Nematydami kitos išeities, jie ryžtasi savo vaikus palikti tolimiems giminaičiams ar net kaimynams. Pastarieji ne visada atlieka savo pareigas tinkamai ir vaikas atsiduria globos namuose. Taigi specialistams tenka susidurti su pačiomis netikėčiausiomis situacijomis.
Apie ką žmonės emigruodami nepagalvoja
Pasak Paramos vaikams centro psichologės ir programos „Big Brothers Big Sisters“ programos vykdytojos Ingos Norkutės-Mueck, Lietuva – viena iš labiausiai emigracijos paliestų šalių, todėl daug šeimų, priverstos gyventi atskirai, jos suyra arba patiria psichologinių sunkumų. Vaikai yra ypatingai paveikiami. Mat suaugusieji sprendimą išvykti priima racionaliai, matydami tolesnį tikslą, turėdami lūkesčių, kad užsidirbs pinigų, susitvarkys finansinę gerovę ir dėl to šeimai bus geriau. Vaikas matyti taip aiškiai ir racionaliai, kaip tėvai, nesugeba ir patiria didžiulę emocinę krizę, nes jam tenka prisitaikyti prie staiga pasikeitusių gyvenimo aplinkybių.
„Pats liūdniausias atvejis, kai išvažiuoja abu tėvai ir vaikas paliekamas tolimesniems giminaičiams – seneliams, tėvų pusseserėms, dėdėms, tetoms. Tokio amžiaus vaikai, su kuriais mes dirbame programoje (7-14 metų), neturi pakankamai psichologinių resursų, kad galėtų tinkamai įveikti krizę.
Pasak pašnekovės, kai žmonės susiduria su gyvenimo krize, pavyzdžiui, finansine, natūralu, kad jie bando kažkokiais būdais ją spręsti. Šiuo metu labai populiarus raginimas keisti gyvenimo aplinkybes, taigi žmonės ieško būdų, kaip daugiau užsidirbti, kad pasijustų geriau. Taip ir atsiranda sprendimas emigruoti. Mat vyrauja nuostata, kad svarbus finansinis gerbūvis, o dėl psichologinių nepatogumų galima pakentėti.
„Žmonės emigruodami siekia kokybiškesnio gyvenimo. Tuomet iš tiesų prioritetu tampa finansinė bazė, o kad vaikas dėl to patirs stresą ar krizę, daugelis žmonių nė nepagalvoja arba tam nesuteikia pakankamos reikšmės. Tėvai, kurie ateina į mūsų centrą, iš tiesų labai myli savo vaikus ir jais labai rūpinasi, todėl pastebėję, kad jų pasikeitęs gyvenimo būdas, galbūt naudingas šeimai finansiškai, vis tik paveikė vaiką ir jie nori vaikui padėti. Nori, kad vaikas vėl taptų tvirtesnis, atviresnis, džiaugsmingesnis, labiau pasitikėtų suaugusiaisiais ir savimi, galėtų lengviau adaptuotis prie atsiradusių pokyčių. Mes saugome savo vaikų privatumą ir vaikui bei šeimai, kurie dalyvauja programoje užtikriname konfidencialumą, tad negalime papasakoti konkrečių vaikų istorijų, tačiau egzistuoja bendri, dažnai pasitaikantys istorijų faktai, pagal kuriuos skaitytojas turbūt galėtų lengvai įsivaizduoti vaikus ir šeimas, kuriems ši programa padeda“, - teigė I. Norkutė-Mueck.
Iš emigracijos grįžę vaikai nebekalba lietuviškai
Psichologei teko susidurti ir su tokiais atvejais, kai vaikas patenka laikinajai globai į globos namus, nes globėjas, kuriam tėvai patikėjo savo vaiką, nepakankamai juo rūpinasi.
„Pasitaiko ir tokių istorijų, kai tėvai išvykę vaiką palieka visai svetimiems žmonėms, o jie ne visada vykdo prisiimtas pareigas. Kiti aktyvūs žmonės pamato, kad vaiku niekas nesirūpina ir šis galiausiai patenka į globos namus. Yra ir priešingų istorijų, kai tėvai pasiima vaiką kartu.
Pavyzdžiui, toks atvejis, kai šeima, išvykusi į užsienį, kad užsidirbtų pinigų butui Lietuvoje, vaiką išsiveža dar visiškai mažą. Po keturių metų, kai vaikui atėjo laikas eiti į mokyklą, jie grįžo, tačiau pasirodė, kad jo lietuvių kalbos įgūdžiai yra labai menki, mat šeima yra mišri. Vaikas nesupranta, kas yra kalbama, nepažįsta lietuviškų raidžių, nes parengiamojoje klasėje, jų, aišku, nesimokė.
Tuomet vaikas jaučiasi vienišas, ilgisi buvusių darželio draugų ir aplinkos, nes jo namai jau buvo ten, užsienyje. Tėvai labai susirūpinę, kaip susirasti darbus, įsikurti, ir nelabai turi galimybių ir jėgų pasirūpinti vaiko emocine būsena. Šiuo metu ne vienas toks vaikas laukia programoje, kad galėtų turėti didžiąją draugę ar didįjį draugą, kuris galėtų būti atspirtis geresniam vaiko prisitaikymui Lietuvoje“, - pasakojo pašnekovė.
