Sausio įvykių priešistorė

Po to, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Aktas apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, Sovietų Sąjungos vadovybė pradėjo vykdyti agresyvų ekonominį ir politinį spaudimą. 1990 m. balandį–birželį Sovietų Sąjunga Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą. SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas ir jo ,,aparatas“ stengėsi priversti Lietuvos valdžią atšaukti Kovo 11-osios nuostatas.

1991 m. sausio 8 d. ,,penktoji kolona“, vadovaujama prosovietinės organizacijos ,,Jedinstvo“ ir Lietuvos komunistų partijos (ant SSKP platformos), mitingo metu mėgino užimti AT rūmus. Pretekstu tapo Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos Kazimieros Danutės Prunskienės, nepaisant AT prieštaravimo, išvakarėse pakeltos maisto produktų kainos. Tą pačią dieną į Lietuvą buvo įvesti papildomi sovietų armijos oro desanto daliniai aiškinant, kad jie užtikrins prievartinį jaunuolių ėmimą į sovietinę armiją.

Sausio 10 d. M. Gorbačiovas ultimatyviai pareikalavo ,,nedelsiant ir visiškai atkurti SSRS ir Lietuvos SSR konstitucijų galiojimą“. Sausio 11–12 d. okupacinės pajėgos planingai užiminėjo valstybinius objektus visoje Lietuvoje, blokavo traukinių ir oro susisiekimą su Vilniumi. Sausio 12 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, vadovaujamas pirmininko Vytauto Landsbergio, priėmė nutarimą ,,Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“.

Jau sausio 13-osios naktį sovietai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos komitetą, o tankų ir šarvuočių vora pajudėjo Parlamento link. Sovietinės armijos Vilniaus Šiaurės miestelyje garnizono viršininkas generolas majoras Vladimiras Uschopčikas paryčiais pareikalavo, kad gynėjai apleistų AT rūmus. Tuo tarpu pasaulio visuomenės dėmesys buvo sukoncentruotas į bręstantį Persijos įlankos karą, kuris netrukus ir prasidėjo.

Sovietų pajėgos 

1991 m. sausio įvykiuose Lietuvoje dalyvavo Vilniuje dislokuota (maždaug 5–10 min. kelio iki AT) 107-oji motošaulių divizija. Be įprastos lengvosios šaulių ginkluotės, motošauliai savo arsenale turėjo šarvuočius BTR-60PB ir BTR-70, savaeigius zenitinius pabūklus ZSU-23-4 "Šilka" bei tankus T-72. 

Sustiprinti esamą Vilniaus įgulą buvo atsiųsti ir papildomi sovietinės kariuomenės kariai. Buvo atskraidinti kariai iš Pskovo 76-osios oro desanto divizijos 234-ojo pulko, karių su kovinėmis desanto mašinomis BMD-1 ir BMD-2 (dėl vikšrinės važiuoklės šnekamojoje kalboje žmonių dažnai vadintomis tanketėmis, t. y. mažais tankais). Yra duomenų, kad šios ir Vitebsko gvardijos 103-iosios oro desanto divizijos, taip pat 400 kareivių iš Kaliningrado srities, kaip ir nežinomas skaičius kitų kariuomenės padalinių buvo perdislokuoti į Lietuvą sausio 8–11 d. Apie apytikslį kiekį galima spręsti ir pagal tai, kad Šiauliuose sausio 8 d. nusileido daugiau kaip 30 transportinių lėktuvų IL-76, kurių vienas talpina iki 145 desantininkų.

Operacijoje prieš teisėtą Lietuvos valdžią ir ją remiančius Lietuvos žmones dalyvavo sausio 11 d. vakare dviem lėktuvais į Vilnių atskraidinti KGB specialios paskirties grupės ,,A“ (po Vilniaus operacijos pagarsėjusios kaip ,,Alfa“) 67 kariai, nors yra duomenų, kad jų galėjo būti ir apie 150. Taip pat ne mažiau kaip būrys jūrų pėstininkų, atsiųstų, nepatvirtintais duomenimis, iš Murmansko, KGB lietuviškojo skyriaus agentai, stebėję padėtį Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose. Būrys ,,OMON“ (Ypatingosios paskirties padalinio milicininkų), sulaužiusių priesaiką Lietuvos Respublikai ir perėjusių į okupantų pusę. Apie 400 ,,raudonraiščių“, vadovaujamų ,,Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ lyderių komunistų Juozo Jermalavičiaus, Mykolo Burokevičiaus ir Valerijaus Ivanovo organizacijos ,,Jedinstvo“. Yra duomenų, kad sausio 13 d. naktį kariniuose veiksmuose iš viso dalyvavo apie 900 sovietinių kareivių.

