Pirmoji pamoka: kaip atskirti pievą nuo kapinių?

Mažeikių rajono savivaldybėje dirbanti nuolatinė ekspedicijų į Sibirą dalyvė G. Žukauskienė visai neseniai atšventė savo 50-ties metų jubiliejų. Ir tai ne vienintelė svarbi sukaktis. Beveik tuo pat metu 25-erių sukaktį sutiko bendrija „Lemtis", su kurios vėliava mažeikiškė nuo 2000 m. kiekvieną vasarą traukia į lietuvių kaulais nusėtą amžinojo įšalo žemę.

16 kartų į Sibirą ieškoti ir tvarkyti tautiečių kapų vykusi pašnekovė šiandien su jauduliu prisimena pirmąją ekspediciją. Tuomet pasinerti į ypatingus nuotykius ją pastūmėjo ilgametis ekspedicijų į lietuvių tremties ir kalinimo vietas organizatorius, gyvąja Sibiro enciklopedija vadinamas bendrijos „Lemtis" narys Gintautas Alekna.

„Jei ne G. Alekna, tikrai nebūčiau išvažiavusi. Jis kartą paklausė: ar norėtum važiuoti į Sibirą? Labai to norėjau, nors ten niekada nesu buvusi. Taip pat ir mano šeimoje nėra tremtinių. Tuomet kartu su mumis į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį ir Buriatiją važiavo ir bendrijos pirmininkas, žinomas keliautojas Antanas Sadeckas. Man, aišku, buvo labai sunku, bet kartu ir įdomu. Iki šiol prisimenu pokalbį su tremtine lietuve... Apskritai labai sunki ekspedicija buvo. Įsimintiniausia buvo septynias valandas trukusi kelionė autobusu, iš kurio visi išlipo be galo dulkini", - prisiminimais dalijosi G. Žukauskienė.

Daugiau nei tris savaites trukusioje ekspedicijoje iki tol Sibire niekad nebuvusi moteris negalėjo pagalvoti, kad gali būti taip sunku surasti savo tautiečių kapines. Ji prasitarė stovėjusi kapinėse, kur per žoles, siekiančias kaklą, nei vieno kryžiaus nesimatė ir galiausiai paklaususi G. Aleknos: „Tai kur tos kapinės?"

Sulaukusi netikėto atsakymo, ji, žinoma, liko labai nustebinta. Tačiau giliai atsidusdama moteris pasakojo, kad tokių kapinių Sibire šimtai. Tik vienas kitas galima paprasčiau surasti. O labiausiai jai skauda širdį dėl to, kad dalį negrįžtamai pasiglemžė taiga ir vanduo.

Vis dar yra neaplankytų kapinių

Kaip tik todėl, pašnekovės žodžiais tariant, labai svarbu visas kapavietes inventorizuoti, aprašyti, įamžinti nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje. Priešingu atveju prabėgus dar kiek laiko jų surasti tiesiog nebepavyktų.

„Labai didelėje kapinių dalyje nebeliko pėdsakų, leidžiančių jas identifikuoti. Kryžių nebėra, tik navigacijoje matyti, kad toje vietoje jos kažkada buvo. Todėl būtina viską inventorizuoti. Laidojimo vietoje gali tyvuliuoti vanduo, augti taiga - nesvarbu, bet ČIA BUVO KAPINĖS!" - aiškino mažeikiškė.

Pasidomėjus, koks darbas ekspedicijų metu jai atitenka, G. Žukauskienė atskleidė, kad ji į bloknotą surašo visus duomenis (kapinių koordinates, aptiktų kryžių skaičių, kapavietės būklę ir pan.). O grįžus į civilizaciją, kur yra elektra, moteris visa tai turi suvesti į kompiuterį.

Ir čia pat ji pridūrė, kad daugelis gali net nepagalvoti, koks tai sunkus darbas. Daugiausiai rūpesčių jai kelia vėlyvo rudens šaltis, besismelkiantis į nuogas rankas, ir įkyruoliai mašalai: „Laikydama rankose rašiklį ir sąsiuvinį aprašinėju kiekvieną kapelį - viską aprašau. Nesvarbu, ar kanda uodai, ar šąla rankos. Rudenį būna labai šalta - lyja. Aš turiu viską suspėti surašyti, kol G. Alekna filmuoja ir fotografuoja. Reikia suktis kaip reikiant. Aprašau vienas, tada iškart važiuojame į kitas kapines, kurios gali būti už kelių šimtų kilometrų. O kai grįžtame į apsistojimo vietą, nusiprausiame, jei yra kur, ir tai, ką surašėme per dieną, suvedame į kompiuterį. Grįžę į Lietuvą dar koreguojame. Jei nesurašysi, viską pamirši", - sakė moteris.

Per trylika metų daug patirties Sibire įgijusi pašnekovė prasitarė, kad nors ekspedicijos į lietuvių tremties vietas vyksta daugiau nei 20 metų, tačiau vis dar yra kapinių, kurių dar nespėta aplankyti. Vis dėlto galiausiai ji pripažino, kad kapų tvarkymo nauda laikina - po kiek laiko į tas pačias kapines su darbo įrankiais tenka sugrįžti vėl.

