Vardą nulėmė pilnatis
„Tuomet gyvenome prie Zanavykų turgaus, – pradėjo pasakojimą vasario 10 d. gimtadienį atšventęs kaunietis. – Krikšto mama mane vežė krikštyti. Vasario 11 d. buvo Algio vardadienis ir jau norėjo man duoti šį vardą, tačiau vežimu važiuojant žemyn Savanorių prospektu, danguje krikštamotė išvydo nuostabiai gražų, didelį mėnulį. Ir nusprendė, kad būsiu Mėnulis. Mama, sužinojusi, kad man davė tokį vardą, apsiverkė.“
„Ir kaip ten krikšto mamos neišvijo kunigas, kai išgirdo kokį vardą nori suteikti“, – juokėsi, kaip ir vyras, humoro jausmo nepraradusi ir linksmai nusiteikusi septyneriais metais jaunesnė Mėnulio žmona Alina.
Pirmą kartą, kad jo vardas neįprastas, Mėnulis pajuto Rusijoje, Sibire, kur 1949 m. kovo 24 d. buvo ištremtas su tėvais. Tuomet Mėnuliui buvo devyneri. Kažkas išvertė vardą ir netrukus jį pravardžiavo Lunatiku (rusiškai mėnulis – luna).
M.Šimkevičius niekada nesidrovėjo ir neslėpė savo vardo: „Na, jei esu Mėnulis – tai Mėnulis. Man šis vardas patinka. Neįprastas, išskirtinis.“
Žmonėms sukelia šypsenas
26 metų susituokęs su tuomet 20-mete žemaite Alina Mėnulis susilaukė dviejų vaikų. Dukrą pavadino Saulute, sūnų – Sauliumi.
„Mėnulio Saulutė gražiai skamba! Dar galėjo Mėnulio žmona būti Venera“, – juokiasi gyvenimo džiaugsmą spinduliuojantis vyras.
Ilgą laiką dažytoju statybose dirbęs vyras neslepia, kad jo vardas žmonėms sukelia šypseną. Natūralu, kad niekas nepatiki tokiu vardu, o praeiviai, jei žmona ar kažkas iš artimųjų ir draugų pašaukia Mėnulį vardu, galvoja, kad pokštauja.
„Šypsosi ir kelių policininkai, kurie netiki savo akimis, kai mato vairuotojo pažymėjimą, kur parašyta “Mėnulis Šimkevičius".
M. ir A. Šimkevičiai yra dideli žvejybos mėgėjai, todėl draugai žvejai jau seniai juos vadina Mėnuliais.
Vienas – danguje, kitas – ant žemės
Savo vardo nesidrovintis vyras stebina ir valstybės tarnautojus, ir medikus, kurie bent po tris kartus prašo pakartoti vardą Mėnulis. Ir juokiasi.
M.Šimkevičius lengvai keliasi 2 valandą į žvejybą ir naktį jaučiasi gerai: „Mėnulis juk turi viskam įtakos. Net žvejybai. Kažkas per pilnatį deklamuoja, vaikščioja stogais, kviečia prokurorus, o žvejai žino, kad vėgėlių gaudyti per pilnatį nepatartina.“
„Vienas Mėnulis kabo danguje, o kitas šviečia ant žemės“, – nekimbant žuvims juokauja M.Šimkevičiaus pažįstami žvejai.
„Kažkada klausdavo dėl mano vardo – o kaip bus senatvėje? Sulaukiau senatvės, buvau ir esu Mėnulis. Ir ką?“ – kvatojasi vyras, prisipažinęs, kad į mėnulį danguje retai pažiūri.
„Ei, jis ne toks“, – suprask, nėra labai romantiškas, mostelėja ranka Alina. Tik jaunystėje per šienapjūtę naktimis su žmona Mėnuslis kartais žvelgdavo į žvaigždėtą dangų.
Ir dabar žmonos M.Šimkevičius kartais prašo pavadinti jį mažybiniu vardu – Mėnuliuku.
„Jaunystėje vadindavau, – juokiasi Alina. – Na, bet dabar – koks jis Mėnuliukas?“