„Maisto bankas“ Lietuvoje minės dešimtmetį
Šį rudenį ir vėl buvo organizuota akcija, raginanti žmones prekybos centruose nupirkti maisto nepasiturintiesiems. Pasak Deimantės Žebrauskaitės, labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ direktorės, spalio 19 ir 20 dienomis prekybos centrų lankytojai ir toliau noriai aukojo maisto produktų. Per pastarąją akciją paaukota maisto už 781 217 Lt, šį pavasarį – už 730 556 Lt, o praėjusį rudenį – už 879 119 Lt. Jei skaičiuotume paramą, t. y. maisto produktus, vienetais, šį rudenį buvo paaukota 282 tūkst., pavasarį – 251 tūkst., o praėjusių metų rudenį – 304 tūkst. ilgai negendančių maisto produktų.
„Be to, – pridūrė minėto fondo vadovė, – šiemet prekybos tinklai „Maisto banko“ akcijos laikotarpiu paskelbė daug nuolaidų ilgai negendantiems maisto produktams, todėl kai kurie aukojami maisto produktai pirkėjams kainavo mažiau nei praėjusį rudenį.“
„Maisto banko“ projektą Lietuvoje 2001 m. pradėjo vykdyti labdaros ir paramos fondas „Lietuvos ir JAV iniciatyvos“. Pirmoji maisto produktų pirkimo ir dovanojimo akcija buvo surengta 2003-iaisiais. Kaip nepriklausomas labdaros ir paramos fondas, „Maisto bankas“ buvo įsteigtas 2007 m., į dvi organizacijas pertvarkius fondą „Lietuvos ir JAV iniciatyvos“. Per tą laiką „Maisto bankas“ surinko ir išdalijo bemaž 10 tūkst. tonų maisto. Europos maisto bankų federacija skaičiuoja, kad vieną porciją maisto sudaro 500 g angliavandenių, baltymų ir riebalų.
„Remiantis šia metodika, – teigia D. Žebrauskaitė, – nepasiturintiems asmenims Lietuvoje jau pateikta apie 20 mln. porcijų maisto.“ Kiek asmenų gavo šį maistą, tiksliai nustatyti sudėtinga, mat vieni gauna keletą maisto paketų per metus, kiti nuolat maitinami socialinės globos įstaigose, dienos centruose, labdaros valgyklose ir pan.
Maisto prašytojų gretos nekinta
Paprašyta pateikti maisto gavėjų sociologinį portretą, pašnekovė sakė, kad pastaraisiais metais paramos gavėjų charakteristikos smarkiai nesikeičia. Esminis pokytis vyko tik 2009 m., kai paramos gavėjų gretas gerokai papildė dėl ekonomikos krizės darbo ir pajamų netekę asmenys. Dabar trečdalis „Maisto banko“ paramos gavėjų kaip pagrindinę savo nepritekliaus priežastį nurodo nedarbą, ketvirtadalį sudaro gausios ar nepilnos šeimos (vienišos dažnai dirbančios ir vaikų turinčios moterys). Pensinio amžiaus žmonės tesudaro dešimtadalį „Maisto banko“ paramos gavėjų.
Kas gi dar padeda minėtam labdaros ir paramos fondui? Pernai bemaž trečdalį visos „Maisto banko“ išdalytos paramos maistu sudarė Europos Sąjungos parama pagal Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims (MIATLNA) programą. Akcijų parduotuvėse metu „Rimi“ specialiose paramos dėžėse ar naudodamiesi prekybos centruose „Maxima“ paramos žetonėliais Lietuvos žmonės paaukojo dešimtadalį „Maisto banko“ išdalytos paramos maistu. Kita dalis paramos maistu pasiekė iš maisto gamintojų ir prekybininkų. Daugiausia tai yra trumpo galiojimo termino ar dėl kitų priežasčių netinkamas parduoti, bet tinkamas vartoti maistas. Didžiausią paramą tokiu maistu „Maisto bankas“ gavo iš prekybos tinklo „Iki“.
Tiesa, dera pridurti, kad, be „Maisto banko“, pagal MIATLNA programą paramą dalija Lietuvos „Caritas“ ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. „Maisto bankas“ išdalija vos 7–9 proc. šio maisto šalyje. Lietuvos „Caritas“ – didžiausias nemokamo maisto dalytojas (70 proc. viso MIATLNA maisto), likusi dalis tenka Lietuvos Raudonajam Kryžiui.
Dalyti ar nedalyti?
Ar reikia skurstančioms šeimoms nemokamai dalyti maistą? D. Žebrauskaitė pabrėžia, kad šiuo klausimu vyrauja dvi nuomonės. Švietimo epochos paradigma besiremiančio požiūrio šalininkai teigia, kad žmonės yra lygūs, yra patys savo laimės kalviai, todėl tik nuo jų pastangų priklauso, kaip jiems sekasi verstis gyvenime. Kiti, veikiausiai remdamiesi tradiciniu Bažnyčios mokymu, pripažįsta: sėkmė ar nelaimės traktuotinos kaip Dievo ar likimo malonė ar bausmė. Nelaimes galima atitolinti stengiantis tinkamai elgtis ar padedant bėdų ištiktiesiems.
