Į senelius tinkančio tėvo gėdijosi
„Kai aš gimiau, mano mamai buvo 35, tėčiui – 43-eji. Buvau jauniausias vaikas šeimoje, brolis ir sesė už mane vyresni 7-8 metais. Man baisiausia buvo, kad tarp klasės draugų mano tėvai buvo vyriausi. Nors vaikai manęs dėl to neerzino, aš pats jausdavausi nejaukiai, kartais net gėdydavausi savo tėvo, nes jis atrodė kaip senelis. Į jaunus, energingus draugų tėvus žvelgdavau su pavydu. Taip jau gavosi, kad mano tėvai, tų laikų masteliais, labai vėlai sukūrė šeimą. Kai mama ištekėjo, jai buvo 27-eri. Tokių metų moteris jau būdavo laikoma senmerge“, - atviravo Tomas.
Jaunas vyras ir dabar įsitikinęs, kad vyresniems tėvams megzti santykius su vaikais yra sudėtinga, todėl jis pats nesiryžtų tapti tėvu būdamas savo tėvų amžiaus.
„Nebent žmogus jaučiasi labai šiuolaikiškas ir modernus, kad spėtų su laiku. Mano tėvai nebuvo modernūs. Gerai, kad paauglystėje neturėjau rimtų problemų, nes jie nebūtų man padėję jas spręsti. Tai nebuvo žmonės, su kuriais aš galėčiau pasikalbėti, jie man nebuvo autoritetas, nes mūsų mąstymas labai skyrėsi. Neįsivaizduoju, kaip jie būtų darę, jei, pavyzdžiui, būčiau rūkęs. Manau, būtų mane mušę ir galvoję, kad taip sprendžia problemą. Jei kildavo kažkokių problemų, dažniau kreipdavausi į mokytoją, o ne į tėvus. Aišku, sunku pasakyti, ar jaunesni tėvai būtų auklėję geriau, tačiau konfliktų nestigo. Paauglystėje aš buvau aršus ir drįsdavau jiems prikaišioti, kad iš jų vaikus turėtų atimti už tokį auklėjimą. Tėvai buvo labai griežti, daugelį dalykų vertindavo senamadiškai. Pavyzdžiui, televizoriaus žiūrėjimas gadina akis, todėl jie drausdavo man tai daryti“, - teigė pašnekovas.
Pasak jo, bene didžiausias konfliktas kilo dėl to, kad tėvai manė, kad jų vaikai gyvena labai gerai, lyginant su jų vaikyste.
„Aš jiems tuomet atrėžiau, kad tai nesąmonė. Tuo metu neturėjau kompiuterio. Mes gyvenome kaime, tad natūralu, kad neturėjome visų patogumų, kuriais galėjo džiaugtis mieste gyvenantys mano draugai. Vardinti galėjau be galo, ko neturiu. Tačiau tėvams įrodyti, kad dabar kiti laikai, negalėjau. Jie labai įsižeidė dėl mano požiūrio. Mat abu augo pokario metais ir lygino mano gyvenimą su savo vaikyste, kai jie neturėjo nei ko valgyti, nei kuo apsirengti. Tėvas turėjo galimybę baigti tik keturias klases, nes vėliau jį, kaip vyriausią vaiką, šeima išsiuntė dirbti. Dabar aš suvokiu, kad jis turėjo tokią skaudžią patirtį, dėl kurios tikrai nekaltas, bet tuomet šokau jam į akis, kad jis negali man būti autoritetas, kai baigęs vos kelias klases“, - pasakojo Tomas.
Dukra gyveno tėvų ritmu, sūnūs diktuoja savo ritmą
Tuo tarpu vilnietė Asta, pati augusi su jaunais tėvais, stebėjo, kaip auga jos sesuo. „Manęs tėvas susilaukė būdamas jaunas, o sesės – 40-ties. Kaip mes juokėmės, būtent tokiame amžiuje jis subrendo tėvystei, nes sesei skyrė labai daug dėmesio, eidavo su ja pasivaikščioti, tyrinėdavo gamtą, nes jam buvo įdomu bendrauti su vaiku. Aš to nepatyriau, nes tuo metu jam buvo svarbi jo branda, karjeros ambicijos. Aišku, finansiškai tėvams buvo sunkiau išlaikyti sesę, bet ji išaugo daug ramesnė, saugiau jaučiasi. Aš pati pirmos dukters susilaukiau būdama 22 metų. Man reikėjo ir kabintis į darbus, ir atrasti save, nes dar nežinojau, kokią profesiją noriu pasirinkti. Laimė, mano dukra buvo rami mergaitė, todėl man nebuvo sunku ją auginti.
