Šitokią situaciją pasakoja psichologas-psichoterapeutas Andrius Kaluginas, pirmadienį Seime dalyvavęs konferencijoje apie seksualinio smurto prieš moteris kriminalizavimą.
„Situacija tokia, kad daugiau nei šešerius metus ją lytiškai metodiškai prievartavo patėvis. Iškreiptu būdu. Tai reiškia, kad kai jai buvo dvylika metų, jis ją pirmą kartą nugirdė ir paskui pasakė, kad jeigu ką nors pasakyti savo mamai, aš pasakysiu, kad tu geri alkoholį ir esi bloga mergaitė. Ir ji šešerius metus su tuo gyveno. Ji sako: „Aš prisitaikiau, nebuvo jis per daug grubus, nebuvo kažkoks žiaurus, bet kai sulaukusi aštuoniolikos metų susiradau vaikiną, patėvis mane primušė. Ir po šešerių metų aš išdrįsau pasakyti apie tai savo mamai. Pasakiau“, - merginos tragizmą perpasakojo A. Kaluginas.
„Kaip jūs manote, kokios pasekmės? Tai, nuo ko aš pradėjau pranešimą, ji išgirdo iš savo mamos. Jaučiate tragizmą: metodiškas prievartavimas – šešeri metai, paskui išgirsti iš mamos tokius žodžius“, - pridūrė psichologas-psichoterapeutas.
Jo teigimu, seksualinio smurto atvejais moterys dažniausiai vadinamos prasimanėlėmis, psichėmis, fantazuotojomis, idiotėmis, nevykėlėmis. Žinoma, tokie paniekinantys žodžiai taikomi ir seksualinį smurtą patyrusiems vyrams, bet kur kas rečiau.
Moterys negali puoštis?
Pasak A. Kalugino, idėja apie moterų prasimanymus gyvuoja nuo Sigmundo Freudo laikų. Lietuvoje taip pat galioja stereotipas, kad seksualinio smurto atveju kažką blogai padarė ne tik skriaudikas, bet ir pati auka: visuomet prisimenama, kokį sijoną auka dėvėjo, kaip vaikščiojo ir su kuo kalbėjo.
„Lietuvoje toks keistas stereotipas yra, kad auka yra kalta, kad ją surado skriaudikas. Moteris kalta, kad yra graži, moteris kalta, kad nori būti patraukli, moteris kalta, kad ji kartais nori užsimesti trumpą sijoną, moteris kalta, kad ji lankosi klubuose, moteris kalta, kad jinai puošiasi, nes tokiu būdu ji tarsi vilioja, ji tarsi kaip masalas jam. Tai ką dabar, moterys pas mus turi vaikščioti su parandžomis? Atrodyti baisiai, slėptis, neišeiti iš namų – tik tam, kad nesugundytų vyrų, kad pas mus nepasistotų netyčia, neduok Dieve. Tai stereotipas, kai kažkodėl manoma, jog ne vagis turi sėdėti kalėjime, o auka“, - stebėjosi A. Kaluginas.
Psichologas-psichoterapeutas pasakojo, kad prieš porą metų su kolegomis organizuodami seksualinės sveikatos dienas padarė nedidelį tyrimą. Atsitiktine būdu buvo apklausta 121 moteris nuo 20 iki 40 metų amžiaus.
Psichologas-psichoterapeutas sako tiesiogiai dirbantis su seksualinio smurto aukomis ir nuolat regintis, su kuo jos susiduria. Prieš A. Kaluginą kalbėjusi „Humanizmo centro“ direktorė, psichologė Rasa Kuodytė-Kazielienė pabrėžė, kad seksualinio smurto aukos 3 kartus dažniau serga depresija, 6 kartus dažniau kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo, 13 kartų dažniau būna priklausomos nuo alkoholio, 26 kartus dažniau priklauso nuo psichotropinių medžiagų ir 4 kartus dažniau mąsto apie savižudybę. Aukoms būdinga jausti pasimetimą, liūdesį, nuotaikų svyravimus, skausmą, išsiblaškymą, apatiją ir neviltį.
„Aš taip pat matau labai baisius dalykus po netiesioginio buitinio seksualinio smurto. Žinot, kokie jie? Tai koitofobija – baimė mylėtis. Potraukio išnykimas arba susilpnėjimas. Frigidiškumas. Vaginizmas – makšties spazmai įvedus varpą. Dispareunija – vaginaliniai skausmai. Anorgazmija – negebėjimas patirti orgazmą net masturbacijos būdu. Taip pat seksualinis menkavertiškumas ir panašiai. Tai oficiali, medicininė diagnozė, tai nėra šiaip išgyvenimai. Sutrinka visas lytinis gyvenimas“, - sakė A. Kaluginas.
Maža to, pasak psichologo-psichoterapeuto, jam yra tekę bendrauti su Vilniaus gimdymo namų direktore, gydytoja Kornelija Mačiuliene, kuri pasakojo, jog pas ją atvažiuoja merginos su išdarkytais lytiniais organais.
Teisėja: pagalbos reikia kreiptis kuo skubiau
Kauno apylinkės teismo baudžiamųjų bylų teisėja Danutė Giačaitė pasakojo, kaip seksualinio smurto bylos nagrinėjamos teisme, kur ji dirba. Pranešėja sakė peržvelgusi teismo statistiką ir įsitikinusi, kad seksualinio smurto bylose nukentėjusieji dažniausiai yra moterys – tiek jaunos, tiek garbaus amžiaus.
„Radau tik vieną atvejį, kuomet nukentėjusiuoju buvo vyras. Didžiąja dalimi nukentėjusiosios buvo moterys. Įvairaus amžiaus – nuo mažamečių iki garbaus amžiaus“, - sakė D. Giačaitė.
Jos teigimu, Kauno apylinkės teisme 2009 metais buvo išnagrinėta 15 bylų, 2011 metais – 9 bylos, šiais metais – 18 bylų.
„Bet nukentėjusios parodymai teisme yra labai svarbu, nes visi suprantame, kad tokie nusikaltimai yra padaromi tokiose vietose, kur mažai pašalinių žmonių: tai būna butai, automobiliai, gamta, viskas vyksta naktį. Tokios vietos, kur yra tik auka ir asmuo, kuris padaro nusikaltimą. Todėl visi suprantame, kaip svarbu vertinant įrodymus nukentėjusios parodymų patikimumas“, - sakė teisėja.
Pasak D. Giačaitės, ypač svarbu, kad nukentėjusioji po nusikaltimo kreiptųsi į medikus ar policiją kuo greičiau, nes pavėlavus apkaltinti skriaudėją gali būti sunku.
„Mes suprantame nukentėjusiosios būseną: dažnai jos ieško pagalbos ne kreipdamosi į teisėsaugos institucijas, ne į medikus, bet į pažįstamus, drauges, dar kažkokius kitus draugus, kurie tokios pagalbos nesuteikia. Arba nukentėjusioji tik pasipasakoja, o laikas bėga ir laikas šioje situacijoje nenaudingas, nes mažėja įrodymų. Tokiais atvejais labai svarbu pirminės apklausos, surinkti įrodymai“, - sakė D. Giačaitė.