Verkti ir alpti – nestilinga
Didžiuliai kiekiai kapinių žvakių, glėbiai žiedų, puokštės iš dirbtinių gėlių – tokia mirusiųjų dienos paminėjimo realybė gyva tik kelis pastaruosius dešimtmečius.
Daugybę metų Lietuvoje mirusieji buvo pagerbiami ne tik kur kas santūriau, bet ir labai skirtingai.
Etnologai tikina, kad lietuvių santykis su mirusiaisiais ilgai likdavo glaudus ir su jais atsisveikinus.
„Lietuviams buvo būdingas išėjusių artimųjų ilgesys, noras juos prisiminti ir net mirusiųjų kultas. Jie būdavo prisimenami visų švenčių metu. Net per linksmą šventę – vestuves į bažnyčią važiuojantys vestuvininkai užsukdavo į kapines aplankyti tėvų amžino poilsio vietos. Buvo ir Vėlių velykėlės, o advento metu tikėta, kad artimųjų vėlės yra greta, todėl dainose jų dažnai prašoma patarimo. Žodžiu, lietuviai su mirusiaisiais bendraudavo visą savo gyvenimą, bet tai labiau buvo dvasinis bendravimas, o ne formalios duoklės atidavimas brangiais antkapiais ar nesaikinga kapų puošyba“, – teigė etninės kultūros žinovė Klaipėdos universiteto docentė Rūta Vildžiūnienė.
Pasak jos, verkti balsu, alpti ar viešai demonstruoti nepamatuotą sielvartą dėl artimojo netekties seniau buvo ne tik nepriimta, bet ir netinkama. Rauda pagal tradiciją turėjo turėti poetinę formą.
„Mirtis visais laikais buvo didžioji paslaptis, todėl turėjo būti gerbiama. Atsiskyrimas nuo savų, išėjimas į kitą pasaulį, viltis kada nors su artimaisiais susitikti geresniame pasaulyje vertė elgtis pagal nustatytas normas, o jos nepripažino nesaikingumo“, – teigė R. Vildžiūnienė.
Velionis – be batų
Iš Dzūkijos kilęs Klaipėdos universiteto profesorius, daktaras Rimantas Sliužinskas, ne vienerius metus kartu su kolegomis tyrinėjantis Mažosios Lietuvos protestantiškąsias kapinaites, su savo tėviškės papročiais lygina šiame krašte buvusias laidojimo ir kapų priežiūros tradicijas.
Protestantų tradicija gerbti mirusiuosius kur kas racionalesnė bei paprastesnė.
„Katalikams mirtis yra tragiškas, fatališkas gyvenimo galas. Protestantams tai – viso labo kūno miegas su viltimi ir garantija, kad kūnas bus prikeltas. Jų įsitikinimu, dvasia yra nemari. Apie tai byloja epitafijos ant antkapinių paminklų, kurios dažniausiai yra ištraukos iš giesmių“, – pasakojo R. Sliužinskas.
Į karstą velionis guldomas, lyg būtų ruošiamas miegui, apautas tik su kojinėmis, neretai apvelkamas tik marškiniais ir apklojamas. Prie kapo nepriimta ašaroti ir demonstruoti tragiškus išgyvenimus, nes žemiškojo gyvenimo pabaiga reiškia gyvenimo amžinybėje pradžią.
„Liuteronų tikėjimo žmonės kapus puošia asketiškai, kapą dažniausiai puošia viena kita gėlė. Bendruomenė kapines lanko per kapų šventes, kurias paskelbia vietos kunigas. Tokia šventė gali būti pavasarį, vasarą ar rudenį. Jos metu tvarkomos kapinės, giedamos giesmės, meldžiamasi. Taip parodomas ryšys su mirusiaisiais“, – dėstė R. Sliužinskas.
Atminimui palieka akmenį
Daug šimtmečių lietuviai gyveno kaimynystėje su žydais, kurių papročiai atrodė paslaptingi ir net sunkiai suvokiami. Kapinės, kuriose akmens paminklai su nesuprantamais įrašais neapsodinti gėlėmis, stebindavo ir baugindavo lietuvius.