Kiekvieną kart galvoja, kad daugiau į Sibirą nevažiuos, bet...

G. Žukauskienę žeidžia internetinių komentatorių teiginiai, neva, jei taiga po kiek laiko sutvarkytas kapines pasiglemš vėl, tai visai neverta jų tvarkyti. Moteris tikino, kad apie savo tautiečių atminimą šitaip kalbėti nėra teisinga.

„Aišku, labai daug padarome, bet viskas laikina. Nuvažiuosi po kelių metų - vėl tas pats bus. Taiga viską labai greitai pasiglemžia - po kiek laiko atvažiuoji ir žoles randi iki kaklo. Bet ten važiuoti tikrai verta. Juk ten guli mūsų tautiečiai. Lietuvių tauta su Sibiru labai glaudžiai susijusi. Tavo širdis ten. Juk žinai, kaip tavo tautiečiai sunkiai dirbo, kentėjo, mirė iš bado. Ten vis dar jaučiama lietuvių dvasia", - dėstė pašnekovė.

Tačiau labiausiai ją neramina mintis, ar bus kam ateityje tęsti pradėtus darbus? Ar jaunimui tai bus įdomu? „O kas bus, jei neatsiras žmonių, kurie tęs visus darbus? Viskas išnyks! Nieko neliks - kiti ir neprisimins. Aš manau, kad mūsų pareiga visa tai išsaugoti ateities kartoms", - tikino moteris.

G. Žukauskienė sutinka, kad ekspedicijos į Sibirą dalyvė moteris - retas reiškinys. Ji neslėpė, kad moterims tame krašte tikrai nėra paprasta - reikia nugalėti baimę ir drąsiai priimti tykančius pavojus. Galiausiai ji prasitarė, kad atšventus 50-ties metų jubiliejų, kelionės į Sibirą tikrai nesibaigs.

„Moteris Sibire... Tai tikrai skamba įdomiai... Tačiau taip jau likimas susiklostė. Traukia mane ten - ir viskas. Sibire dirbi labai sunkiai, bet jauti, kad turi tai padaryti. Viską darau su džiaugsmu - įdedu dalelę širdies. Jeigu sveikata leis, važiuosiu ir toliau. Po kiekvienos ekspedicijos sakau, kad nebevyksiu daugiau, sakau, kad tai paskutinė mano ekspedicija, bet atėjus vasarai pagalvoju: o gal vis dėlto verta važiuoti? Gal sutiksime dar lietuvių? Sunku suvokti, kad tiek metų jau praėjo, bet širdis kaip visada jauna: norisi dar dar ir dar", - pripažino pašnekovė.

Iki šiol prisimena nakvynę izoliatoriuje

G. Žukauskienė pripažino, kad ruošiantis į pirmąją ekspediciją jai buvo labai sunku įsivaizduoti, kaip galima išsiversti be patogios lovos. Tačiau jau po pirmos nakties taigoje ji suprato, kad Sibire visi patogumai labai greit užmirštami.

Maža to, baimių buvo žymiai daugiau - bijota plėšikų, laukinių žvėrių: „Baiminausi pavojingų gyvūnų, visada bijojau sutikti blogų žmonių. Juk ten bet kada gali iškilti pavojus gyvybei. Bet kai atvažiavau, pamačiau, kad viskas įmanoma - tikrai galima nugalėti baimę ir tikrai galima išsiversti be savo lovos."

O kas per tiek ekspedicijų buvo sunkiausia? G. Žukauskienė teigė, kad sunkumų būta labai daug ir jie visi gerai įsimena. Tačiau paprašyta papasakoti apie kurį nors vieną, moteris prisiminė nakvynę izoliatoriuje: „Per visą naktį važiavome „būdoje" su aukso kasėjais - sušalę, susirietę, nemiegoję. Turėjome ir per upę persikleti. O kai atvažiavome ten, kur mums reikėjo, nebuvo kur apsistoti. Todėl apsinakvojome ligoninės izoliatoriuje. Trečią dieną į civilizaciją mus parvežė darbininkai. Iki jos buvo 300 km."

Iš Sibiro negrįžusiems lietuviams sekasi labai įvairiai, sakė pašnekovė. Vieni nevengia išgerti, o kiti net pelningą verslą pradėjo. Tačiau beveik visi jie svečius iš Lietuvos sutinka svetingai ir padėkoja jiems už tai, kad nepamiršta savo tėvynainių. Bet pažadėti, kad kažkada grįš į Lietuvą, jie negali.

„Yra išgeriančių lietuvių, pavargusių žmonių, bet yra ir tokių, kurie gyvena puikiai - verslininkų taip pat yra. Jie turi savo parduotuves, motelius, restoranus, fermas. Tačiau kur jie begrįš! Jie susigyveno su Sibiru. Be to, garbingas amžius žmonių - jauniausiems virš 60 metų. O kiti jau visai senukai. Didžiausia dalis jau guli po žeme - kasdien jų mažėja mažėja mažėja. Yra likusių vaikų, bet jie kalba rusiškai. Jie sukūrė šeimas su rusais ir tikrai negrįš. Tačiau jie mums papasakoja savo skausmus iki ašarų", - pripažino G. Žukauskienė.