Tačiau 1950 m. tokių žmonių JAV buvo tik 4 milijonai. Tas pats vyksta ir Europoje bei Japonijoje. Kas atsitiko, kodėl mūsų visuomenė taip pasikeitė? Ir galiausiai – gal gyventi vienam nėra taip jau baisu?

Erico Klinenbergo studija ne tik atsako į šiuos klausimus, bet ir pavyzdžiais įrodo: gyvenimas po vieną turi daugybę privalumų, o taip gyvenantys ne visi yra nelaimingi.

Jie turi savo aplinką, kurią patys susikūrė, – bendravimą elektroninėje erdvėje, aktyvų socialinį gyvenimą, darbą, kolegų, draugų ir gyvūnų. Šių laikų vienišiai – nebe visuomenės atstumti susiraukę nevykėliai, o laisvę pasirinkę ir ja besimėgaujantys individai. Ši knyga raminamai teigia: jūs, gyvenantys vieni, esate visai ne vieniši – jūsų daugybė.

Siūlome paskaityti studijos ištrauką:

Senojo Testamento pradžioje rašoma, kad Dievas pasaulį kūrė po vieną dieną. Dangus ir žemė. Vanduo. Šviesa. Diena ir naktis. Įvairiausi gyvūnai. Kas kartą ką nors sukūręs Dievas matė, kad tai gera. Bet sukūrus Adomą Dievo balsas pasikeitė. Staiga Dievas pirmą kartą pareiškė, kad kai kas negerai: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.“ Tad Dievas sukuria Ievą, ir Adomas jau nebe vienas.

Ilgainiui draudimai gyventi vienam iš teologijos persikėlė į filosofiją ir literatūrą. Savo veikale „Politika“ Aristotelis rašė, kad „žmogus, būdamas atskirtas, [...] kuris negali įsijungti į bendriją ar yra sau pakankamas ir nieko nestokoja, nėra ir valstybės dalis, taigi yra arba gyvulys, arba dievas“.

Antikos poetas Teokritas atkakliai tvirtino, kad „žmogui visada reikės žmogaus“, o Romos imperatorius ir stoikų filosofas Markas Aurelijus skelbė, kad „žmonės yra socialūs gyvūnai“.

Tokie yra ir kiti gyvūnai. (Deja, Aristotelis buvo tik pusiau teisus.) Gyvūnai iš tiesų noriai gyvena pavieniui, jei tam yra palankios sąlygos, ypač jei trūksta maisto. Priešingu atveju dauguma rūšių mieliau buriasi į grupes. Bendras būvis turi savo kainą: varžymasis dėl padėties, atsitiktiniai smurto proveržiai ir panašiai. Bet nauda – apsauga nuo plėšrūnų, bendra medžioklė, nekliudomas veisimasis ir kiti privalumai – lengvai nusveria į savo pusę. Tarp gyvūnų artimiausiems mūsų giminaičiams, žmogbeždžionėms, būdingas bendruomeniškumas, jos gyvena nuolatinėmis grupėmis. Net orangutanai, pagarsėję vienišiai, savo pirmuosius septynerius ar aštuonerius metus gyvena su motinomis. Beje, Duke’o universiteto primatologas Carelas van Schaikas išsiaiškino, kad Sumatros miškapelkėse, kur daug kaloringo maisto, orangutanai nė kiek ne mažiau socialūs nei jų pusseserės šimpanzės.

Orangutanai – ne vieninteliai klaidingai pristatomi gyvūnai. Paaiškėjo, kad krabai atsiskyrėliai iš tiesų yra ganėtinai socialūs ir gyvena iki šimto narių turinčiais būriais, nes vieni netarptų. Viename vadove būsimiems naminių gyvūnėlių šeimininkams patariama akvariume visuomet laikyti bent du krabus, geriausia tos pačios rūšies. Ne dėl to, kad jiems reikėtų apsaugos ar padėti susirasti maisto. Dėl paprastesnės priežasties: būdami vieni krabai atsiskyrėliai jaučia įtampą ir suserga. Silpsta jų kūnai. Jie net gali netekti kurios nors galūnės ar žnyplių. 