Kai man buvo 35-eri, o vyrui 46-eri, mes susilaukėme sūnaus. Visi savirealizacijos klausimai jau buvo išspręsti, karjera pasiekta, pinigų užsidirbta, savęs reikšmingumo paragauta sočiai ir jau norėjosi kažko kito. Taigi šiam motinystės etapui aš atsidėjau. Kai auginau dukrą, ji gyveno pagal mano režimą – 2 savaičių jai jau teko būti kavinėje, kurioje rūkoma, kartu su mumis dalyvaudavo visose šventėse. Nesakau, kad tai blogai, tačiau vaikas nuo kūdikystės turėjo prisitaikyti prie mūsų – jo poreikių nebuvo itin paisoma. Kai gimė sūnus, o po to – kitas, mes gyvename jų ritmu. Ir tikrai nesijautėme, kad aukojamės. Vyras vaikams skiria labai daug dėmesio – eina su jais pasivaikščioti, vedasi į spektaklius. Taigi mes gyvename vaikams. Nežinau, ar neapsupame jų per dideliu rūpesčiu, gal mūsų pareigos jausmas iš tiesų toks stiprus, kad kartais perlenkiame, kita vertus, darželio auklėtojos pastebi, kad mūsų vaikai išsilavinę, turi platų žodyną, daug patyrę. Tiesiog mes žinome, kad vaikai labai greitai užauga ir tas laikas, kai gali kažką jiems duoti, yra labai trumpas“, - svarstė pašnekovė.
Asta prasitarė, kad vyras nerimauja tik dėl to, ar sugebės išlaikyti vaikus, patenkinti visus jų poreikius – mat su amžiumi natūraliai uždirbama mažiau.
„60-ties metų net ir miršta žmonės. Todėl vyras nuo pat gimimo vaikams kaupia pinigus, kad jie turėtų už ką gyventi ir už ką mokytis, jei kils finansinių problemų. Man asmeniškai vienintelis vėlyvos motinystės trūkumas – nebeturiu tiek daug jėgų kaip jaunystėje, todėl esu mažiau kantri. Kol esi jaunas, gali ir naktį padirbėti, jei reikia, o aš jau nebegaliu ir darbe atidirbti, ir namuose plušti antrą pamainą. Kita vertus, vaikai auga ir vis dažniau pagalvoju, kad jau nebereikia tiek daug dėl jų stengtis ir tiek veiklų jiems organizuoti. Jau reikia atsipalaiduoti – kad jie pabūtų ramiai, panuobodžiautų, patys susirastų sau užsiėmimų. Tai didžiausias brandžios tėvystės pavojus – kad atsakomybė neperaugtų į nuolatinį vaikų persekiojimą. Taigi su vyru pasikalbame, kad jau laikas mums prisiminti savo poreikius, sugrįžti prie mums svarbių dalykų, nes jeigu to nedarysime, kai vaikai bus paaugliai, vargiai jiems būsime įdomūs“, - teigė moteris.
Jaunesni tėvai – liberalesni, vyresni – ramesni
Pasak psichologės Genovaitės Petronienės, pastaruoju metu žmonės iš tiesų tuokiasi ir susilaukia vaikų vėliau. Tai susiję su kontracepcijos atsiradimu, moters vaidmens pasikeitimu visuomenėje, karjeros galimybių gerėjimu, poreikiu įsitvirtinti, šiuolaikinio žmogaus individualizmu ir su daugeliu kitų priežasčių.
