– Kodėl pasirinkote būtent šią profesiją?
– Po mokyklos rinkdamasis tolesnį kelią norėjau iššūkio. Kažko neįprasto. Iki tol net nemaniau, kad galiu tapti jūreiviu – tai atrodė tiesiog neįgyvendinama svajonė. Ir staiga – pasirinkau. Iš pradžių maniau, kad išplauksiu tik kartą per metus, bet...
– Kaip dažnai plaukiate į jūrą?
– Išvykimų skaičius priklauso nuo to, kiek užtrunkame kiekvienoje kelionėje – kartais kelias savaites, kartais – mėnesius. Keliaudamas pirmą kartą labai bijojau, bet iš pradžių baimė buvo lygi norui pamatyti kuo daugiau pasaulio. Vykdavau kur nors ir negalėdavau patikėti, kad tai aš. Kad tai iš viso įmanoma. Šis darbas geras tuo, kad ilgai keliauji, bet taip pat ilgai ir atostogauji. Pavyzdžiui, plaukiam šešis mėnesius, tada penkis atostogaujam.
– Kaip atostogaujate?
– Niekada neatostogauju užsienyje. Man labai norisi grįžti į Lietuvą, pabūti su artimaisiais, kalbėti lietuviškai ir girdėti kitus taip kalbant. Draugai dažnai kviečia pasisvečiuoti kitose šalyse, aplankyti juos ir paatostogauti. Niekada nesutinku, nes man tai būtų prarastas laikas. Lietuva – mano namai, nuo kurių taip dažnai nutolstu. Ten mano žemė, kurios labai pasiilgstu.
– Kokiose šalyse apsilankėte?
– Gal nederėtų vardyti šalių. Kalbėkime trumpiau, žemynais. Kai jūreivio klausia, kur esi buvęs, jis dažniausiai atsako – trumpiau užtruksiu pasakydamas, kur nebuvau. Taigi aš nebuvau Australijos žemyne. Visur kitur teko lankytis. Žinoma, ne visose šalyse, bet to paties žemyno šalys dažniausiai panašios.
Laivo įstatymai
– Tai taip pat priklauso nuo daugybės aplinkybių. Pirmiausia, nuo kapitono, kuris sprendžia – išleisti mus į krantą ar ne. Jis turi teisę neišleisti nei vieno jūreivio, arba vieno, kelių. Kapitonui priežasties nereikia. Siaubingas jausmas, jei neleidžia išeiti. Lieki sėdėti laive ir nieko negali pakeisti.
Laive – savi įstatymai. Jei pyksiesi su kapitonu, geruoju niekada nesibaigs. Todėl ne po kiekvieną šalį teko pasivaikščioti.
– Ar keliauti po nepažįstamą kraštą nepavojinga? Ką veikiate išlipę iš laivo?
– Jei jau mus išleidžia, turime atsižvelgti į tai, kurioje šalyje ir net žemyne esame. Tarkim, Somalyje, Nigerijoje ar Arabijos šalyse apskritai negalime išlipti iš laivo. Ten pernelyg pavojinga, o kai kur net mūsų religija neleidžia išsilaipinti uoste. Atvykstame kaip kitatikiai ir privalome likti savo laive. Kiekvienas jūreivis skirtingas: vieniems rūpi palepinti savo skrandį ir pasimėgauti nuostabiu maistu bei gėrimais, kitiems – apsipirkti, tretiems – pamatyti. Aš labiausiai mėgstu pasižvalgyti.
– Kurioje šalyje jums patiko labiausiai?
– Vėl norėčiau pasakyti, kad ne šalyje, o žemyne. Geriausiai jaučiausi Pietų Amerikoje. Ten gyvenantys žmonės visai kitokie nei kituose žemynuose. Jie neturtingi, bet atrodo draugiški ir laimingi. Kituose pasaulio kampeliuose vietiniai dažnai į jūreivius žiūri iš aukšto, kartais net vengia bendrauti.
– Kaip jaučiatės laive būdamas savaičių savaites?
– Teko susidurti su piratais?
– Ne, tačiau pavojingi ne tik piratai. Būna, kad uoste į laivą įlipa ginkluoti vyrai, susirenka iš jūreivių viską, ką gali, ir ramiai išlipa. Jūreiviams rekomenduojama nesipriešinti, nes kyla realus pavojus gyvybei. Laive nėra ginklų, o užpuolikai dažniausiai būna ginkluoti, tad geriausia daryti, kas liepiama, ir grįžti namo sveikam.
Ko negali jūreivis
– Nenorite keisti profesijos?
