Darbo partijos interesą jungtis su Tvarkos ir teisingumo partija galima suprasti: teismas dėl juodosios buhalterijos eina į pabaigą, todėl tokios jungtuvės – partijos gelbėjimo planas. Kiek sudėtingiau su „Tvarkos ir teisingumo“ perspektyvomis. Taip, jie galėtų išplėsti savo elektoratą ir pakelti nuolat mažėjusius savo reitingus. Tačiau tolesnė ateitis miglota.
Kas laukia tokio politinio darinio „Tvarka, darbas ir teisingumas“ (kol kas toks pavadinimas įvardijamas kaip būsimos partijos pavadinimas)? Kita vertus, kam Lietuvai toks darinys? Partijų jungimasis nėra blogas reiškinys. Rinkėjui bus lengviau apsispęsti. Juolab kad abiejų partijų elektoratai artimi ir psichologiškai, ir socialiniu požiūriu, sako sociologas Vladas Gaidys. „Savaitės“ studijoje – apie partijų jungtuves Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su politologų asociacijos prezidente profesore Jūrate Novagrockiene.
Kas laimi iš šitų tuoktuvių?
Tiesą sakant, laimi abi pusės. Viena vertus, aiški priežastis, kodėl vienytis nori Darbo partija: jai, kaip juridiniam asmeniui, gresia baudžiamoji byla. Be to, dėl labai ilgai vykusių derybų su Prezidentūra dėl Vyriausybės formavimo ji prarado dalį savo politinio potencialo.
„Tvarka ir teisingumas“ taip pat labai daug laimi, nes, žvelgdami į 2012 metų rinkimų balsavimo žemėlapį, matome, kad Darbo partija, o ne „Tvarka ir teisingumas“ savo parama padengia didesnę dalį Lietuvos. Be to, „Tvarkos ir teisingumo“ parama – ypač Seimo rinkimų lygmenyje – nuolat mažėjo. Tai buvo matyti. Aš manau, kad tai viena iš nykstančių politinių partijų.
Kiek tiesos nuogąstavimuose, kad Viktoras Uspaskichas ir kaip politikas, ir kaip lyderis yra ganėtinai charizmatiška asmenybė ir su juo susidėjus Rolandui Paksui šiam kyla didelė grėsmė netekti įtakos ir posto?
Tiesą sakant, Rolandas Paksas jau ir taip yra praradęs įtaką, nes yra pakankamai toli nuo Lietuvos. Dabar padažnėjo jo vizitai, buvimas viešumoje, tačiau visą darbinį partijos krūvį „vežė“ jo pavaduotojai ir esantieji Seimo frakcijoje. Iš tikrųjų tiesa, kad vienas yra labiau charizmatiškas, o kitas mažiau: Viktoras Uspaskichas neprarado charizmos, įtakos ir užmojo, polėkio, netgi politinio agresyvumo. Tuo tarpu Rolandui Paksui reikėtų labai daug stengtis, kad atgautų tas pozicijas, kurias kažkada turėjo. Kyla didelės abejonės, ar tai jam pavyktų.
Kiek ši partija gali būti agresyvi socialdemokratų atžvilgiu? Savų sąskaitų su socialdemokratais turi ir V. Uspaskichas, ir R. Paksas.
Manau, dabar lyderių sąskaitų suvedimai didelės reikšmės neturėtų turėti, nes pamirštama tai, kas sąmoningai politiškai naudinga: pamirštami buvę nesutarimai, konfliktai ar vienas kito juodinimai. Dabar susikoncentruota į pagrindinį uždavinį, t.y. jungimąsi, to jungimosi procesą, būdus.
Ar nauja partija gali mėginti koalicijai primesti savo taisykles?
Socialdemokratams formuojasi labai stipri konkurentė. Nemanau, kad, bent jau pirmaisiais metais, ji galėtų labai daug reikalauti. Ji pirmiausia turi įsitvirtinti, susiformuoti kaip darinys. Bet jeigu ji įgis potencialą ir matys, kad frakcija stipri, nedaug kas nubyrėjo (kiekvienas jungimasis turi nubyrėjimo kainą), jeigu pajus savo jėgą, galią, tai visai įmanoma, kad pradės reikalauti peržiūrėti kai kurių portfelių paskirstymą Vyriausybėje ir panašių dalykų.
Premjero taip pat?
Aš manau, kad jie elgtųsi labai išmintingai, jei ministro pirmininko postą paliktų A. Butkevičiui. Abejoju, ar iš dabartinių lyderių kiltų tokios pretenzijos.
Ar Lietuvos Lenkų rinkimų akcija (LLRA) negauna „Auksinės kortos“ arba „Auksinio balso“? Juk atsiranda dvi apylygės jėgos ir tada koalicijos sprendimas priklausys nuo lenkų?
LLRA visą laiką buvo toje pačioje pozicijoje. Yra toks politologinis terminas „šantažo partija“. Nepaisant to, kad ji užsiima nuolatiniu politiniu šantažu, manau, kad tas šantažas ją pačią ir ypač jos lyderį verčia laviruoti tarp tų politinių partijų. Aš nemanau, kad joms būtų naudingiau turėti tokią politinę partiją. Jei pasiskaičiuotume, koks vyks politinis judėjimas, kiek koalicijos frakcijose bus žmonių, tai iškiltų klausimas – gal LLRA išvis nereikia? Nes kartais partijos ir V. Tomaševskio reikalavimai peržengia ribas arba sveiką protą, kalbant apie kai kurių sprendimų įgyvendinimą.
Kaip nauja partija galėtų dirbti su prezidente Dalia Grybauskaite? Kokie santykiai su ja būtų įmanomi?
Čia kuk kas sudėtingesnis klausimas. Prezidentė jau parodė savo nuostatą Darbo partijos atžvilgiu, nors rėmėsi pirmiausia teisiniais argumentais. Kita vertus, prisiminus visą R. Pakso apkaltos ir Europos žmogaus teisių teismo istoriją, nemanau, kad Prezidentūra šiam lyderiui labai simpatizuoja. Jeigu reikėtų tvirtinti kokius nors naujus ministrus, manau, kad santykiai galėtų klostytis pakankamai sudėtingai. Galima trintis. Laikas parodys, bet manau, kad ir jie patys turėtų galvoti, kaip elgtis tokiais atvejais, jei atsiranda santykiai, reikalaujantys tiesioginio kontakto su lyderiais.