Ankstyvuosiuose E. Mezginaitės eilėraščiuose ryškią gimtųjų laukų ir "tėviškės slenksčio" poetizaciją vėliau išstūmė gyvenimo pilkumo, nerimo, grėsmės jausena, kuriai priešinosi romantinis laimės lūkestis ir vidinis veržlumas", yra pastebėjęs literatūros kritikas Vytautas Kubilius.
Pirmoji poetės eilėraščių knyga "Vasarų vieškeliais" pasirodė 1975-aisiais. Po septynerių metų ji išleido knygą "Skardis", dar po septynerių - "Provincijos tango". Paskutinioji E. Mezginaitės poezijos knyga "Šaltas ginklas" pasirodė 1999-aisiais.
Elenos poezija labai autentiška, tikra, grįsta aštriais likimo akmenimis. Ji kalbasi su skaitytoju be jokios egzaltacijos, o toje negarsioje šnekoje už paprastų žodžių dažnai slypi didelis, sudėtingas, neretai skaudus ir anaiptol nebanalus pasaulis, sakoma Rašytojų sąjungos pranešime.
Ši kukli, draugiška kūrėja, aplink kurią telkėsi Panevėžio meno žmonės, organizavo ne vieną literatūrinį renginį, ypač visiems įsimintinas Aukštaitijos rajonų literatūrinis konkursas "Lino žiedas".
Poetės eilės įkvėpė ir išgarsino ne vieną dainuojamosios poezijos kūrėją. Pastaraisiais metais E. Mezginaitė nemažai rašė teatrui, pagal jos pjeses spektaklius vaikams statė Lietuvos ir užsienio teatrai.
Velionė pašarvota Panevėžio laidojimo rūmuose "Grauduva". Laidotuvės numatomos šeštadienį.