Tarptautinė drama: gimdymo namuose atiduota mergina susirado tikrąją mamą

Ne kiekviena galinti gimdyti moteris geba iš tiesų tapti mama. Ne kiekviena pajėgia mylėti vaiką. O ten, kur nėra meilės, lūžta gyvenimai ir gimsta dramos. Dvi, savaip nemylėtos moterys, dukra ir motina, pačios to nežinodamos atkartojo viena kitos likimą.

Kristina

Kristiną nuo mažų dienų skaudino nemeilė. Regis, nebuvo nei padykesnė už kitus bendraamžius, nei labiau priešgyniaudavo. Tačiau ta, kurią vadino mama, reikalavo besąlygiško paklusnumo. Ir skaudžiai bausdavo jei jo nesulaukdavo. Buvo sentikė, griežtų pažiūrų vyresnio amžiaus moteris. Galbūt manė, kad geležinė drausmė padės gyvo būdo mergaitei išvengti galimų paauglystės pavojų. Galbūt pati taip auklėta, buvo tikra, kad elgiasi teisingai. Ir nesuko galvos, kaip dėl to jaučiasi Kristina. Kas stingdo jos vaikišką širdelę…

Ir nežinia, kaip pasisuktų Kristinos gyvenimas, jei ne viena lemtinga pažintis. Kartą į jų namus, pas potrauminius masažus atliekančią mamą atėjo klientė. Atėjo kartą, kitą. Vis ilgiau užtrukdavo, vis dėmesingiau pašnekindavo Kristiną. Kristina vis nekantriau laukdavo jos apsilankymų. Labai paprastai, kaip tik vaikai tesugeba, ėmė vadinti ją močiute. Judvi susidraugavo. Močiute vadinama svetima moteris vesdavosi Kristiną į muziejus, į teatrus, vaišindavo vaikiškais gardėsiais. Tapo mergaitei tuo, ko ši nesijautė kada nors turėjusi: mylinčiu ir išties artimu žmogumi.

Vieną dieną, būdama paauglė, Kristina perrinkinėjo spintoje sukrautą patalynę. Trūktelėjo už vienos antklodės, ir sutriko: pabiro kažkokie popieriaus lapai. Pakėlė juos ir galbūt būtų padėjusi atgal, bet akį patraukė juose įrašytas vardas – Kristina. Ėmė atidžiai skaityti. Tai, ką ji laikė savo rankose, buvo jos atsižadėjimo raštas. Pasirašytas kitos, jai nežinomos moters, vardu Liubovė. Galva svaigo, kraujas suplūdo į smilkinius... Viskas palengva ėmė stotis į savo vietas. Tai štai ta nemeilės priežastis. Vadinasi ta, kurią ji vadino mama, nebuvo jos tikroji mama. O ta, kuri pagimdė, ją paprasčiausiai paliko. Kaip kokį perteklių, nereikalingą daiktą , kurį galėjo pasiimti tas, kas nori. Tai buvo skaudu. Pikta. Širdį slėgė mintis – jeigu nebūtų palikusi, gal viskas būtų kitaip. Šviesiau.

Kristinai tik ką sukako keturiolika. Tik ką sėkmingai išlaikė aštuntos klasės baigimo egzaminus. Nutarė su draugais atšvęsti. Grįžo namo lengvai įkaušusi. O po valandos jau buvo išvežta į KPZ ( taip sovietmiečiu buvo vadinamas laikino sulaikymo skyrius). Ir dabar sunku suvokti, kaip buvo įmanoma be jokių potvarkių, komisijų ir nutarimų sulaikyti nepilnametę... Matyt įmotė turėjo reikiamų pažįstamų, ir matyt, tikėjo, kad naktis belangėje – bus gera pamoka Kristinai.
Kitą rytą Kristina susikrovė būtiniausius daiktus, paskambino vadinamai močiutei ir visam laikui išsikėlė iš įmotės namų. Daugiau judvi nesimatė. Kristinai pačiai dabar 37-eri. Ji net nežino, ar jos įmotė tebėra gyva. Ir tikina nesukanti sau dėl to galvos.

Liubovė

Liuba gimė šeimoje, kuri pagal sovietmečio standartus buvo gana pasiturinti. Kaip visos tos, kurios tais tuščių prekystalių laikais galėjo prieiti prie deficito. Tėvas dirbo mėsos kombinate, mama – dažytoja- apipavidalintoja. Daugybė naudingų pažinčių, reikalingų ryšių, daugybė progų atšvęsti, pažymėti vykusį sandorį. Namuose netrūko nieko, išskyrus meilę. Meilę dukrai.

