Popiežius Jonas Paulius II laiške „Išganytojo Motina ir Moterų kilnumas“ rašė, kad visos moterys linkusios beribę meilę teikti, kaip kad tai darė Marija. Visos moterys pašauktos būti motinomis fiziškai ar dvasiškai. Tai reiškia, kad Marijos paveiksle moterys mato aukščiausias vertybes, į kurias yra ir pačios pašauktos: „pasiaukoti meilės pilnatvei, pakelti didžiausią kančią, skleisti neribotą ištikimybę ir diegti nenuilstantį darbštumą, sugebėjimą apjungti gilią įžvalgą su paramos ir padrąsinimo žodžiais“.
JAV Fordhamo universiteto teologijos profesorės Elizabeth A. Johnson teigimu, daugelis moterų neigiamai atsiliepia apie tokį Marijos įvaizdį, nes šis moteriškas idealas „sulaiko asmeninį brendimą, neleisdamas vystytis kritiškam protavimui – moterys negali teisėtai pykti ar turėti kitų subrendusios asmenybės bruožų“.
„Moteriškai“ gyventi kartais pavojinga gyvybei
Teologė atkreipia dėmesį, jog nelankstus moteriškumo aprašymas neleidžia moterims plačiai reikštis visuomenėje, nes savo prigimtimi jos skirtos būti namuose ir veikti kaip vyrų pagalbininkės. Tačiau „moteriškai“ gyventi gali būti pavojinga sveikatai ar net gyvybei: pasyvumas skiepijamas net esant smurto sąlygoms.
Afroamerikietės ir Lotynų Amerikos teologės šį moteriškumo supratimą taip pat kritikuoja. Pasak jų, šviesiaodės vidutiniosios klasės moterys gali džiaugtis „moteriškomis“ savybėmis, nes jos nepatyrė kovos už būvį, kaip tai patyrė vergių bei skurstančių imigrančių karta.
XIX a. atgavusi laisvę, vergė Sojourner Truth kalbėjo: „Anas žmogus sako, kad moterims reikia padėti įlipti į karietą ar jas pernešti per griovį. Niekas niekad man nepadeda į vežimą lipti ar balą perlipti, ar į pirmą vietą sėsti. Ar aš nesu moteris? Pažiūrėkite į mane! Pažiūrėkite į mano rankas! Aš ariau ir sodinau, ir joks vyras nepajėgė manęs pralenkti! Ar aš ne moteris? Aš galėdavau dirbti, tiek pat valgyti (kai gaudavau), kiek valgo vyras, ir dar botago smūgius iškęsti. Ar aš ne moteris? Pagimdžiau trylika vaikų ir mačiau beveik visus parduotus vergijon, ir kai šaukiau savo motinišku skausmu, niekas be Jėzaus manęs negirdėjo! Ar aš ne moteris?“.
Marija – vienas iš 14 moters archetipų
Daugybės bestselerių autorius, benediktinų vienuolis Anselmas Grunas pastebi, jog labiausiai moteris šiandien jaudina laisvės ir nepriklausomybės ilgesys. Jos nebenori būti veikiamos savo profesijos, vyro bei vaikų lūkesčių.
„Šiuolaikinės moterys nori gyvento savo gyvenimą. Jos nori suvokti, ką geba pačios, kai apibūdina save ne pagal kitų lūkesčius, o pagal savo jėgas. Kartu moterys dažnai kenčia, besijausdamos nesuprastos ir paliktos vienos savo „tapimo moterimi“ kelyje“, - rašo dvasininkas, drauge su organizacijų konsultante Linda Jarosch išskyręs 14 archetipinių moterų įvaizdžių.
Knygoje „Karalienė ir laukinė moteris. Būk, kas esi“ pristatydami ryškiausių Biblijos moterų paveikslus, autoriai teigia, kad per juos atsiskleidžiantys archetipai būdingi kiekvienai moteriai, tačiau skirtingais periodais stipriau reiškiasi vieni ar kiti.
Marijai autoriai davė Besikeičiančios vardą.
Užsimindamas, kaip jo giminės moterys „sveikai garbino Mariją“, A. Grunas prisimena: „Kai jos giedodavo giesmes Marijai, galėdavai pajusti, kad džiaugiasi būdamos moterimis. Tai džiaugsmas būti motina, būti karaliene“.
