Kalbėdamas apie lietuvių nacionalinių herojų panteoną, diskusijos moderatoriaus, Vilniaus universiteto docentas Aurimas Švedas prisiminė 2009 m. Vilniuje pastatytą Tado Gutausko skulptūrą „Tūkstantmečio verpstė“. Joje įrašyta 100 iškiliausių Lietuvos tūkstantmečio asmenybių.
„Ši verpstė kažkuria prasme gali būti suvokiama kaip 2009 m. padarytas mūsų visuomenės autoportretas. Tikriausiai kiekvienas, žvelgdamas į toje verpstėje iškaltas pavardes, gali sukurti savo santykį su tuo panteonu. Man asmeniškai itin įstrigo tai, kad tarp 100 iškiliausių asmenybių yra 93 vyrai ir viso labo tik 7 moterys, arba 5 istorikai ir 28 su lietuvių kalba bei raštija susiję asmenys“, –pastebėjo A Švedas.
Istorikui Eligijui Railai kyla klausimas, pagal kokius kriterijus iškiliausių lietuvių šimtukas atrinktas. Jis sąraše pasigedo kino režisierių. „Jeigu mes sąraše neturime savo vizualinės kultūros atstovų, tai dar kartą įrodo, kad mūsų vertybių sistema vis dėlto remiasi ne brolių Liumjerų šviesa, bet klojimo teatro scena“, – teigė E. Raila.
Skeptiškai „Tūkstantmečio verpstės“ atžvilgiu nusiteikęs ir rašytojas Herkus Kunčius.
„Mes kažkaip mėgstame pasistatyti kažkokį stabą ir po to tą stabą aptarinėti. Mano galva, pats objektas nėra vertas mūsų diskusijos – bet kokie šimtukai ar tūkstantukai yra labai didelės abstrakcijos. Kuo mažiau nusipelnęs žmogus, kuris buvo 101-as“, – svarstė H. Kunčius. Jo teigimu, pats objektas nei įdomus, nei lankomas, nei patrauklus. Rašytojas abejoja, ar patys jame atsidūrę asmenys to būtų norėję.
H. Kunčius atkreipė dėmesį į Tadą Blindą – pakelės plėšikas tapo svieto lygintoju, žmonėms jis pakankamai patrauklus ir sektinas herojus. „Ar neatsitiks taip, kad, tarkime, po 100 metų Henrikas Daktaras, parašęs knygą „Išlikti žmogumi“, taip pat netaps herojumi kaip laukinio kapitalizmo kovotojas ir dar stačiatikių šventasis“, – kalbėjo H. Kunčius.
Kursime H.Lekterio parką?
„Kaip mums derėtų elgtis, kuomet patys patenkame į šią kategoriją šalia „Drakulos“ ir „Borato“, tarytum esame ironijos, juoko dekonstrukcijos erdvėje“, – klausė A. Švedas.
„Tokių vaizdinių Vakarai apie Lietuvą prigaminę tikrai nemažai, kai kure absurdiški, kuriamas barbarybės mitas. O jo šaknys tolimos“, – sakė literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas. Jis prisiminė, kad Lietuva kaip barbariškas baugus kraštas vaizduojamas dar 1754 m. parašytame prancūzų švietėjo Etjeno Kondijako veikale „Traktatas apie pojūčius“. Šiame veikale aprašomas Lietuvoje rastas laukinis berniukas, užaugęs su lokiais miške.
Išeivijos rašytojas Antanas Šileika į tokius atvejus siūlo žiūrėti linksmai. Jo teigimu, Transilvanijai geriausia dovana buvo airių rašytojo romanas apie vampyrą grafą Drakulą.
„Todėl aš siūlau, kai kas nors ką nors primeta, vietoje gynimosi pasiimti tą dalyką. H. Lekteris? Gerai, kuriame H. Lekterio parką, padarykime tą parką šalia Grūto parko, išeis iš vieno parko, pamatys kitą, ko nors išmoks. Reikia šito dalyko neatmesti, o priimti su juoku – prašau, atvažiuokite, ateikite į parką. Ir dar galime pasiūlyti ypatingą valgį – sakykime, arklieną“, – siūlė A. Šileika.
M. Kvietkauskas su tokia idėja nesutiko. „Tokių savivaizdžių priėmimas – lyg ir žaidimas pagal tas taisykles. Mes tada pasakome, kad tos taisyklės mūsų savivaizdį, kurį pateikiame pasauliui, atitinka. Koks Lietuvos įvaizdis? Alus, krepšinis, gražios merginos? Bet tai yra kolonizuotojų šalių įprastiniai vaizdiniai“, – dėstė literatūrologas.