Skirtingomis istorinėmis epochomis politikos kūrėjai pripažino, kad atskirtis žmonėms gali sukelti nepakeliamą įtampą. Antikiniame pasaulyje tremtis buvo laikoma viena griežčiausių bausmių, griežtesnė buvo tik mirties bausmė. (Nors kai kurie tremtį vadino lemtimi, blogesne už mirtį.) Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje ir devynioliktame amžiuje naujoviškos kalėjimo sistemos išpopuliarino įkalinimą vienutėse, nes, kaip rašė anglų teisininkas Williamas Paley, atskyrimas „padidins bausmės baimę“ ir atgrasys nuo nusikaltimo. Šiandien vien Jungtinėse Valstijose Supermax kalėjimuose laikoma apytikriai 25 000 žmonių. Garsus psichologas rašo, kad juose kaliniai „patiria įvairaus lygio izoliaciją... kuri yra labiau apimanti, visiška ir tiesiogine prasme nužmoginta, nei buvo įmanoma anksčiau“.5 Įprasta frazė, nusakanti šią būseną, perteikia plačiai paplitusį įsitikinimą apie izoliaciją: tiek jos kritikai, tiek šalininkai teigia, kad tai – mirtis esant gyvam. 

Niekas geriau neišreiškia žmogaus suinteresuotumo gyventi kartu nei šeimų formavimasis. Per visą istoriją visose kultūrose šeimos, ne pavieniai asmenys, buvo pagrindiniai statybiniai socialinio ir ekonominio gyvenimo elementai. Ir ne be priežasties. Kaip teigia biologai evoliucionistai, pirmykštėse bendruomenėse kartu gyvenantys žmonės įgydavo konkurencinį pranašumą, nes užsitikrindavo saugumą, galimybę gauti maisto ir daugintis. Socialinių mokslų atstovai Nicholas Christakis ir Jamesas Fowleris teigia, kad per natūraliąją atranką susiformavo genetinis žmonių polinkis užmegzti glaudžius socialinius ryšius.

1949 metais Jeilio antropologas George’as Peteris Murdockas paskelbė tyrimą, kuriuo apžvelgė maždaug 250 skirtingais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio vietose gyvavusių „tipinių kultūrų“. Jis rašė: „Branduolinė šeima – tai universali žmonių socialinė grupė. Kaip aiški ir tvirta funkcinė grupė, ji egzistuoja kiekvienoje žinomoje visuomenėje kaip vienintelė vyraujanti šeimos forma arba kaip pagrindinis elementas, iš kurio susidaro sudėtingesnės šeimos formos. Bent nėra žinoma jokių išimčių.“

Nuo to laiko mokslininkai ginčija Murdocko nuomonę, įvardydami kitus šeiminius darinius (tokius kaip kibucas), neatitinkančius jo branduolinės šeimos modelio. Bet prieštaraudami jie visuomet pateikia alternatyvių bendros veiklos ir tikslų siejamų grupių, paprastai apimančių daugiau žmonių nei įprasta šeima, pavyzdžius. Nors ši diskusija tebesitęsia, abi šalys sutaria dėl vieno: visur ir visais laikais žmonės kurdavo bendruomenes vedami noro gyventi su kitais, ne po vieną.

Bet dabar taip nėra.

Per pastaruosius penkiasdešimt metų žmonių giminė ėmėsi nepaprasto socialinio eksperimento. Pirmą kartą per žmonijos istoriją labai daug žmonių – visų amžiaus grupių, gyvenančių įvairiose vietose, visų politinių įsitikinimų – pradėjo kurtis gyventi pavieniui.

Dar visai neseniai dauguma mūsų tuokdavomės jauni ir mus išskirdavo tik mirtis. Jei mirtis ištikdavo anksti, neilgai trukus tuokdavomės dar kartą, jei vėlai – apsigyvendavome su kitais savo šeimos nariais arba jie atsikraustydavo pas mus. 
Studija
Dar visai neseniai būtų buvę protinga vienišiaus gyvenimą vertinti kaip pereinamąjį etapą tarp ilgiau trunkančių laikotarpių, pavyzdžiui, gyvenimo su partneriu ar persikėlimo į globos įstaigą. Dabar taip vertinti nebetikslinga.