Nežinia kuo tėvams ėmė kliudyti bręstanti paauglė, bet vieną dieną jie nutarė Liubą ištekinti. Kai tik Liubai sukako šešiolika, mama ėmė dairytis jai jaunikio. Liuba buvo supažindinta su septyneriais metais vyresniu vaikinu. Tam, kad nepilnametė galėtų ištekėti, reikėjo rimtų priežasčių. O teisingiau tebuvo viena – neplanuotas nėštumas. Liuba nebuvo nėščia, tačiau mama išrūpino būtinus leidimus ir iškėlė dukrai vestuves. Ir tikriausiai pirmą taurę putojančio gėrimo, kaip ir dera tokiais atvejais, kėlė už meilę.

O ką manė Liubovė? Ji tenorėjo išeiti iš namų, kuriuose jai buvo nejauku ir šalta. Ištekėti už menkai pažįstamo vyro, kurti normalų, kaip manė, moters gyvenimą, jai atrodė tinkama dingstis. O meilė? Tikėjo, kad ji ateis ilgainiui. Kartu su įpročiu, įsipareigojimais ir prievolėm. Juk dauguma taip gyvena, – guodėsi. Ir nieko...

Po metų, septyniolikametė Liuba pagimdė pirmagimę Jekateriną. Dar po dvejų – antrąją dukrelę Tatjaną. Vyras dirbo vairuotoju autobusų parke. Vakarais po reiso su kitais kolegomis užsilaikydavo garaže, kad degtine nuplautų dienos įtampą. Tai tapo kasdieniniu įpročiu. Pas jauną žmoną grįždavo įkaušęs, alsuodavo įsismelkusiu gėralų bei rūkalų tvaiku ir reikalaudavo glamonių. Liuba ir geruoju ir piktuoju bandė įtikinti vyrą mesti tuos pražūtingus išgėrinėjimus. Tačiau niekas negelbėjo. Tikino, kad tokios yra jų, vairuotojų, nerašytos taisyklės. Nenorintis atrodyti pasipūtęs, kitoks, balta varna.

Liuba net lengviau atsikvėpė, kai 1976-aisiais vyras pusmečiui buvo pašauktas vairuotoju į Plėšinius (Kazachstano stepėse). Tuomet ji nenumanė, kaip tas pusmetis sujauks jos, regis, nusistovėjusį gyvenimą.

Aistra

Ji vožė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Netikėta, nelaukta ir nelogiška. Pasiglemžusi sveiką nuovoką, blaivų mąstymą. Tai, kas buvo užgniaužta jaunystėje, pasivijo ją dvidešimtmetę. Lyg pro užtvanką prasiveržė galingu gaivalu, neišmylėta aistra. O kai atsitokėjo, po krūtine jau spurdėjo tos aistros vaisius. Aistros objektas kaip atėjo, taip ir išėjo. Nebandė jo sulaikyti. Nė nemanė galinti ko nors reikalauti. Kaltino tik save. Juk turėjo dvi dukras, buvo ištekėjusi moteris. Jautėsi žiauriai nusikaltusi vyrui. Ir lyg pasmerktoji pelnytos bausmės laukė jo verdikto.

Matyt tas vyro sugrįžimas išties buvo įsimintinas, nes ir po daugelio metų jis tebebus įsirėžęs Liubovės dukros Tatjanos atmintyje. Tądien judvi su mama sėdėjo kambaryje ant kilimo, prie spintos. Tatjana prisimins net kokio rašto buvo kambario apmušalai, kas tądien stovėjo ant lentynėlės priešais... Tądien, kai sugrįžo tėvas...

Ji buvo dar mažiukė, vos ketverių – penkerių, ir negalėjo suprasti, kodėl užuot puolusi tėvui ant kaklo, mama spraudėsi prie spintos, plūdo ašaromis ir dusdama nuo raudos kartojo: atleisk, atleisk... Už ką? To Tatjana tada neįstengė suvokti.

Vyras tylėjo. Vengė liesti nuo kito pasunkėjusią žmoną. Tik tapo dar niūresnis, dar ilgiau užtrūkdavo po darbo ir dar labiau apkvaitęs parsvirduliuodavo namo. Tada pratrūkdavo: man to vaiko nereikia!

Delikatus reikalas

Sutvarkyti tą, „delikatų reikalą“, vėlgi ėmėsi Liubos mama. Rado ir reikiamus žmonės, ir būdų tuos reikiamus žmones pamaloninti. O vos tik Liuba pagimdė dukrelę, gydytojos kabinete jos jau laukė vyro ir mamos nusamdyta juristė. Bent taip buvo Liubai pristatyta. Pokalbis buvo trumpas: šito vaiko vyras nenori, dukrų jums neatiduos, galite rinktis : arba su naujagime į niekur, arba be naujagimės atgal į šeimą, pas dukras. Liubai buvo tik dvidešimt ketveri. Ji neturėjo nė vieno sąjungininko. Ji neturėjo nieko, su kuo galėtų pasitarti, kam galėtų bent pasiguosti. O juristė spaudė: nėra kada galvoti. Galvoti reikėjo anksčiau. O dabar yra viena padori šeima, kuri išsyk paims mergaitę. Tik prašė, kad pavadintumėte ją Kristina ir pasirašytumėte atsižadėjimo raštą...