Karinėms operacijoms ėmėsi vadovauti į Vilnių atvykęs SSSR gynybos viceministras, buvęs SSSR oro desanto kariuomenės vadas generolas pulkininkas Vladislavas Ačalovas ir SSSR sausumos kariuomenės vadas generolas Valentinas Varenikovas. Čekistinę operacijos pusę koordinavo naujai Maskvos paskirtas SSSR KGB padalinio Lietuvoje pirmininko pavaduotojas Stanislavas Caplinas.

Lietuvos pajėgos

Pagrindinė atkurtos Lietuvos valstybės gynybinė jėga šių įvykių metu buvo prie pagrindinių šalies objektų gausiai susirinkę savo valdžią remiantys beginkliai Lietuvosžmonės. Apie 20 tūkst. civilių žmonių gyvu žiedu apsiautė AT rūmus. Tarp jų buvo ir keli šimtai išorinio perimetro gynėjų (iš viso 15 būrių).

Apie 2000 gynėjų veikė AT pastatų viduje, tarp jų pirmųjų Lietuvos karininkų kursų klausytojai ir instruktoriai, šauliai, Krašto apsaugos departamento pasienio rinktinių kariai ir kiti. Ginkluotė – 1 AK sistemos automatinis šautuvas, medžiokliniai ir mažo kalibro šautuvai, savadarbiai šaunamieji ginklai, tarp jų ir savadarbis ugniasvaidis, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų įvairių šalių gamybos trumpieji ir ilgieji ginklai, tarp jų ir vienas ar du ,,Degteriovo“ kulkosvaidžiai, granatos, sprogmenys, o taip pat metaliniai strypai, peiliai, kirviai, gesintuvai, priešgaisrinė vandens sistema rūmuose, buteliai su benzinu (Molotovo kokteiliai).

Apie 120 A. Skučo vadovaujamų AT Apsaugos skyriaus (ATAS) darbuotojų, ginkluotų maždaug 20 PM (Makarov) ir 4 TT pistoletais, 4 vnt. AK automatiniais šautuvais bei jau po sausio 13 d. įvykių gautais 16 medžioklinių šautuvų.

Iš viso ginkluotų įvairiausiais (sportiniais, medžiokliniais, savadarbiais ir koviniais) šaunamaisiais ginklais galėjo būti maždaug 200 žmonių. Netrukus po sausio 13 d. Chemijos technologijos institute buvo pagamintas ašarinių dujų analogas, o dezodorantų gamykloje paleista balionėlių su dujomis linija.

Nuo 1991 m. sausio iki rugpjūčio AT gynėjų ginklų skaičius nuolatos keitėsi, nes visą laiką buvo ieškoma galimybių apsirūpinti papildoma ginkluote, iš karto po Sausio įvykių situacija keitėsi ypač greitai, todėl skirtingi šaltiniai pateikia labai įvairius ginklų kiekius. Sausio 13 d. AT priėmė nutarimą sudaryti Laikinąją gynybos vadovybę: V. Landsbergis, A. Šimėnas, Z. Vaišvila, A. Butkevičius, V. Zabarauskas, M. Laurinkus, R. Ozolas, A. Abišala. Iki šio nutarimo pagrindinį organizacinį ir vadovavimo darbą vykdė KAD direktorius Audrius Butkevičius, A. Skučas su savo vyrais ir AT gynybos štabo viršininku paskirtas Jonas Gečas su padalinių vadais.

AT gynyba per Sausio įvykius 

Atkurtos Lietuvos valstybės vadovybė sovietų agresijos akistatoje siekė sutelktomis visuomenės ir gynėjų pajėgomis fiksuoti karinės agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą. Pasirūpinti, kad sovietinė agresija būtų pastebėta tarptautinės bendruomenės, kiek įmanoma platesniu mastu. Sovietams užėmus valstybinius objektus, užtikrinti politinį šalies atstovavimą bei organizuoti įvairiapusišką pasipriešinimą okupantams.