„ Big Brothers Big Sisters“ programa suteikia vaikui galimybę sunkiu gyvenimo etapu gauti kitą teigiamą suaugusiojo pavyzdį. Šiais vadinamaisiais didžiaisiais draugais gali tapti savanoriai nuo 18 metų. Jie atrenkami labai kruopščiai – praeina 3 atrankos etapus ir išklauso 10 psichologinių užsiėmimų kursus. „Viršutinio limito amžiui nėra, tad turime ir 56 metų, ir 43 metų savanorių, tačiau populiariausias amžius – 25-30 metų. Kiekvienas vaikas gauna po individualų savanorį, kuris susitinka su vaiku 1 metus kartą per savaitę. Paprastai programoje dalyvauja 70-100 savanorių. Apie trečdalis – vyrų, bet jų mums labai trūksta. Mat programos reikalavimas, kad mergaitės drauge taptų moteris, o berniuko – vyras. Berniukų į programą kreipiasi netgi daugiau nei mergaičių, tačiau būtent berniukams neretai tenka pasakyti, kad jie turėsite laukti metus ar pusantrų, kol atsiras jiems savanoris.
Tėvai visada įtraukiami į programą – jie susipažįsta su savanoriu, privalo laikytis tam tikrų taisyklių, kad ir kaip paprastai jos skambėtų, pavyzdžiui, pasidomėti, ką vaikas veikia su didžiuoju draugu, informuoti specialistus, jei mato pokyčius vaiko elgesyje ar jausenoje. Vaikai šių susitikimų metu įgauna netgi tokių praktinių įgūdžių, kaip megzti, gaminti, tvarkytis, išmoksta konstruktyviau spręsti problemas. Pagaliau jei vaikas likęs su močiute, jis ne visuomet gali pasitarti apie dabartines madas, papuošalus ar kompiuterinius žaidimus. Šią spragą gali užpildyti bendravimas su didžiuoju draugu“, - aiškino I. Norkutė-Mueck.
Kad išlaikytų save ir dukrą, moteris ryžosi įsidarbinti laive
Pašnekovei teko susidurti su skirtingiausiomis emigracijos paliestų šeimų istorijomis ir kelios šeimos sutiko anonimiškai pasidalinti savo patirtimis. Štai dukrą viena auginanti moteris ryžosi ją palikti neįgaliems seneliams, o pati įsidarbino kruiziniame laive. Mergaitė kartais sulaukia mamos skambučio iš kurio nors egzotiško krašto, mama bando ją pralinksminti pasakojimu, kaip ten šilta ir gražu, paklausia, kaip sekasi mokslai, tačiau negali atsakyti, kada sugrįš gyventi į Lietuvą, nes nesijaučia galinti čia uždirbti pakankamai, kad išlaikytų ir save, ir dukrą, ir dar ligotus tėvus. O mergaitei labai liūdna, ji dažnai jaučiasi vieniša ir pyksta, kad gyvena ne su mama.
Patekusi į programą, mergaitė gavo didžiąją draugę – jauną moterį, kuri sukūrusi savo šeimą, bet turi laiko ir savanorystei. Ji susitinka su mergaite, eina pasivaikščioti, kalbasi apie jos naujienas, rūpesčius, patirtis. Dažnai jos kartu užsiima rankdarbiais – padarė mamai dovaną, kuri laukia kada ši sugrįš iš jūros.
Kita ne pagal metus fiziškai subrendusi mergaitė turi dvi šeimas. Jos mama – pardavėja, todėl dažnai dirba ilgai vakarais, o rytais dar miega, kai mergaitė atsikelia ir susiruošia į mokyklą. Jos mažai matosi ir bendrauja. Tėtis jau daug metų gyvena užsienyje, ten sukūrė naują šeimą. Kai tėtis atvažiuoja į Lietuvą aplankyti mergaitės, jie puikiai ir linksmai praleidžia laiką – Akropolis, Wichy parkas, iškylos ir išvykos... Tačiau tai nutinka tik kartą per metus. O kai mergaitė sužinojo, kad ji turinti sesutę, niekaip negalėjo suprasti, kodėl pastaroji gali gyventi su tėčiu, o ji – ne.
Mama kreipėsi į programą, nes jaučia, kad mergaitei trūksta dėmesio, o pati jo negali duoti, nes yra pavargusi nuo gyvenimo, motinystės, pareigų ir atsakomybių. Moteris norėjo, kad atsirastų dar koks nors suaugęs žmogus, kuriam rūpėtų jos dukra. Savanorė irgi yra vieniša jauna moteris, kuri sėkmingai siekia karjeros aukštumų, bet šalia to turi didelį poreikį rūpintis ir globoti vaiką, kuriam to reikia, visuomet randa susitikimui bent kelias valandas per savaitę, o tarp susitikimų bendrauja SMS žinutėmis arba „Skype“ programa. Mama jaučiasi saugi ir rami, žinodama, kad jos dukra turi su kuo praleisti laisvalaikį, o mergaitė tapo drąsesnė, pradėjo geriau mokytis, susirado daugiau draugų.
Šis straipsnis parengtas bendradarbiaujant su aukojimo portalu aukok.lt. Šiame portale rasite įvairių patikimų socialinių projektų, kuriems galite paaukoti internetu.
Paramos vaikams centras jau 18 metų vykdo prevencinę programą „Big Brothers Big Sisters“. Dalyvavimas programoje ir bendravimas su patikimu, tvirtu ir teigiamą pavyzdį demonstruojančiu suaugusiuoju padės vaikams lengviau išgyventi adaptacinį laikotarpį ir prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo. Vaikų ir jų savanorių bendravimą koordinuoja profesionalūs programos darbuotojai.
Parama bus skiriama vaikams ir savanoriams atrinkti, apmokyti, pagalbai koordinuoti bei prižiūrėti mažiausiai vienus metus.
Daugiau apie projektą rasite bei galėsite paaukoti norimą sumą spausdami šią nuorodą.