V. Petrušauskaitė pabrėžia, kad nesutiko nė vienos romų šeimos, kuri manytų, jog mokykla nereikalinga. „Raštingumas suvokiamas kaip geresnio gyvenimo viltis. Iš neraštingų žmonių juokiamasi, buvimas raštingam yra garbingas ir reikalingas“, – sako ji.
– Kas, Jūsų manymu, lemia nenorą mokytis?
– Savo darbe teigiu ir remiuosi atlikto tyrimo išvadomis, kad nenoras mokytis susiformuoja jau patekus į mokyklą kaip reakcija į nesprendžiamas problemas, su kuriomis vaikai susiduria ugdymo procese.
– Kiek romų vaikų Lietuvoje nelanko mokyklos arba meta ją baigę kelias klases?
– Tikslių duomenų visos Lietuvos mastu nėra, nes duomenys pagal tautybę nėra renkami. Bet surašymo duomenys rodo, kaip romų išsilavinimas pasikeitė per pastaruosius dešimt metų – palyginę 2001 ir 2011 m. duomenis, pamatysime labai ryškų teigiamą pokytį. Didesnė dalis romų įgyja pradinį ir pagrindinį išsilavinimą, mažiau romų yra neraštingi arba nebaigę pradinės mokyklos. Šį teigiamą pokytį nulemia jauniausia 10–19 metų karta. Lietuvos mastu šios amžiaus grupės išsilavinimo rodikliai iš esmės nesiskiria nuo šalies vidurkio. Matome, kad per 10 metų įvyko tikrai svarbus pokytis, kuriam įtakos turėjo ir besikeičiantis romų požiūris į švietimo svarbą, ir valstybės vykdoma integracijos programa.
Šiuo metu Lietuvoje daugiau dėmesio reikėtų skirti jau ne pradinio, o vidurinio ir aukštesnio išsilavinimo problemai. Žiūrėti, kokių sunkumų kyla tęsiant mokslus, galbūt reikia specifinės paramos ir pagalbos, kad vaikai ir jaunuoliai ir toliau dalyvautų ugdymo procese. Tačiau prieš 10 metų buvusios problemos, kai buvo labai daug neraštingų romų, šiuo metu nėra. Vis dėlto pasiskirstymas visoje Lietuvoje nevienodas. Pavyzdžiui, neraštingumo lygis, net ir jauniausių grupių, Kirtimų gyvenvietėje gana aukštas. Šie vaikai paprastai mokosi kelerius metus: iš ugdymo proceso pasitraukia dar pradinėse arba 5–6 klasėse ir neįgyja pagrindinio išsilavinimo.
Problemą reikia spręsti į Kirtimų romus žiūrint ne vien kaip į išskirtinę grupę. Svarbu atkreipti dėmesį, kaip šiai grupei teikiamos paslaugos iš visuomenės pusės, kaip organizuojamas švietimo procesas, kokių kyla problemų. O teigiamas pokytis įmanomas, tai rodo ir pastarojo dešimtmečio pavyzdys.
– Kodėl, Jūsų pastebėjimu, romų vaikai iš Kirtimų gyvenvietės mokyklą palieka taip anksti?
– Visų pirma, tyrimas parodė, kad romų vaikai mokykloje išsiskiria poreikių gausa. Jie turi keletą poreikių, kuriuos mokykla ne visada pajėgia patenkinti. Pavyzdžiui, dvikalbystės problema: vaikai ateina į mokyklą neturėdami dėstomosios lietuvių kalbos įgūdžių.
– Savo bendruomenėje jie nekalba lietuviškai?
– Jie kalba savo kalba – romų kalba. Mokykla dažnai yra pirma aplinka, kurioje kalbama lietuvių kalba. Dalis vaikų lietuviškai kalba geriau, dalis – prasčiau, todėl reikalinga individuali pagalba. Be to, mokytojai ne visuomet supranta, kad dauguma vaikų ateina iš šeimų, kuriose abu tėvai turi tik pradinį išsilavinimą arba yra neraštingi. Jei vaikas klasėje nespėja su visais atlikti užduočių, mokytojai tikisi, kad jis tas užduotis atliks namuose su tėvais, bet tos pagalbos namuose jis negauna, nesvarbu, kaip tėvai motyvuoti padėti vaikui.
Kita problema, būdinga visiems vaikams, – būtinybė padėti adaptuotis mokykloje: suprasti taisykles, spręsti konfliktines situacijas, iškylančias tiek su vaikais, tiek su mokytojais. Šiems vaikams reikia šiek tiek daugiau atidumo ir dėmesio, nes ne visuomet jiems padedama namuose. Paprastai, kai vaikas mokykloje susiduria su konfliktais ar emocine krize, kai jam reikia adaptuotis, gauti motyvaciją, mokytojai dažnai tikisi, kad tai padarys tėvai. Kirtimuose dabar nemažai šeimų, kuriose daug vaikų ir tik vienas suaugęs žmogus. Kova su narkotikais svarbi ir reikalinga, bet būtina atsižvelgti ir į tai, kaip ji paliečia vaikus.
Šiuo metu iš 400 Kirtimų gyventojų 200 yra vaikai iki 18 metų. Esamų policijos priemonių, nusikalstamos veiklos prevencijos neužtenka – reikia ir socialinių paslaugų bei darbo su šeimomis. Dalis vaikų gyvena su giminaičiais, nes tėvų šiuo metu namuose nėra, ir tai turi labai didelę įtaką tiek vaikų galimybėms mokytis, tiek dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Į tai būtina atsižvelgti. Tyrimas parodė, kad dažnai tiek vaikams, tiek tėvams taikomos baudžiamojo pobūdžio priemonės (bausmės, gąsdinimai, grasinimai, liepimas ateiti į mokyklą), bet neatsižvelgiama į priežastis, kurios turi įtakos galimybėms vaikų dalyvauti švietimo sistemoje.