Dabar tuokiamės vėliau. (Pew tyrimų centras praneša, kad dabar pirmą kartą besituokiantys vyrai ir moterys vidutiniškai būna sulaukę „vyriausio kada nors užregistruoto amžiaus, ir per pastaruosius penkiasdešimt metų prie jo prisidėjo maždaug penkeri metai“.) Mes skiriamės ir ištisus metus ar dešimtmečius pragyvename vieni. Gyvename ilgiau nei mūsų sutuoktiniai ir iš paskutiniųjų stengiamės neapsigyventi su kitais – gal net ypač su savo vaikais. Pereiname visą skirtingų gyvenimo aplinkybių ciklą: tai vieni, tai kartu, vėl vieni, vėl kartu.

Dar visai neseniai būtų buvę protinga vienišiaus gyvenimą vertinti kaip pereinamąjį etapą tarp ilgiau trunkančių laikotarpių, pavyzdžiui, gyvenimo su partneriu ar persikėlimo į globos įstaigą. Dabar taip vertinti nebetikslinga, nes šiandien, pirmą kartą per daugybę amžių, dauguma visų Amerikos suaugusių gyventojų yra vieniši, tipiškas amerikietis didesnę dalį savo brandaus amžiaus praleidžia nesusituokęs ir didumą šio laiko gyvena vienas. Žinoma, mes prisitaikome. Mokomės gyventi vieni ir kartu kuriame naują gyvenseną.

Skaičiai niekuomet nepasako visko, bet šiuo atveju statistika stulbina. 1950-aisiais 22 procentai suaugusių amerikiečių buvo vieniši. Keturi milijonai gyveno vieni, ir tai sudarė 9 procentus visų namų ūkių. Tomis dienomis žmonės po vieną dažniausiai gyvendavo retai gyvenamose vakarinių valstijų platybėse – Aliaskoje, Montanoje ir Nevadoje, kurios traukdavo klajojančius vyrus darbininkus, ir šis gyvenimo etapas dažniausiai trukdavo neilgai, pereidavo į tradiciškesnę gyvenseną su šeima.
Šiandien per 50 procentų suaugusių amerikiečių yra vieniši, o 31 milijonas – beveik kas septintas suaugęs žmogus – gyvena vieni. (Čia įskaičiuoti ir 8 milijonai amerikiečių, savo ar ne savo noru apgyvendintų įvairiose įstaigose – globos ar slaugos namuose bei kalėjimuose.)

Vieni gyvenantys žmonės sudaro 28 procentus visų Jungtinių Valstijų namų ūkių, vadinasi, dabar jie ir bevaikės poros yra labiausiai išryškėjusi gyventojų grupė, jų daugiau nei branduolinių šeimų, šeimų, kurias sudaro kelios kartos, viename bute gyvenančių draugų ar žmonių, gyvenančių globos ar laisvės apribojimo įstaigose. Keista, bet vieno asmens namų ūkis yra ir mažiausiai kintanti namų ūkio forma. Palyginti su visais kitais, išskyrus vaikus auginančias susituokusias poras, labiau tikėtina, kad vieni gyvenantys žmonės po penkerių metų taip gyvens ir toliau.

Šiais laikais po vieną dažniausiai gyvena moterys: apie 17 milijonų, palyginti su 14 milijonų vyrų. Daugumą, per 15 milijonų, sudaro vidutinio amžiaus žmonės nuo 35 iki 64 metų. Apie 10 milijonų yra pagyvenę žmonės. Jauni suaugę žmonės nuo 18 iki 34 metų sudaro 5 milijonus, palyginti su 500 000 1950-aisiais, ir tarp pavieniui gyvenančių asmenų tai sparčiausiai didėjanti amžiaus grupė.

Kitaip nei jų pirmtakai, šiandien vienišiai buriasi didmiesčių zonose ir gyvena visuose šalies regionuose. Tarp miestų, kuriuose daugiausia pavieniui gyvenančių žmonių, yra Vašingtonas, Siatlas, Denveris, San Fransiskas, Mineapolis, Čikaga, Dalasas, Niujorkas ir Majamis. Daugiau nei pusėje visų Manhatano būstų tėra po vieną gyventoją.