Pašnekovės nuomone, teisingiausias požiūris, matyt, yra kažkur per vidurį. Todėl „Maisto bankas“ teikia paramą daugiausia per bendradarbiaujančias socialines organizacijas ir įstaigas, kurios ne tik pamaitina nepasiturinčiuosius, bet ir teikia jiems kitokią būtiną pagalbą. Visos socialinę paramą teikiančios organizacijos yra suinteresuotos padėti žmonėms atsistoti ant kojų ir tapti savarankiškiems. Tačiau yra aplinkybių, kurias sunku pakeisti. Negalia, sveikatos problemos, didelis nedarbas, prarasti ar neįgyti socialiniai įgūdžiai, priklausomybės – dėl šių ir kitų priežasčių daliai paramos gavėjų reikia padėti ilgesnį laiką, o kartais – visą gyvenimą.
Dėl ekonomikos krizės smarkiai išaugęs nedarbas Lietuvoje pamažu mažėja, bet ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Santykinis skurdas šalyje irgi nemąžta. Dešimtadalis darbingų žmonių neranda darbo, kas penktas gyventojas patiria skurdo riziką. „Maisto banko“ teikiama parama maistu nėra tokia, kad leistų ją gaunantiems asmenims nesirūpinti uždarbiu.
Periodiškai gaunami keliasdešimties litų vertės maisto rinkiniai nepasiturinčioms šeimoms leidžia lengviau subalansuoti savo finansus ir tenkinti kitus būtiniausius poreikius – mokėti už komunalines paslaugas, rūpintis vaikų ugdymu ir pan.
Maisto bankai – ir išsivysčiusiose šalyse
Štai šiemet labdarą maistu teikiantys maisto bankai Londone tikina sulaukiantys rekordiškai daug paramos prašytojų, neišgalinčių išmaitinti savo šeimų, skelbia vietos spauda. Jauni specialistai, sutarčių netekę verslininkai, skolų prislėgti vidutiniokai – šie žmonės yra tarp kitų, priverstų kreiptis dėl paramos maistu į labdaros organizacijas. Maisto bankų „klientų“ gretose taip pat yra pašalpų gavėjų, vyresnio amžiaus žmonių ir net studentų. Labdaros pakuotės yra graibstomos visuose Londono rajonuose, neišskiriant net prestižinių.
Statistika byloja, kad per praėjusius metus maisto bankų pagalba pasinaudojo daugiau kaip 15 tūkst. londoniečių – maždaug tūkstančiu daugiau nei ankstesniais metais. Britanijos sostinėje iš viso veikia 30 maistą dalijančių bankų. Tačiau jų – jau per mažai, tad netrukus duris atverti turėtų dar 15 tokių įstaigų.
Filantropija užsiimantys labdaringų organizacijų atstovai tikina: jų teikiama pagalba padeda vaikų turintiems suaugusiesiems nevogti ir neužsiimti kitomis neteisėtomis veiklomis, kad galėtų pamaitinti savo šeimas. Vienoje maisto pakuotėje paprastai būna produktų, kurių turėtų užtekti pramisti dešimt dienų: dribsnių, ilgai negendančio pieno, sriubos konservų, daržovių, mėsos, žuvų ir, aišku, tradicinio angliško pudingo.
Ne geresnė padėtis ir iki šiol didžiausios visoje planetoje ekonomikos šalyje – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Net 44 milijonams amerikiečių, t. y. kas septintam, periodiškai dalijami nemokamo maisto talonai. Remiantis labdaringų organizacijų duomenimis, Misisipė ir Oregonas turi daugiausia maisto talonus naudojančių gyventojų; čia juos gauna kas penktas. Menkiausias skaičius tokių prašytojų yra Vajomingo valstijoje, kur tik 6 proc. vietinių pasikliauja valdžios parama.
Į rytus nuo mūsų – taip pat ne pyragai: Rusijai gali tekti prisiminti maisto talonus. Dėl mažų, paskui kainas nespėjančių, atlyginimų ten periodiškai svarstoma galimybė įvesti talonus bent jau pigiausiai duonai. Daugelis Rusijos regionų susiduria su staigiu duonos ir jos gaminių kainų augimu. Ne mažiau atsilieka ir kitų būtiniausių produktų (mėsos, žuvų, aliejaus, miltų) kainų didėjimas. Todėl stengiantis apsaugoti socialiai labiausiai pažeidžiamus visuomenės sluoksnius ir siūloma įvesti talonus būtiniausioms maisto prekėms. Pirmiausia tokie maisto talonai (beje, panaikinti Sovietų Sąjungoje tik pokario metais) gali būti įvesti kur nors toliau nuo Maskvos. Štai Sachaline jau rimtai svarstoma tokia galimybė, nes ten duonos kainos kyla išties sparčiais tempais.
Tiesa, dar liko nepaminėta padėtis Afrikoje ir Azijoje, tačiau informacija apie milijonus ten nuolat badaujančių žmonių priimama kaip „savaime suprantama“. Taigi daugybė nepriteklių kenčiančių žmonių tampa neatsiejama ir išsivysčiusių ar net labai išsivysčiusių valstybių „socialinio portreto“ dalimi. Lietuva, deja, taip pat tapo neatsiejama to valstybių sąrašo „grandimi“.