– Turbūt aktuali ir skurdo problema? Tarkim, tėvai pasiima vaikus iš mokyklos, kad šie eitų dirbti ir uždirbti?
– 7–12 metų vaikai tikrai nėra darbo jėga nei mūsų visuomenėje, nei romų bendruomenėje. Galbūt vyresni vaikai, ypač mergaitės, jei šeimos gausesnės, dažnai padeda namuose prižiūrėti mažesnius brolius ir seseris. Bet tikrai nėra tėvų nuostatos, kad vaikai turi padėti dirbti namuose, o ne eiti į mokyklą. Visi tėvai supranta, kad raštingumas būtinas vaiko gerovei ir ateičiai, todėl dauguma tikrai stengiasi išleisti vaikus į mokyklą.
– Minėjote, kad per 10 metų pasikeitė romų požiūris į švietimą.
– Taip, tyrimo metu nesutikau nė vienos šeimos, kuri sakytų, kad mokykla nereikalinga. Raštingumas suvokiamas kaip geresnio gyvenimo viltis. Iš neraštingų žmonių juokiamasi, buvimas raštingam yra garbingas ir reikalingas.
– Romai tai supranta?
– Taip, labai akivaizdžiai. Bet priežasčių, kodėl vaikas neleidžiamas į mokyklą, yra daugybė. Viena – skurdas: vaikas neturi žieminių batų, todėl savaitę ar dvi reikia palaukti, kol bus gautos socialinės išmokos. Antra – ligos: jei serga vienas iš tėvų, vaikas padeda, pavaduoja suaugusiuosius. Taip pat – nesaugi aplinka: kai tamsūs rytai, dalis vaikų bijo vieni eiti į mokyklą. Kai kurie ateina į antrą, trečią pamoką, kai jau prašvinta. Kiti neateina visai, nes mokytojai barasi, kad vėluoja. Vėliau, po kelerių metų, prisideda ir nenoras eiti į mokyklą, nes vaikai jaučia, kad nepritampa, yra ne tokie, kaip visi, atėję po kelių savaičių pertraukos mato, kad atsilieka nuo klasės draugų.
Galima įvardyti kelis etapus, kuriuos išsprendus, padėtis pagerėtų. Pirmas – darbas su šeima dar prieš pirmą klasę, t. y. reikia padėti tėvams suprasti mokyklos reikalavimus, paaiškinti, kokių priemonių reikia, kaip pasirengti, kaip atrodo klasė, kaip vyks pats mokymosi procesas, kokius dokumentus reikia sutvarkyti. Tai išsprendus, dalis tėvų daug drąsiau leistų vaikus į mokyklą, o pradžia būtų daug sėkmingesnė. Pasikeitus autobusų tvarkaraščiams ir Vilniuje atlikus viešojo transporto reformą, šiek tiek pasikeitė susisiekimas ir su Kirtimų gyvenviete. Iki tol pirmokėliai galėdavo išvažiuoti į pamokas, bet nebegalėdavo grįžti, nes nuo 11 val. iki 15 val. autobusas nevažiuodavo. Tai saugi kelionė į mokyklą ir atgal – labai svarbi. Dėl šios priežasties dalis vaikų, ypač mažesnių, pirmus ir antrus metus mokyklą lankydavo su labai didelėmis pertraukomis, tad būdavo paliekami kartoti kurso. Sėkmingiau lankė 9–13 metų vaikai, kurie atvykti į mokyklą ir iš jos grįžti galėjo savarankiškai. Nors ir jie neretai sakydavo, kad bijo eiti į mokyklą, bijo išeiti iš taboro, jautėsi nesaugiai, dažniausiai stengdavosi keliauti su grupele vaikų, o, jei matydavo, kad reikės eiti vienam, dažnai pasirinkdavo neiti, nes jautėsi nesaugiai.
Kita priežastis, į kurią specialistai galėtų atkreipti dėmesį, – papildomos pagalbos poreikis, nes, kaip minėjau, daugelis tėvų neturi galimybių padėti pamokas paruošti namuose ar pasivyti. Tyrimo metu daliai vaikų tokią pagalbą teikė nevyriausybinės organizacijos. Vaikai, kurie dalyvavo tame projekte, rezultatai pagerėjo ir buvo išspręstos tam tikros problemos. Tokie paprasti dalykai, kaip papildoma pagalba mokantis skaityti arba sprendžiant matematikos uždavinius, netgi pokalbiai apie tai, kaip sekėsi mokykloje, padeda spręsti problemas.
– Turbūt pažįstate romų, kurie baigė mokyklą, įgijo aukštąjį išsilavinimą ir dabar sėkmingai gyvena?
– Taip, pažįstu keletą. Žinau vieną žmogų, kuris išėjo iš Kirtimų taboro, baigė vidurinę mokyklą ir galbūt sieks aukštojo išsilavinimo. Taigi yra pavyzdžių. Vis dėlto romų tautybės stigmatizavimo problema, kai apie romus tiek žiniasklaida, tiek visuomenė kalba tik neigiamai, neretai paskatina juos slėpti savo tautybę. Todėl manau, kad dalis, ypač aukštąjį išsilavinimą įgijusių ar sėkmingai prisitaikiusių, romų nelinkę pabrėžti savo tautybės ir atkreipti į save dėmesį, nes dėmesys būna neigiamas, susijęs su įtarumu, stereotipais ir neigiamomis nuostatomis.
– Be to, ir mokykloje kiti vaikai gali šaipytis?
– Taip, bet patyčių problema mokyklose aktuali ne tik romų vaikams.