Nors žmonės itin dažnai gyvena vieni, tai vienas iš mažiausiai aptarinėjamų ir todėl menkiausiai suprantamų mūsų laikų klausimų. Suaugę norime turėti savo būstą, bet nuogąstaujame, ar gerai taip gyventi ir toliau, net jei toks gyvenimas mums patinka. Nerimaujame dėl draugų ir šeimos narių, kurie nesusirado tinkamos poros, net jei šie tvirtina, kad vieni puikiai jaučiasi, o laikui bėgant ką nors susiras. Iš paskutiniųjų stengiamės remti pagyvenusius tėvus ir senelius, po sutuoktinio mirties likusius vienus, ir nežinome, ką daryti, jei jie tvirtina norį gyventi namie vieni.

Visais šiais atvejais gyventi vienam – tai pats privačiausias kiekvieno asmens ar šeimos reikalas, bet iš tikrųjų ši tendencija vis labiau plinta ir turi būti laikoma labai svarbia visuomenei tema.

Deja, tais retais atvejais, kai kyla vieša diskusija apie didėjantį vienišių skaičių, komentatoriai šią problemą pateikia kaip visiškai socialinę, kaip narcisizmo, susiskaldymo ir sumenkusio visuomeninio gyvenimo požymį. Pamokslaudami stengiamės klausti, kodėl tiek daug žmonių dabar gyvena vieni, bet klausimą formuluojame neteisingai, rinkdamiesi tarp romantizuoto „Tėvas žino geriausiai“ idealo ir kerinčių „Sekso ir miesto“ vilionių.

Tiesą sakant, kaip vėliau pamatysime, šio didelio socialinio eksperimento – gyventi vienam – tikrovė yra daug įdomesnė ir gerokai mažiau izoliuojanti, nei tie pokalbiai verstų tikėti. Didėjantis skaičius po vieną gyvenančių žmonių suteikė daug ką keičiančios socialinės patirties. Ji keičia mūsų supratimą apie save ir pačius asmeniškiausius mūsų savitarpio santykius. Ji daro įtaką mūsų miestų ir ūkio plėtrai. Ji keičia mūsų brandos procesą, mes kitaip senstame ir kitaip mirštame. Ji neaplenkia nė vienos socialinės grupės ir beveik nė vienos šeimos, kad ir kas būtume, kad ir kaip šiandien gyventume.

Šis „mes“ apima daugiau, nei galite įsivaizduoti. Vis dažnesnius gyvenimo pavieniui atvejus norisi laikyti Amerikai būdingu požymiu, literatūros kritiko Haroldo Bloomo įvardytos „religijos kliautis savo jėgomis“ išraiška. Juk, šiaip ar taip, amerikiečiai seniai didžiuojasi gebėjimu pasirūpinti viskuo patiems.
Studija
Didėjantis skaičius po vieną gyvenančių žmonių suteikė daug ką keičiančios socialinės patirties. Ji keičia mūsų supratimą apie save ir pačius asmeniškiausius mūsų savitarpio santykius. Ji daro įtaką mūsų miestų ir ūkio plėtrai. Ji keičia mūsų brandos procesą, mes kitaip senstame ir kitaip mirštame. Ji neaplenkia nė vienos socialinės grupės ir beveik nė vienos šeimos, kad ir kas būtume, kad ir kaip šiandien gyventume.

Thomas Jeffersonas individualizmą vadino „didžiuoju amerikietiškojo gyvenimo šūkiu“, o istorikas Davidas Potteris rašė, kad amerikiečiai jį laiko „šventa sąvoka“. Knygoje „Širdies įpročiai“ (Habits of the Heart) sociologas Robertas Bellahas ir jo bendraautoriai skiria dvi Amerikos individualizmo tradicijas.