Pirmomis sausio įvykių dienomis tik mažesnioji gynėjų dalis turėjo aiškesnę užduotį – pagal galimybes ginti AT rūmus ir jų išorinį perimetrą, siekiant užfiksuoti patį pasipriešinimo faktą, o daliai ginkluotų gynėjų AT šturmo metu atakuoti šturmuojančias sovietų pajėgas iš nugaros. Tuo tikslu dalis ginkluotų A. Pociaus vadovaujamų vyrų buvo išdėstyti ties Žvėryno tiltu kitoje Neries pusėje, dalis kovotojų išsidėstė ant Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos stogo. Gynėjai išsikėlė nerašytą misiją – pasipriešinti bet kokiu atveju ir nepakartoti 1940 m. klaidos!

Rengiantis gynybai AT rūsyje buvo įrengtos ginklų remonto ir šovinių, sprogmenų gamybos dirbtuvės bei šaudykla. Ginklai ir sprogmenys – gyventojų sunešti, gauti iš VRM, Lietuvos banko inkasatorių, parduotuvės ,,Medžioklė. Žūklė“ ir kitų šaltinių. Benzinas padegamiesiems mišiniams buvo suaukotas eilinių Lietuvos gyventojų. Maistą taip pat aukojo gyventojai ir maitinimo įmonės. Statybines medžiagas įtvirtinimų statybai tiekė įvairios statybinės organizacijos. Statybininkų šalmai ir dujokaukės – gautos Vilniaus miesto tarybos deputatų pastangomis. Medicininę pagalbą ir reikalingas priemones teikė miesto medicinos įstaigos. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Raudonojo Kryžiaus pastangomis įkurtas pirmosios medicinos pagalbos ir medicininio vadovavimo punktas, atsakingas už žmonių evakuaciją iš Parlamento prieigų, medikamentai ir tvarsliava gauti privačia medikų iniciatyva, o vėliau – pagalba ir iš užsienio.

Radijo stotys gautos iš Dariaus ir Girėno skraidymo klubo. Nešiojamosios radijo stotelės perimtos iš buvusios DOSAAF (jomis buvo sukurtas ryšio tinklas tarp lauko postų), R-105 ir R-107 karinės radijo stotys gautos iš kol kas nežinomų šaltinių ir panaudotos radijo žvalgybai (sovietų ryšio pasiklausymui). 

Ryšiui su išoriniu pasauliu buvo kuriamas palydovinis kanalas tiesiogiai iš AT ir iš Klaipėdos, taip pat pasinaudota trumpabangininkų turėtais ryšiais su užsieniu (iš AT į Kauną, Šiaulius, o toliau – į užsienį)bei atsarginiais ryšio kanalais, kuriuos turėjo energetikai.

Kai buvo užimti Lietuvos radijo ir televizijos pastatai, radijo laidų rengimas ir transliavimas buvo perkeltas į Aklųjų ir silpnaregių biblioteką, turėjusią visą reikiamą įrangą.

Parlamento gynybos principai

Galima išskirti tris principus: 1) sovietų agresijos fi ksavimas ir informacijos sklaida Lietuvoje bei užsienyje, 2) gynyba kariniais metodais, 3) pilietinio, nesmurtinio pasipriešinimo organizavimas.

Organizuojant gynybą, informacijos valdymas buvo itin aukšto lygio, pagrįstas tiek kryptingomis operacijomis, tiek ir panaudojant aktyvią visuomenės poziciją, palankią Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimui. Už parlamento apsaugą ir gynybą atsakingos KAD, savanorių ir ATAS pajėgos vykdė signalų-radijo žvalgybą (šiuolaikinėje karybos sampratoje – SIGINT), agentūrinę žvalgybą (HUMINT) (netgi Šiaurės miestelyje buvo savas informatorius, įspėjęs apie tankų pajudėjimą sausio 11 d.),
atvirų šaltinių žvalgybą (OSINT), taktinę žvalgybą (stebėjimo postai prie sovietinių karinių objektų) bei apdorojo iš gyventojų suplaukiančią informaciją.

Taip pat efektyviai vyko ir visuomenės bei pasaulio bendruomenės informavimas apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Žvalgybos dėka buvo žinoma apie papildomų sovietų dalinių perdislokavimus į Lietuvą, apie karinių kolonų judėjimą miestuose, apie objektų užiminėjimus, apie politinę situaciją regione ir pasaulyje.

Iš karinių metodų labiausiai galima būtų išskirti inžinerinį operacijos aprūpinimą. Lengvieji ginklai dėl jų mažo kiekio ir neypatingos kokybės svarbesnio vaidmens nevaidino. Tuo tarpu inžinerinės kliūtys turėjo sustabdyti sunkiąją kovinę techniką atokiau nuo Parlamento rūmų ir sudaryti galimybę išvengti TV bokšto scenarijaus.