– Na, pavargau nuo šito darbo. Jis turi daug trūkumų – bet ir nemažai privalumų. Šiuo metu situaciją labai pakeitė gimęs sūnus. Seni jūreiviai dažnai gailisi, kad pamatė savo gimusį vaiką, vėliau – pradedantį lankyti pirmą klasę, po to – tik baigiantį mokyklą...
Net ne visiems pasiseka sudalyvauti savo vaikų vestuvėse.
Aš to nenoriu, todėl ir sprendžiu, kaip toliau gyventi. Išplaukęs į kelionę savo žmonos ir vaiko ilgiuosi beprotiškai, bijau nematyti, kaip sūnus užaugs. Būdamas jūreiviu negaliu bet kada po darbo atsisėsti ant suoliuko ir atsigert arbatos. Negaliu kada panorėjęs net atsistoti ant tvirto pagrindo po kojom. Arba grįžęs nuvargęs apkabinti vaiko ir užmigti šalia žmonos.
– Buvote su žmona, kai ji laukėsi?
– Kartą man išplaukus žmona pranešė, kad laukiasi. Kai grįžau, jai jau greit reikėjo gimdyti. Ji buvo išvargusi, ištvėrusi beveik visą nėštumą be manęs. Šis jausmas – vienas iš blogiausių gyvenime.
Pramogų laive nėra
– Gyvenau Norvegijoje. Išvykti privertė pinigų stygius, savo noru niekada nesirinkčiau emigracijos. Stebėjausi žmonių gyvenimu ten. Žinoma, laive nuolat dirbu su pačių įvairiausių tautybių žmonėmis, ir manęs nebestebina kitokios kultūros. Norvegijoje stebino laisvas žmonių elgesys. Gyvenimas – tarsi jiems niekas nerūpėtų.
– Ar jūsų darbas nėra tokia pat emigracija?
– Na, taip, dirbu su žmonėmis iš skirtingų šalių, retai kada plaukiu su keliais lietuviais vienu metu. Nuo emigranto skiriuosi tuo, kad jis gali rinktis, su kuo nori bendrauti, o su kuo – ne. Aš negaliu. Jei įguloje yra moldavas, tadžikas, arabas, afrikietis, rusas, ukrainietis, latvis, estas, lenkas, baltarusis, o laivui vadovauja, tarkim, kapitonas ispanas, privalai pamiršti bet ką, kas trukdytų su jais dirbti. Aš negaliu rinktis, su kuo bendrauti. Negaliu parodyti bet kokios rūšies netolerancijos ar nesupratimo. Mes kelis mėnesius ištisą parą būname visi kartu. Jei susipyksti bent su vienu įgulos nariu, kelionė gali rimtai apkarsti.
– Kaip laive pramogaujate?
– Pramogaujame retai. Mes neturime laisvų dienų, o ir per daug atsipalaiduoti negalime, juk esame laive, kur niekada nežinome, kas gali nutikti. Švenčiame gimtadienius ar kitas svarbias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas ar Naujuosius metus. Bet iš esmės negaliu leisti sau labai atsipalaiduoti, nes jūreivis privalo eiti į darbą kiekvieną dieną ir turi pakankamai gerai pailsėti, kad dirbtų kokybiškai. Laivas juk nestos dėl to, kad jūreiviai nusprendžia surengti šventę.
– Tiesa ar mitas, kad jūreiviai, atplaukę į uostą, tenori alkoholio ir merginų?
– Džiaugiuosi, kad paklausėte šio klausimo. Taip nėra, ir nežinau, kodėl dauguma žmonių laiko mus paleistuviais ir alkoholikais. Taip, mes nueiname į barą išgerti, bet prisigerti negalim, nes reikia grįžti į laivą. Negaliu sakyti, kad visi iki vieno yra šventieji, bet didžioji dalis, su kuriais teko dirbti, jaučia didžiulę atsakomybę. Kalbant apie moteris, galiu pasakyti tik tiek, kad jūreiviai be galo gerbia moteris, o ypač tas, kurios jų laukia. Aš pasiilgstu namų ir artimo žmogaus, tad būčiau idiotas, jei rizikuočiau jos netekti dėl kvailystės kitoje šalyje.
Gyvendamas Norvegijoje pamačiau, kaip žmonės nevertina santykių su savo pora. Jūreiviui susirasti antrą pusę beveik neįmanoma. Aš buvau susiradęs penkias drauges, ir visos jos mane metė, nes atsibosdavo laukti grįžtant. Radau tokią, kuriai neatsibodo laukti, be galo ją vertinu ir myliu. Taip jaučiasi dauguma jūreivių, su kuriais teko dirbti.