„Utilitarinis individualizmas“, kurį geriausiai iliustruoja Benjaminas Franklinas, grindžiamas įsitikinimu, kad visuomenė klesti, kai kiekvienas asmuo pirmiausia siekia savų interesų; šį požiūrį įkvėpė amerikietiškasis libertarizmas. „Ekspresyvusis individualizmas“, kurio pavyzdys yra Waltas Whitmanas, ragina ugdyti ir „šlovinti“ patį save (kaip rašė didysis poetas pirmojo „Žolės lapų“ leidimo pirmojoje eilutėje). Šis požiūris įkvėpė Ameriką nesiliauti ieškojus tapatybės ir prasmės. Nors šios dvi individualizmo atmainos palaiko skirtingas vertybes ir programas, kartu jos yra amerikiečių kultūrinis pagrindas kelti save aukščiau už visuomenę. Mes dažnai juo remiamės.

Prisiminkime vieną pirmųjų didžiųjų Amerikos intelektualų Ralphą Waldo Emersoną. Savo galingoje esė „Pasitikėjimas savimi“ Emersonas perspėjo, kad „Visuomenė visur rengia sąmokslus prieš kiekvieno jos nario vyriškumą“, o ieškantiems paguodos patarė: „Atleisk pats sau ir tau pritars pasaulis.“12 Emersono kaimynas Henry Davidas Thoreau pasitikėjimą savimi dar labiau sudramatino, persikėlęs į trobelę, pasistatytą prie Voldeno tvenkinio. „Ši vieta visiškai nuošali kaip prerijos, – rašė jis. – Taigi aš turiu savą saulę, savą mėnulį ir žvaigždes, nuosavą mažą pasaulį.“

Thoreau tvirtino, kad tokioje aplinkoje nėra vienatvės: „Negali pasinerti į juodžiausią melancholiją tas, kuris gyvena apsuptas gamtos ir yra nepraradęs gebėjimo jausti. [...] Aš niekada nesijaučiau vienišas arba bent slegiamas vienatvės jausmo, išskyrus tą kartą, kai [...] valandėlę suabejojau, ar artima žmogaus kaimynystė nėra būtina ramiam ir sveikam gyvenimui. Man buvo nemalonu vienam...“ Bet po akimirkos: „Staiga pajutau tokį mielą ir palaimingą Gamtos artumą [...], kuris [...] parodė prasimanytų žmonių kaimynystės privalumų nereikšmingumą ir nuo to laiko aš apie juos nebegalvojau.“

Emersono ir Thoreau išmintis įkvėpė ne vieną Amerikos individualistų kartą brėžti savo atsitraukimo nuo visuomenės kelius. Vieniši vakarinio pasienio klajūnai. Tamsiose miestų gatvėse į apsiaustus susisupę detektyvai. Nuotykių ieškotojai, traukiantys „į laukinę gamtą“ atrasti savęs. Visi jie – Amerikos populiariosios kultūros žavėjimosi objektai, mūsų romantiškai įsivaizduojamos nevaržomos asmenybės simboliai. Tad būtų nesunku padaryti išvadą, kad šiuolaikinis miesto vienišius yra tik dar vienas tos pačios temos variantas.

Deja, ji būtų neteisinga.

Amerikiečiai niekada nebuvo visiški individualizmo šalininkai, ir mes lig šiol labai skeptiškai vertiname kraštutinius jo atvejus. 

Tocqueville’is šiame krašte įžvelgė tiek šliaužiantį individualizmą, „kai kiekvienas pilietis nori atsiskirti nuo bičiulių masės ir pasitraukti į šeimos ir draugų ratą“, tiek tvirtą dorovinį kodeksą, susaistantį piliečius vieną su kitu įvairiose pilietinėse organizacijose ir draugijose.

Transcendentalistai, pavyzdžiui, Emersonas ir Thoreau, skelbė vienatvės privalumus. Bet pabėgę jie visada grįždavo į visuomenę, o vienumoje gimusios įžvalgos turėjo skatinti bendrąjį gėrį. Tiesą sakant, pasakojimai apie transcendentalistų individualizmą buvo gerokai perdėti. Dauguma jų lyderių – Emersonas ir Thoreau, kaip ir Bronsonas Alcottas, Elizabeth Peabody bei Margaret Fuller, – aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Dvejus metus (nuo 1845 iki 1847-ųjų), kuriuos praleido retkarčiais gyvendamas prie Voldeno tvenkinio, Thoreau retai kada būdavo vienas ar apsieidavo be pagalbos iš išorės. Jo trobelė, kaip žinoma dabartiniams lankytojams, stovėjo Emersono žemėje ir buvo arčiau nei už dviejų mylių nuo Konkordo. Thoreau galėjo greičiau nei per trisdešimt minučių nueiti iki miesto ir jis dažnai grįždavo aplankyti šeimos bei draugų, kartais ilgas valandas praleisdavo vietinėje smuklėje prie taurelės. Žmonių judėjimas vyko abiem kryptimis. Thoreau džiaugdavosi priimdamas lankytojus, ypač motiną, kuri dažnai atnešdavo namie pagaminto maisto.