Pasyvios ir aktyvios kliūtys prieš pėstininkus turėjo tikslą tiesiog sulėtinti šturmo greitį ir suteikti erdvės gynėjams manevruoti bei nukauti kuo daugiau puolančiųjų. Karinės inžinerijos prasme rūmų gynyba buvo sudaryta iš trijų žiedų: rūmų vidaus, išorinio perimetro, tolimųjų rūmų prieigų.

Inžineriniai įtvirtinimai buvo įrenginėjami trimis etapais. Pirmiausia, dar sausio 11–12 d., rūmų viduje spygliuota viela buvoapraizgyta dalis praėjimų ir ventiliacinių angų, smėlio maišais ir armatūros tinklais įtvirtintas pagrindinių AT rūmų pirmasis aukštas, užminuoti laiptai į antrą aukštą, pradėtos įrenginėti baldų barikados rūmų viduje. Išoriniame perimetre smėlio barstytuvais buvo blokuotas įvažiavimas į šiaurinį AT kiemą, įėjimas į rūmus nuo Neries upės pusės buvo užminuotas, įėjimas į AT kiemą iš pietų pusės atkirstas armatūros tinklais.

Antrojo etapo pradžia galima laikyti 1991 m. sausio 13-osios naktį, kai pasiekė informacija apie įvykius prie TV bokšto, kur po tankų vikšrais ir nuo šturmuojančiųjų sovietų karių šūvių žuvo 14 civilių žmonių, dar daugiau kaip 500 (vėlesniais duomenimis – apie 1000) buvo sužeisti. Aplink Parlamentą susibūrę žmonės, kurių skaičius išaugo iki 100 tūkst., beveik instinktyviai ėmė statyti barikadas, siekdami užtverti privažiavimo kelius prie rūmų ir juos supančios teritorijos. Jau ryte stiklinis pirmo aukšto AT fasadas buvo apdengtas armatūros tinklais iš čia pat buvusių statybų (būsimo Seimo viešbučio). Tolimosiose prieigose, ties įvažiavimais į aikštę, prie Parlamento buvo daromos barikados iš armatūros ir kitų statybinių medžiagų, nuo I posto iki Geležinio Vilko gatvės pieva buvo užtverta autobusais, pietinis ir vakarinis rūmų sparnas taip pat buvo apjuostas autobusais. Tolimosiose prieigose Žvėryno tiltas užtvertas "Kraz" sunkvežimiu ir dviem "Kirovec" traktoriais, A. Goštauto gatvė ties Žvėryno tiltu blokuota sunkiąja technika. 

Trečiasis gynybinių įrengimų etapas prasidėjo jau po sausio 13-osios. Nuo stichinio barikadų statymo pereita prie planingos gynybos sistemos kūrimo, kuriai vadovavo ir profesionalūs inžinieriai, ir iš sovietinės armijos pasitraukę lietuviai desantininkai karininkai, ir Afganistano karo veteranai, Karininkų kursų instruktoriai. Pirmosiomis savaitėmis po kruvinosios nakties buvo įrengtos smėlio, akmenų ir gelžbetonio barikados vietoje ankstesnių ,,lengvųjų“ barikadų, atliekami kiti fortifi kavimo darbai.

Dar vienas įdomus, efektyvus ir visų karų metu naudotas ginklas pasitelktas siekiant apginti AT. Tai dezinformacija! Imti skleisti gandai apie tai, kad yra parengti minų laukai pievoje tarp I posto ir rūmų bei prie vakarinės sienos iš A. Goštauto gatvės pusės (iš tikrųjų buvo "minuojama" mokomosiomis prieštankinėmis minomis); įtikinamumui sustiprinti pakabinami užrašai "Minos"; rūmų gynėjai gavo daug šaulių ginklų, tarp jų – kulkosvaidžių; ant rūmų stogo įrengtas kovai su sraigtasparniais skirtas lazeris (Lietuvos fizikai jau po sausio įvykių iš tikrųjų buvo tokį lazerį pastatę ir jo žalias spindulys kartas nuo karto raižydavo rūmų padangę, tačiau realiai buvo tikimasi tik apakinti sraigtasparnių pilotus); rūmų šturmo atveju gynėjai yra pasiryžę susideginti kaip Pilėnų didvyriai (tokia mintis tvyrojo, tačiau realiai buvo rengiamasi pagal galimybes organizuotai pasitraukti, kad galima būtų tęsti kovą vėliau – visi suvokė, kad Lietuvai labiau reikia gyvų kovotojų).