Tris dienas, kiek gimdyvė galėdavo išbūti ligoninėje po gimdymo, Liubai nešdavo žindyti dukrelę. Glaudė ją prie krūties, tyrinėjo. Aukšta, atvira kakta – kaip tėvo, o visa kita - akys, nosis ir lūpos - atrodė, buvo jos. Turėjo nežmoniškai skaudėti, žinant, kad tik tas tris dienos dar gali jau jausti, turėti šalia.

Tą rytą, kai Liubovė buvo išrašyta, pasižiūrėti į „ištvirkėlę“ susirinko visi, kas gimdymo namuose tądien buvo: seselės, slaugytojos, gydytojos ir net valytojos. Visiems buvo smalsu, kaip ji išeis be vaiko. Tik tarp jų nebuvo nė vienos, kuri jauną mamą bent pabandytų paprotinti, padrąsintų ir padėtų dėl dukros pakovoti.

Liubovė grįžo namo pas dukras ir vyrą. Po dvejų metų pagimdė jam trečią dukrą, Olgą. Pirmą klasę pradėjo lankyti vyriausioji Jekaterina, rūpesčiai gožė vieni kitus. Vis rečiau prisimindavo buvusį aistros svaigulį, kažin kur dingusią Kristiną. O kai prisimindavo, nudiegdavo širdį, tada guosdavosi, kad mažylei bent jau neteko augti valdiškuose namuose, kad tikriausiai turi ją mylinčius žmonės, šeimą, kurioje jai iš tiesų gera.

Paieškos

Mintis susirasti artimuosius seniai tūnojo Kristinos galvoje. Nuo pat tos akimirkos, kai atsižadėjimo rašte perskaitė savo gimdytojos vardą, pavardę ir tai, kad buvo trečia jos gimdyta dukra. Vadinasi, turėjo dvi vyresnes seseris.

Tačiau ilgus metus Kristina buvo užvaldyta nuoskaudų ir pykčio. Kaltino gimdytoją dėl visų skaudulių, kuriuos jai teko patirti. Prireikė nemažai laiko, kol sutramdžiusi savo maišingą įsiūtį, nubridusi savą patirties kelią Kristina pagaliau pasijautė pribrendusi paieškoms.

Vieną popietę Vilniuje aplankėme Jekateriną, vyriausiąją Kristinos seserį. Jekaterina atrodė suglumusi ir apstulbusi. Prisipažino, kadaise vaikystėje girdėjo močiutę kalbant apie neva buvusią dar vieną jų seserį. Lyg minėjo ir vardą – Kristina. Bet tai buvo taip seniai, bemaž prieš keturiasdešimt metų, kad liovėsi apie tai net galvojusi. Ilgainiui visos tos kalbos ėmė atrodyti lyg iš piršto laužti paistalai. Vis dėlto netoli Jekaterinos namų lūkuriavo ne pramanas, o tikrų tikriausia, reali Kristina. Maža to – stebėtinai panaši į mamą ir močiutę. Net nežinia, į kurią labiau. Tarsi žvelgtų į vienos iš jų jaunystės nuotrauką... O kai ta „nuotrauka“ prakalbo, net krūptelėjo – tas pats, jų šeimos moterims būdingas, žemas, krūtininis balsas...

Tačiau tos dienos Kristinos pažintis su viena iš seserų, vyriausiąja Jekaterina, tebuvo paieškų pradžia. Iki motinos jos dar laukė tolimas kelias. Žinojome, kad Liubovė, po dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų vis dėlto išsiskyrė su vyru ir kartu su dviem jaunesnėm dukrom, Tatjana ir Olga, jau dvidešimt metų gyvena Ukrainoje.

Pasiūlėme Kristinai nieko nelaukus kartu su mumis skristi į Ukrainą ir pagaliau sudėti visus taškus, surankioti atsakymus į visus jai rūpimus klausimus. Ir ką gi? Paniškai bijanti skrydžių, Kristina nedvejojo nė akimirkos. Noras pažinti pasirodė esąs stipresnis už visas baimes. Paklausiau Kristinos, pas ką ji važiuotų? Pas moterį, kuri ją pagimdė ir paliko, ar pas mamą? „Važiuočiau pas tą, kuri paliko, – atsakė kiek padvejojusi, – tačiau tikiuosi, kad išvažiuosiu jau iš mamos.“

Tik ar buvome laukiami Ukrainoje? Ar Liubai, pagaliau regis susitvarkiusiai gyvenimą ir moteriškai laimingai, pakaks drąsos ir ryžto susitikti su paliktąja, kitų užauginta dukra? Ar noras pamatyti suaugusią dukrą bus stipresnis už gėdą ir artimųjų pasmerkimo baimę? Kas lems jos apsisprendimą? Ir ko, labiau nei skrydžių, prisipažins bijanti Kristina?

Nacionalinė paieškų tarnyba, lapkričio 4 ir 11 dienomis, 19.30 val. Per LRT televiziją