Garsioji „Nimfomanė“: skamba perspėjimai, kas gresia pažiūrėjusiems 4 val. pornografijos

Pornografija žmogaus smegenis veikia panašiai kaip narkotikas: pamačius vieną lytinio akto sceną, norisi aštresnių ir atviresnių, nes ankstesnės nebedirgina, perspėja psichiatras Linas Slušnys.

Jis ragina negaišti laiko ir nežiūrėti skandalingojo Larso Von Triero filmo „Nimfomanė“. Tuo metu filosofas Nerijus Milerius stebisi, kaip suaugusiems žmonėms galima drausti žiūrėti filmą.

Kaip skelbiama festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje, garsaus režisieriaus L. Von Triero filmas – poetinė ir gaivališka drama apie erotinį moters gyvenimą nuo gimimo iki penkiasdešimtmečio. Savo istoriją dviejose filmo dalyse pasakoja Džo (aktorė Charlotte Gainsbourg), kuri pati save įvardijo nimfomane.

Dar neparodytas filmas sukėlė tikrą audrą – Lietuvos kino centro Filmų indeksavimo komisija iš pradžių filmą prilygino pornografijai ir visai uždraudė jį rodyti Lietuvoje. Pagal mūsų šalyje galiojančius teisės aktus, pornografija yra draudžiama. Tokiu ekspertų sprendimu pasipiktino kino žmonės. Po jų kreipimosi komisija balsavo dar kartą ir nusprendė, kad filmą bus galima rodyti suaugusiems (pažymėjo ženklu „N-18“).

Filosofas: kartais seksualumas vienintelė kalba, kurią žmogus dar gali suprasti

„Lietuvoje dažna bėda ta, kad į kino žiūrovą žiūrima kaip į visiškai needukuotą. Manoma, kad jis pats nesugebės atsirinkti, tai sužalos jo psichiką, o eksperto psichikos tarsi nesužalos. Visada į kiną žiūrima kaip į tam tikrą priemonę, kuria manipuliuojamos žiūrovų masės. Žiūrovas sumasinamas ir nemanoma, kad jis yra edukuotas ir pats turi laisvę, valią atsirinkti“, – stebisi filosofas N. Milerius.

Filosofas prisipažįsta kol kas nematęs šio filmo, tačiau pats pasirašė kino kritikų ir teoretikų raštą komisijai. N. Milerius sako iš principo esąs prieš draudimą. Jo tvirtinimu, puikiai suprantama, kad filmo nereikia rodyti vaikams, tačiau kodėl jo nepažymėti ženklu „S“ ir leisti žiūrėti suaugusiems.

Šiuo metu Briuselyje gyvenantis N. Milerius pastebi, kad šiame mieste filmas seniai rodomas ir dėl jo triukšmo nekilo. „Draudimas dažniausiai duoda visiškai atvirkštinį efektą, suteikia filmui dar daugiau reklamos. Aš iš viso linkčiau pasiūlyti ekspertams labiau pasitikėti edukuotu žiūrovu, o nemanyti, kad žiūrovas – laukinė tamsi masė, kurią sužalos kažkoks filmas“, – kalbėjo kino filosofijos paskaitas studentams skaitantis N. Milerius. Tačiau, sako jis, tai nereiškia, kad galima rodyti totaliai viską.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad „Nimfomanės“ atveju ginčas kyla dėl erotinių ar pornografinių scenų savitiksliškumo. Filosofas girdėjo kolegos L. Slušnio poziciją – šis mano, kad filme sekso scenos savitikslės. N. Milerius prisipažįsta nesąs didelis L. Von Triero gerbėjas, bet ankstesniuose jo filmuose, pavyzdžiui, „Antikriste“, kur kartais atvirai rodomos genitalijos, savitikslio sekso vaizdavimo niekur nematė. Dėl to ir dabar jis nelabai tiki, kad „Nimfomanėje“ seksas visiškai savitikslis, kaip būna pornografinėse juostose.

Pasak N. Mileriaus, reikia turėti omenyje, kokį kodą šių dienų visuomenėje ir kine įgavo seksualumas. „Labai dažnai seksualumas naudojamas kaip dvigubas kodas. Viena vertus, tarsi viena iš komercinių kapitalizmo prekių, antra vertus, kaip tam tikras įrankis, kuriuo kaip tik demaskuojamas kūniškumo ir sekso suprekinimas. Tai reiškia, kad seksas ar seksualumas šiuo atveju gali funkcionuoti kaip dvigubas kodas ir dvi medalio pusės, kurios visiškai priešingos – kūno suprekinimas ir kova prieš kūno suprekinimą“, – aiškina Vilniaus universiteto dėstytojas.