Kas galėtų ją kaltinti? Amerikos domesį savarankiškumu visada lydėjo rūpestis dėl vienišių likimo, ypač jį jautė šeima ar artimi draugai. Pirmuosiuose kolonijiniuose Naujosios Anglijos miestuose vietos valdžia drausdavo jauniems vyrams gyventi savarankiškai, kad naudodamiesi šia laisve jie nepradėtų gyventi palaidai. Kaip pažymėjo istorikas Davidas Potteris, „mūsų literatūroje bet kokia žmogaus visiško atsiskyrimo – fizinio ar psichologinio – nuo kitų istorija, pavyzdžiui, pasakojimas apie Robinzoną Kruzą, iki jis pakrantėje aptiko žmogaus pėdsaką, iš esmės laikoma siaubo pasakojimu“.

Kaip ir pranešimai, patvirtinantys amerikiečių „bendruomenių“ – dar vienos šventos mūsų sąvokos – nykimą. Jungtinių Valstijų istorijoje populiariausių sociologijos knygų pavadinimai – „Vieniša minia“, „Vienatvės beieškant“, „Visuomeniško žmogaus žlugimas“, „Narcisizmo kultūra“ ir „Širdies įpročiai“ – nepaprastai išplečia individualizmo spektrą. Kaip ir vienas įtakingiausių dabartinių mokslo darbų – Roberto Putnamo „Boulingą žaidžiam po vieną“ (Bowling Alone), kuriame autorius įrodinėja, kad daugybė šiuolaikinių problemų – bloga sveikata, prastėjančios mokyklos, nepasitikėjimas, net liūdesys – tai žlugusio bendruomeninio gyvenimo padariniai.16 Amerikiečiams tokie argumentai patrauklūs, ypač dėl to, kad širdyje likome „bendruomeniška šalis“, tokie, kokie buvome, kai prieš beveik du šimtmečius čia lankėsi Tocqueville’is. Amerikos kultūra nėra neįtikėtinai plintančio pavienio gyvenimo varomoji jėga.

Jei tai jūsų neįtikina, imkime kitą įrodymą: iš tikrųjų šiandien amerikiečiai rečiau renkasi gyventi vieni nei daugybės kitų šalių gyventojai, taip pat ir tų, kurias paprastai laikome bendruomeniškesnėmis. Keturios šalys, kuriose vienišių daugiausia, yra Švedija, Norvegija, Suomija ir Danija; jose beveik 40 procentų visų namų ūkių tėra tik po vieną gyventoją. Investuodami į vienas kito socialinę gerovę ir įsipareigodami padėti vienas kitam skandinavai suteikė sau laisvę gyventi atskirai.

Jie ne vieni tokie. Japonijoje, kur socialinis gyvenimas istoriškai sukosi aplink šeimą, maždaug 30 procentų visų namų ūkių dabar turi po vieną gyventoją, o miestuose šis rodiklis daug didesnis. Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė garsėja skirtingomis tradicijomis, bet vieno asmens namų ūkių jose daugiau nei Jungtinėse Valstijose. Kaip ir Australijoje bei Kanadoje. O kuriose šalyse vieno asmens namų ūkių daugėja sparčiausiai? Kinijoje, Indijoje ir Brazilijoje.17 Pasak rinkos tyrimų bendrovės Euromonitor International, pasaulyje pavieniui gyvenančių žmonių skaičius didėja labai sparčiai: nuo maždaug 153 milijonų 1996 metais iki 202 milijonų 2006 metais – 33 procentais per vieną dešimtmetį.