Kai vaikų susilaukia labai jauni žmonės, jie patys dar jaučiasi kaip vaikai, o jų vaikai jiems yra kliuvinys mokslams ar linksmybėms, todėl realiai juos augina seneliai. Todėl vaikai jaučiasi pamesti. Kita vertus, jaunesni tėvai paprasčiau žiūri į daugelį situacijų, yra „lengvesni“, nelinkę į per didelius nuogąstavimus ir perdėtą globą, todėl jaunų tėvų vaikai auga labiau savarankiški.
Vyresni tėvai turi daugiau baimių, nebėra tokie optimistiški ir labiau saugo vaikus nuo įvairių pavojų, linkę į perdėtą globą. Augę ne tokiais liberaliais laikais (kuo toliau į senovę, tuo labiau gerbiamas autoritetas), vaikus jie auklėja griežčiau, mažiau jiems leidžia, o šie dėl to dažnai jaučiasi nuskriausti, nors kartais taisyklės išeina ir į naudą.
Kaip teigė psichologė, vyresniems tėvams sunkiau keltis prie vaiko naktį, jiems sunkiau prisiversti žaisti su vaiku, nes jie jau pavargę nuo žaidimų arba visiškai realizavo šį poreikį augindami ankstesnius vaikus. Taigi yra grėsmė, kad vaikas gali augti nuovargio ir nereikalingumo atmosferoje, jausdamas tėvų pesimizmą ir pats tapdamas panašus į mažą senuką. Žinoma, vyresni tėvai būna labai skirtingi – vieni jų tikrai yra senstelėję, o kiti dar labai jaunatviški.
„Kartų skirtumas – taip pat didelė problema. Faktiškai vyresni tėvai, prieš augindami vaikus, turėtų prisiimti įsipareigojimą stengtis juos suprasti, domėtis, kuo gyvena šiuolaikinis jaunimas, nepriklausomai nuo to, ar jie tam turi jėgų ir ar jiems patinka tai, kas šiuolaikiška. Jei jie nepriims šio iššūkio, galės būti artimi su vaikais ir daryti jiems poveikį tik iki paauglystės, kaip dažnai nutinka tarp senelių ir anūkų – paauglystėje šie ryšiai nutrūksta ir seneliai tiesiog pamirštami. Vyresnių tėvų vaikams gresia dar viena problema – jiems teks karšinti savo tėvus, kai patys bus dar visai jauni. Pamenu vieną 26 metų klientę, kuri dar neturi savo vaikų, bet turi važinėti pas Alzheimeriu sergantį tėvą į pensioną, o mama jau mirusi. Tokiame amžiuje ji jau neturi tėvų paramos, jos vaikai neturės senelių, o ir ji pati priversta labai anksti susidurti su mirtimi, senatve, ligomis, nors pati tik pradeda suaugusiojo gyvenimą ir yra labai trapi“, - aiškino G. Petronienė.
Kita vertus, vyresni tėvai, psichologės manymu, turi ir daug privalumų, kurių nereikėtų užbraukti. „Pamenu, viena klientė sakė: „Su pirmais dviem vaikais, kurie gimė dar studijų metais, mes tarsi draugai, o štai trečią, pagranduką, jau iš tikro auginame kaip vaiką ir turime jam daug daugiau kantrybės“. Vyresni tėvai jau yra susitvarkę buitį ir finansus, išsilakstę, altruistiškesni – turi ir nori daugiau, ką duoti, jaunesniam žmogui. Jie geriau suvokia, ko nori, jau yra išsprendę ir permąstę santykius su savo pačių tėvais, nebeturi nepamatuotų iliuzijų nei sutuoktinio, nei vaiko atžvilgiu, geresni jų bendravimo įgūdžiai, daugelis jų santykių yra laiko patikrinti, mažesnė skyrybų rizika. Tyrimais nustatyta, kad vyresnių tėvų vaikai geriau mokosi, daugiau žino, yra protingesni.
Tačiau norisi dar kartą pakartoti, kad viską lemia ne biologinis, o psichologinis tėvų amžius. Tyrimais nustatyta kad optimaliausias laikas auginti vaikus – apie 30 metų, tačiau žmonių įvairovė labai didelė, kai kurie jų sutinka tikrąją meilę ar subręsta santuokai labai vėlai“, - tikino pašnekovė.