Filosofas priminė 1975 m. sukurtą režisieriaus Piero Paolo Pasolini'o dramą „Salo, arba 120 Sodomos dienų“. Anot jo, tai visiškai šlykštus filmas, kai fašistinėje Italijoje pagrobiama grupė jaunuolių, nutempiama į uždarą dvarą ir kankinama, verčiama ryti fekalijas. Filmo pabaigoje jiems lupama oda, aukos pakariamos, išverdamos, sušaudomos. Prieš keletą metų šį filmą parodė antrasis LRT televizijos kanalas.

„Šis filmas iki šių dienų nuolat draudžiamas, bet esmė, kad P. Pasolini šiuo filmu kritikavo ir fašizmą, ir kapitalizmą. Tai buvo labai specifinis ėjimas tam, kad būtų sukritikuotas kūno objektyvavimas ir suprekinimas – tam pasirenkamas pats baisiausias ir šlykščiausias kodas. Tada visuomenė sukyla, pradeda šaukti, kaip tai įmanoma ir kaip tai galima, tačiau visiškai pamiršta, kas tuo filmu kritikuojama. Kodėl P. Pasolini taip daro? Todėl, kad dalis visuomenės kitokių kodų nesupranta. Reiškia, kad jei seksas tiek populiarizuojamas, tai kartais seksualumas vienintelė kalba, kurią žmogus dar gali suprasti“, – kalbėjo N. Milerius.

Pašnekovas svarsto, kad jeigu seksualiniai kodai nėra vaizduojami tiesmukai ir tikslingai, gal tai vienintelis būdas demaskuoti tiesmukišką pornografiją. Pasak N. Milerio, seksualumas, sekso vaizdavimas gali funkcionuoti kaip ironija, pasišaipymas iš tiesioginės pornografijos, o ne tiesioginės pornografijos propagavimas.

N. Milerio teigimu, iš to, kad filmą buvo bandoma drausti, juokėsi ne tik Lietuvos ekspertai. „Kino profesionalui uždrausti žiūrėti L. Von Triero „Nimfomanę“ – šiais laikais tai atrodo labai keistai“, – kalbėjo filosofas.

L. Slušnys: netrukus ir vaikų pornografiją toleruosime?

Vaikų psichiatras L. Slušnys buvo vienas tų komisijos narių, kurie abu kartus balsavo už „Nimfomanės“ draudimą. Jis stebisi, kad esant dideliam spaudimui, komisijos nariai gali keisti savo nuomonę: pirmą kartą komisija filmo neindeksavo ir tam argumentų užteko. Tačiau po kultūros veikėjų kreipimosi, komisijos nuomonė staiga pakito.

„Aš žiūriu į tai iš psichiatrinio taško. Pati pornografija iš tiesų yra kenksminga, tai ne mano sugalvota, o mokslo įrodyta, kaip žmogaus smegenis įtraukia pornografiniai vaizdai. Jeigu šiandien leidžiame žiūrėti, tarkime, 10 minučių scenas, tai rytoj turėsime leisti turbūt 15 minučių, nes atrodys normalu, o poryt mes jau oficialiai pornografiją žiūrėsime po 30 minučių, rodysime ir aiškinsime, kad tai tiesiogiai susiję su menine verte, apie kurią labai kalba menininkai“, – ironizuoja L. Slušnys.

Psichiatras ginasi nesąs „talibas“, kuris bijo pornografijos ar nuogybių. Jis baiminasi, kad greitai iš butelio paleistas džinas sugrįš bumerangu: esą, siekdami vis aštresnių požiūrių, mes netrukus toleruosime ir vaikų pornografiją.

Tačiau kaip galima drausti žiūrėti filmą suaugusiam žmogui? „Žmonės daug ko nesupranta, kas su jais vyksta – ar jis bus filosofas, ar profesorius, ar eilinis kaimo žmogelis. Jie nelabai į tai ir gilinasi. Jiems atrodo, kad L. Von Triero filmas kažkas tokio, Dievo Meka. Aš filmą peržiūrėjau ir neįžvelgiau kažkokios gilios minties. Galbūt mane galima pavadinti asilu, debilu ir dar kuo nors, aš priimu, kad mene esu kvailys, nors savęs tokiu nelaikyčiau – esu pakankamai matantis ir skaitantis žmogus, bet gal. Bet faktas kaip blynas – pornografija pati savaime tikrai yra poveikis žmogaus smegenims“, – perspėja L. Slušnys.