Tad kas verčia vis daugiau žmonių gyventi vienus? Be abejo, ir ekonominės plėtros sukurta gerovė, ir šiuolaikinių gerovės valstybių teikiama socialinė apsauga. Paprastai kalbant, viena priežasčių, kodėl šiandien kaip niekad daug žmonių gyvena vieni, yra ta, kad daugiau žmonių išgali taip gyventi. Vis dėlto yra daug dalykų, kuriuos įstengtume daryti, bet verčiau nedarome, vadinasi, ekonominės priežastys – tik viena dėlionės dalis. Nesuprasime, kodėl tiek daug žmonių visame pasaulyje dabar gyvena vieni, jei neužduosime sunkaus klausimo: daugmaž privilegijuoti labiausiai išsivysčiusių šalių piliečiai savo neregėtais turtais ir saugumu galėtų naudotis įvairiai, bet kodėl jie panaudoja juos įsikurdami gyventi atskirai vienas nuo kito?

Tai, kad vis daugiau žmonių gyvena vieni, lemia ne vien ekonominė gerovė bei socialinė apsauga, bet ir pasaulio istoriniai bei kultūriniai pokyčiai, kuriuos Émile’is Durkheimas, vienas sociologijos pradininkų, pavadino „individo kultu“.

Pasak Durkheimo, individo kultas atsirado pereinant nuo tradicinių kaimo bendruomenių prie šiuolaikinių pramoninių miestų, individui palengva tampant „savotišku religijos objektu“, šventesniam nei grupė. Prancūzas Durkheimas, svarbiausius savo veikalus parašęs devyniolikto amžiaus pabaigoje, neįžvelgė radikalaus ekonominio individualizmo, kuriam pritarė tokios asmenybės kaip Miltonas Friedmanas, Ayn Rand ar Margaret Thatcher (gerai žinomas jos pareiškimas, kad „visuomenė neegzistuoja“); jis nebuvo ir toks įsitikinęs kaip jie, kad individų išlaisvinimas iš valstybės – pats veiksmingiausias būdas kurti gerovę ir bendrąjį gėrį. Bet jis nebuvo ir visiškas pesimistas. Durkheimas teigė, kad šiuolaikinis darbo pasidalijimas natūraliai susaistys gyventojus. Juk individai „nepriklausomybę“ ir „laisvę“ pasiekia tik remiami svarbiausių šiuolaikinių socialinių institutų: šeimos, ekonomikos ir valstybės; vadinasi, jiems aiškiai naudinga vienytis ir prisidėti prie bendrojo gėrio.

Austrų ekonomistas Josephas Schumpeteris nemanė, kad individams būtent taip ir atrodys. Savo knygoje „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“, išleistoje 1942 metais, Schumpeteris pareiškė, kad šiuolaikinis kapitalizmas skatina „visa apimančią gyvenimo racionalizaciją“ ir kad šalta, apskaičiuojanti kultūra galiausiai „suardys“ kolektyvinį elementą: „Kai tik vyrai ir moterys išmoksta utilitarizmo ir nustoja pripažinti tradicinę savo socialinės aplinkos tvarką, kai tik jie įpranta kiekvieną elgesio schemą vertinti naudingumo sau požiūriu... jie negali nesuvokti sunkios pasiaukojimo naštos, kurią šiuolaikinėmis sąlygomis užkrauna šeima ir ypač vaikai...“ Schumpeteris numatė laipsnišką „buržuazinės šeimos suirimą“, nes laisvai mąstantys vyrai ir moterys rinksis „komfortą, nerūpestingumą, mėgavimąsi naujais, tolydžio patrauklesniais ir įvairesniais malonumais – visas tas alternatyvas [...]“.