Tačiau, kaip teigia autorius, kai kurioms moterims šiandien yra sunku priimti Mariją. „Joms atrodo, kad Bažnyčios vyrai įspraudė Mariją į labai apibrėžtą ir ankštą moters įvaizdį, kurį pasitelkdami pavyzdines Marijos funkcijas mėgina primesti ir joms”, - teigia meditavimo ir savęs pažinimo kursais garsėjęs A. Grunas.
Spinduliuojanti – globojanti –kenčianti – karalienė
Kitas Marijos vaizdavimo būdas rodo ją kaip nurimusią, savo kūdikiui saugumą teikiančią motiną. Ji žinoma kaip Madona su apsiaustu, po kuriuo glaudžia daugybę žmonių.
Vėliau ją matome, kaip karalienę, vaizduojamą su skeptru ir karūna, stovinčią ant mėnulio su spindinčiomis žvaigždėmis virš galvos. Pasak A. Gruno, tokiais paveikslais išreiškiamas jos orumas ir ryšys su visata. O štai Pietos paveikslas daugeliui kančią patyrusių žmonių tapo vilties simboliu.
Kaip komentuoja L. Jaroch, Marija, laikanti ant kelių savo mirusį sūnų, tarsi išreiškia kiekvienos moters gyvenimą neišvengiamai pažymintį sielvartą.
„Ji atspindi kiekvienos motinos, praradusios savo vaiką, skausmą, kiekvienos moters, turėjusios paleisti mylimą žmogų, kančią, tos, kuri turėjo paaukoti sveikatą arba planus, liūdesį. Marija yra su kiekviena moterimi, kuri turėjo atsisakyti, kas jai buvo miela ir brangu, kuri prarado tai, kuo gyveno“, - pastebi L. Jaroch.
Pasaulį žudo vyriškumas
Kaip pastebi Teologė Hanna-Barbara Gerl, Marija perėmė visus archetipinius vaizdinius, kurie anksčiau galiojo deivėms Motinoms, Žemės deivėms, Mėnulio ir Saulės deivėms.
„Marija atliepia moterų ilgesį, kurį matriarchalinėje santvarkoje jos buvo nukreipusios į moteriškąsias dievybes. Dėl to, teologės manymu, Marija yra figūra, tinkama dialogui su kitomis religijomis: Marijos paveiksle galima įžvelgti pirmapradžius žmonijos pasakojimų simbolius ir patirtis.
Romano Guardini, reaguodamas į Marijos paėmimo į Dangų dogmą, paskelbtą 1950 metais, savo dienoraštyje užrašė, jog dogma – tai „kreipimasis į šventojo moteriškumo galią“.
„Pasaulį žudo vyriškumas – tiesiogine prasme. Čia Bažnyčia duoda atsakymą į didžiausią šiandien žmogaus problemą. Tačiau Marija užpildo ne tik motiniškų religijų ilgesį, ji taip pat jas koreguoja. Nes, skirtingai nuo visų maginių susiliejimų, viso panteistinio susivienijimo, ji atsako Dievo angelui „taip“ būdama laisva ir nepriklausoma, turėdama aiškų vidinį susivokimą“, - teigia R. Guardini.
Žmonija – daugialypė
„Tinkama Marijos teologija turi būti aiški: nėra amžinos moteriškumo sampratos, nėra esminės moteriškos prigimties, vadinasi, nėra ir idealios moters paveikslo“, - teigia profesorė Elizabeth A. Johnson.
Teologės žodžiais, išlaisvinantis požiūris į Marijos asmenį kyla iš bendrumo, gerbiančio vyrų ir moterų skirtumus. Čia teigiama, kad lytis drauge su rase, klase, tautybe, lytine pakraipa, istorine, geografine ir socialine aplinka bei kultūrine sudėtimi kiekvieną žmogų apibūdina individualiai. Žmonija yra daugialypė.
„Atleista nuo šios naštos turėtų būti ir idealioji moteris – Marija, kuri šiandien gali būti savimi. Taigi neturtinga moteris, giedodama savo Magnificat apie tironų griūtį ir pilnus varguolių skilvius, žengia dar vieną žingsnį į šventųjų bendravimą“, - teigia teologė.