Jis aiškina, kad psichologiniu poveikiu pornografija veikia panašiai kaip narkotikas. Mokslininkai grupei žmonių rodė pornografiją ir tyrė, kaip jie pornografiją žiūri. Iš pradžių rodyta lengva erotika, paskui pastebėta, kad žmonės pereina prie rimtesnių vaizdų ir perversijų. „Paaiškėjo, kad žmogaus smegenys, gaudamos tokį adrenaliną, kitame epizode reikalauja truputį aštresnio ir stipresnio pojūčio – tas, kas jau buvo matyta, nebedirgina, nebesukelia adrenalino, nes dirgiklis per silpnas. Žmogui reikia vis stipresnio. Galų gale susiduriame su situacija, kai žmogus, vieną sykį pažiūrėjęs kažkokią lytinio akto sceną, kitą kartą nori ją matyti aštresnę, gyvesnę, su didesnėmis detalėmis, vis ilgiau ir ilgiau, tai įtraukia vis stipriau ir stipriau“, – kaip pornografija veikia smegenis, aiškino L. Slušnys.

Jis perspėja, kad kino teatruose parodyta pornografija ir sadomazochizmu persunkta juosta netrukus gali būti parodyta per televizijas. „O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes tai pradėsime rodyti vaikams, paaugliams. Kai kas pasakys – tėvai turi rūpintis. Taip, jie turi rūpintis ir pažįstu kokių 20 proc. tėvų, kurie Lietuvoje pasirūpins, kad vaikai šito filmo nežiūrėtų. 80 proc. tėvų ramiausiai nekreips dėmesio – pusė dėl to, kad nelabai supras, kas čia per filmas“, – perspėja vaikų psichiatras. Jo tvirtinimu, šiandien dar negalima pasitikėti tauta, kad ši sužiūrės savo vaikus.

Įsitikino asmeniškai: pornografija nuodija

L. Slušnys pasakoja, kad filme rodomi atviri lytiniai organai, atviras lytinis aktas ir smurtas – visa tai draudžiama įstatymuose. L. Slušnys perspėja, kad po šio sprendimo gali nukentėti valstybė – esą žmogus, pamatęs filmą, galės kreiptis į teismą už tai, kad jam parodė pornografinį filmą, ir laimės bylą. Mat filme apie pornografiją, kurios Lietuvoje platinti negalima, neužsimenama. Tada nukentės ir platintojai, ir įstatymų nesilaikanti valstybė.

L. Slušnys baiminasi, kad nuo šiol bus galima rodyti bet kokį pornografinį filmą. „Platintojai pasiekė, ko norėjo, bet kaip žmogus, kuris tuos filmus mačiau, galiu pasakyti – man tai menu nekvepia. Atsiprašau, L. Von Trieras apsidirbo iki ausų su savo šiais filmais, tragiškai apsidirbo ir padarė gyvenimą didžiausią klaidą. Jei kas klausia asmeniškai, bet kam sakau – neikite niekada daugiau į L. Von Triero filmus, nes tai mėšlas, neverta net gaišti laiko taip ilgai žiūrint. Tuščiai sugaišau keturias valandas gyvenimo, per jas galėjau nuveikti ką nors geresnio“, – sakė vaikų psichiatras.

Pašnekovas prisiminė keletą metų buvęs pornografinių filmų vertinimo ekspertu Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje. L. Slušnys prisipažino: tai yra nuodijantis dalykas. „Kai pažiūri penkis filmus, normalus lytinis aktas nustoja dirginti smegeninę. Tik vėliau, kaip psichiatras analizuodamas suvoki, kad su tuo jau susitaikei ir tai beveik normalu. Po dvejų metų tokio darbo su džiaugsmu tepiau slides – tai baisu, gali išprotėti“, – kalbėjo L. Slušnys.

Kaip bebūtų, lietuviai perspėjimų neišsigando: į „Nimfomanės“ seansus Vilniuje bilietai išgraibstyti. Bilietų nebėra ir į papildomą seansą.