Pilietinio pasipriešinimo sėkla brendo per visą okupacinį laikotarpį, o sudygo Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, buvo patręšta ekonominės blokados metu, kuomet niekas nesiskundė dėl nepriteklių, bet demonstravo kantrybę ir išradingumą prieš sovietų spaudimą. Galutinis egzaminas dėl Kovo 11-osios apsisprendimo buvo laikomas būtent 1991 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais.

Pilietiniam nepaklusnumui ir pasipriešinimui visų pirma kvietė AT vadovybė, jos lyderis V. Landsbergis rodė visiems pavyzdį kategoriškai atsisakydamas palikti AT rūmus (nepaisant to, kad apsaugos žmonės ne kartą norėjo jį išgabenti į saugią vietą, ar net į užsienį), buvo priimti ir atitinkami teisiniai aktai. Tačiau labiausiai žmones sutelkė sovietų fizinė ir psichologinė agresija. Tai, kad prie TV bokšto susirinkę žmonės neišsigando tankų ir jų šūvių, šturmuojančių kareivių smūgių, sprogstamųjų paketų ir šaudymo, žuvusiųjų kraujo – pribloškė sovietus. Jau žinodami, kas įvyko, prie AT rūmų susirinko dar daugiau žmonių! Tūkstančių žmonių (!)vienu metu tariama malda minią tiesiog sucementavo… Šis sutelktumas galiausiai palaužė sovietų vadovybės ryžtą atakuoti
Parlamento rūmus.

Lietuvos piliečius buvo apėmusi beribės vienybės, pakantumo ir meilės euforija daugybė vilniečių į aikštę nešė maistą, privatūs restoranai ir kavinės nemokamai įrengė lauko valgyklas, ūkininkai iš visos Lietuvos vežė lašinius ir netgi šviežią mėsą; vietiniai gyventojai nakvynei priglausdavo atvykusiuosius iš kitų Lietuvos kampelių, aprūpindavo šiltais rūbais.

Galiausiai Lietuvos patriotai atsisakė paklusti okupacinio aparato reikalavimams sėdėti namuose (buvo ignoruojamos komendanto valandos), nesutiko bendradarbiauti su Radijo ir televizijos komiteto ir kitų valstybinių objektų užgrobėjais (nors pavienių kolaboravimo atvejų pasitaikė), daugiau kaip 90 proc. balsų patvirtino savo apsisprendimą gyventi laisvoje Lietuvoje jau vasario 9 d. organizuotame plebiscite.

Padariniai

Tarpukario Lietuvos generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius savo knygoje ,,Karinis valstybės rengimas“ rašė: ,,Pirmutinė karo diena ar ta diena, kada nustojama nepriklausomybės neišdrįstant pradėti karo, dažniausiai yra svarbesnė visos tautos ateičiai, negu dešimtys metų taikos meto darbo. Tą dieną tauta turi atsiminti, kad tautų istorija krauju rašoma. Turi bijoti ne nustojimo nepriklausomybės kariaujant, bet bijoti praradimo laisvės be kovos. Tauta, kuri priešo neerzinimo sumetimais neišdrįsta reikiamu momentu griebtis karo, nėra laisvės verta. Tad, pasirodykime laisvės verti ir tą dieną, kada kovos pradžia atrodys esanti tik pasiaukojimu.“

Kovos pradžia 1991 m. sausio 13 d. iš tikro atrodė esanti tik pasiaukojimas. Tačiau po dvidešimties metų jau galima drąsiai tvirtinti, kad jis pasiteisino. Visų pirma buvo pasiekta pergalė tūkstančių žmonių širdyse ir galvose. Pergalė prieš fizinę ir, svarbiausia, moralinę baimę. Pergalę istoriniame kontekste iškovojo ir visa tauta bei valstybė: nuo 1795 m. pirmą kartą praradus valstybingumą, beveik kas trisdešimt–keturiasdešimt metų pakylanti į kovą tauta įrodė savo laisvės siekių gyvybingumą. Lietuvos pasiryžimas ir kovos metodai tapo pavyzdžiu bei įkvėpė kovai už savo ateitį ir kitas regiono valstybes, įskaitant pačią Rusiją, taip pat pagreitino Vakarų valstybių apsisprendimą pripažinti į laisvąją bendriją grįžusių valstybių nepriklausomybę. Ir vis dėlto svarbiausia yra tai, kad Lietuva pasiuntė vienareikšmišką signalą – už savo laisvę ir vertybes mes kovosime prieš bet kokį priešą!


„Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“