi iš manęs tyčiojosi, net ir pareigūnai – kai ateidavo prižiūrėtojai, kameroje esantys vyrai jiems kažką pasakydavo, o šie juokdavosi, – sakė afganistanietis. – Jie atnešdavo „fliašus“ (USB atmintines – aut. past.), o paskui kaliniai, kai norėdavau melstis, rodydavo filmus suaugusiems ir sakydavo, jūs esate teroristai, „Al Qaeda“ ir žiūrėkite. Ir taip buvo net ne vieną dieną, kartą net viena pareigūnė moteris buvo atėjusi ir juokėsi“.
Paauglys atviravo, kad kalėjimo prižiūrėtojai jį tiesiog pavadindavo „durniumi“, kai šis pasiskųsdavo dėl netinkamo kalinių elgesio.
„Net tas, kuris man atnešdavo maistą, atidaręs langelį šaukdavo, jog „Al Qaeda“, ateik, maistas“, – sakė nepilnametis.
„Kaliniai mane vadindavo mažyliu, sakydavo, jog aš turiu paklusti vyresniems – čia jų tvarka“, – Qaisas sakė, kad kameros „draugai“ iš jo kartais atimdavo Koraną.
Psichologė: gyvenimas kalėjime vaikus visiškai sugniuždė
Kai nepilnamečiai buvo išleisti iš Lukiškių ir apgyvendinti Ruklos pabėgėlių centre, jais ėmė rūpintis psichologė J. Beniulienė. Pasak jos, abu nepilnamečiai kenčia nuo vidutinio sunkumo depresijos.
„Kai su jais bendraudavau, jie vis manęs klausdavo, ar nebus uždaryti į Lukiškes, – sakė psichologė. – Kartais net buvo sunku dėl to susikalbėti – ko beklausdavau, kaip bebandydavau nukreipti temą, jie vis tiek grįždavo prie kalbos apie gyvenimą Lukiškėse. Taip, jie patyrė stresą po karo represijų, bet, mano nuomone, tai buvo antrinė žala, o gyvenimas kalėjime juos visiškai sugniuždė“.
Psichologė net neabejoja, kad afganistaniečiai yra nepilnamečiai ir stebėjosi Lietuvos ekspertų nustatytu jų amžiumi.
„Netikiu su jiems nustatytu amžiumi – man jie atrodė ir lig šiol atrodo tokie vaikai... – sakė J. Beniulienė. – Iš pradžių Rukloje jie net į gatvę neidavo, bijojo vietos gyventojų, policijos ar asmenų su uniformomis“.
„Jokiu būdu nenoriu grįžti į Afganistaną – aš ten neišgyvenčiau, – prisipažino Qasas. – Kaip tik galiu, stengiuosi padėti savo mamai ir broliui, kad tik jie iš ten išvyktų. Per savo gyvenimą tiek daug patyriau, kad dabar noriu tik vieno – ramiai gyventi“.