Bet perėjimui prireikė šiek tiek laiko, nes individualizmo kultui dar teko varžytis su giliai įsišaknijusia kultūrine ištikimybe įsipareigojimams. Didžiąją dalį dvidešimto amžiaus net pačios šiuolaikiškiausios visuomenės tikėjosi, kad individai tuoksis, ir griežtai smerkdavo tuos, kuriems tai „nepavykdavo“. Schumpeteris gal ir laikė viengungius racionaliais, bet 1957 metais Amerikoje atliktoje apklausoje daugiau nei pusė respondentų teigė, kad nesusituokę žmonės yra „ligoniai“, „amoralūs“ arba „neurotikai“, o maždaug trečdalis apklaustųjų juos vertino „neutraliai“. Tokia padėtis truko neilgai. 1976-aisiais, užaugus vienai kartai, tik trečdalis amerikiečių prisipažino neigiamai vertiną viengungius, pusė apklaustųjų neturėjo nuomonės ir kas septintas, tiesą sakant, jiems pritarė. Šiandien, kai nesusituokusių suaugusių žmonių daugiau nei susituokusiųjų, viešąją nuomonę tiriantys žmonės nė nesivargina klausti, ar pritaria amerikiečiai viengungystei. Nors gėda gyventi vienam nėra visiškai išnykusi, mūsų kultūrinis požiūris į viengungystę ir šeimos gyvenimą, be abejo, pasikeitė.

Šiuolaikinė išmintis byloja, kad sėkmę ir laimę labiau tikėtina surasti ne susisaisčius su kitu žmogumi, bet atvėrus duris į galimybių pasaulį – tuomet visada galima siekti geriausio varianto. Laisvė. Lankstumas. Asmeninis pasirinkimas. Tai labiausiai branginamos šių laikų vertybės. Kaip rašo šeimos žinovas Andrew Cherlinas, šiandien „svarbiausias žmogaus įsipareigojimas yra sau, ne savo partneriui ar vaikams“, vadinasi, šiuolaikinis individo kultas sustiprėjo gerokai labiau, nei įsivaizdavo Durkheimas.

Visai neseniai, jei kas nors būdavo nepatenkintas savo sutuoktiniu ir norėdavo skirtis, turėdavo šį sprendimą pagrįsti. Šiandien yra priešingai: jei kas nors nepatenkintas savo santuoka, turi ieškoti priežasties jos nenutraukti, nes jaučia milžinišką kultūrinį spaudimą nekenkti sau.

Mūsų įsipareigojimai kokiai nors vietovei dar menkesni. Kraustomės taip dažnai, kad sociologai šiuolaikines kaimynijas vadina „ribotos atsakomybės bendruomenėmis“, vietomis, kur žmonės užmezga ryšius nesitikėdami, kad jie bus stiprūs ir ilgalaikiai. Tas pats pasakytina ir apie darbovietes: už našų darbą darbdaviai savo darbuotojams nebeatsilygina pareigomis, kurias šie eitų iki savo profesinės veiklos pabaigos, ir visi žinome, kad vienintelis būdas išsilaikyti – save gerbti, pačiam save motyvuoti ir būti versliam. „Pirmą kartą istorijoje, – rašė vokiečių sociologai Ulrichas Beckas ir Elisabeth Beck-Gernsheim, – individas tampa pagrindiniu socialinės reprodukcijos elementu.“ Viskas sukasi apie jį.

Eric Klinenberg
Ericas Klinenbergas (Erikas Klinenbergas; g. 1970 m.) – JAV sociologijos profesorius ir Viešosios informacijos instituto prie Niujorko universiteto direktorius. Jis aktyviai bendradarbiauja su The New Yorker, The New York Times Magazine, Time Magazine, Fortune, The Wall Street Journal, The Washington Post ir kitais leidiniais, dalyvauja radijo laidose. „Gyvenimas po vieną“ – trečioji jo knyga.

„Gyvenimas po vieną“ pasakoja apie didžiausią mūsų laikų socialinį pasikeitimą: nepaprastai padaugėjo žmonių, kurie renkasi gyventi vieni. Baigę studijas jaunuoliai siekia gyventi atskirai nuo tėvų, nesėkmingą santuoką išgyvenę žmonės nebenori ieškoti pastovaus partnerio, net vyresnio amžiaus žmonės dažnai mieliau gyvena vieni nei drauge su kuo nors. Kodėl? Ir kaip į tai reaguoti? Nerimauti, kad dukra „nieko nesusiranda“ ar kad išsiskyręs tėvas net nesistengia ieškoti kitos partnerės? O gal jus pačius kamuoja aplinkiniai, klausinėdami, ar dar neturite draugo, ir gąsdindami, kad, nutikus nelaimei, pragulėsite namie tol, kol policija išlauš buto duris?