„Žydų požiūris į mirtį yra pragmatiškas. Mirusįjį palaidoti privalu iki saulės laidos, išskyrus atvejus, jei žmogus miršta šeštadienį ar didžiųjų švenčių metu, kai negalima dirbti. Tada laidotuvės įvyksta po švenčių, – pasakojo Jakovo Bunkos fondo direktorius Daumantas Levas Todesas. – Apie netektį šeima praneša sinagogai, kurioje yra laidotuvėmis besirūpinantys žmonės. Velionis apiplaunamas, įvyniojamas į baltą drobulę ir guldomas į paprastą medinį karstą. Į laidotuves ateina ne tik draugai, bet ir nedraugai. Kad pastarieji negalėtų džiūgauti žiūrėdami į nykstantį velionio veidą, jis neatidengiamas. Pas žydus atidengti mirusiojo veidą reikštų didžiulę nepagarbą jam.“
Nešti gėles į laidotuves bei kapines pas žydus neįprasta, tačiau tradicijos keičiasi. Tad dabar artimo žmogaus, nespėjusio į laidotuves, atsiųsta puokštė priimama. Anksčiau toks poelgis būtų reiškęs visišką papročių nepaisymą.
Po laidotuvių patys artimiausi velioniui žmonės septynias dienas gedi. Rabinas jiems perplėšia marškinius, o tai simbolizuoja plyšusią širdį. Tomis dienomis namuose neruošiamas karštas maistas. Tie, kas nespėjo į laidotuves, aplanko gedinčiuosius.
Kaip dėmesio ženklas žydų kapinėse yra paliekamas akmenukas. Jį gali nuplauti lietus, nupūsti vėjas, bet jis niekada nenuvys ir nesudarkys kapo.
Žydų supratimu, kapinės nėra apleistos, kol jose stovi antkapiniai akmenys. Tame pačiame kape po tam tikro laiko galima laidoti kitą šeimos narį.
Gyvieji ir mirusieji – greta
Gyvenime viskas keičiasi, tad ir požiūris į mirtį bei kapines nebėra toks, koks buvo prieš daug metų.
Lietuvoje jau darosi norma mirusiuosius deginti ir žemei atiduoti ne kūną, o pelenus. Kai kurie prašo artimųjų pelenus išbarstyti jūroje, tėviškės pievose ar kalnuose.
Vis dėlto dauguma tėvynainių yra linkę gerbti kapines kaip mirusiųjų buveinę. Pagal tradiciją nevalia iš kapinių nieko išsinešti, į jas vestis naminius gyvūnus, triukšmingai elgtis. Taip yra beveik visame pasaulyje.
Tačiau gyvenimas žmonių sąmonę pakreipia ir kita linkme. Po karo su Izraeliu 1973 metais į Egiptą plūstelėjo pabėgėliai. Teigiama, kad būtent tada didelėse Kairo kapinėse apsigyveno žmonės, neradę kitos vietos prisiglausti.
Šį kelių tūkstančių metų istoriją skaičiuojantį miestą lankantiems turistams teigiama, kad į kapines geriau neiti, nes ten nesaugu. Vienas smalsuolių, pabandžiusių pasidairyti po didžiulį miestą primenančias kapines, buvo klaipėdietis Erlandas Paplauskis.
„Ten žmonės tebegyvena kapinėse, nors karas vyko labai seniai. Matyti, kad kai kurie net prasigyveno, tarp paminklų stovi visai geros mašinos. Žmonės gyvena laidojimo rūsiuose. Palaikus pastūmę į šoną, jie čia pat augina vaikus, gamina maistą, linksminasi ir išgyvena aistras. Tarp antkapinių paminklų ištemptos virvės, ant jų džiūsta skalbiniai, žaidžia vaikai, laksto šunys ir vištos. Niekas ten nesureikšmina tų būties dalykų, žmonės tiesiog gyvena. Keista erdvė, sunkiai pažini. Žmonės visai malonūs, kalba, bendrauja“, – dalijosi įspūdžiais E. Paplauskis.
Ne vienas miesto valdžios bandymas iškeldinti iš kapinių gyventojus baigėsi nesėkme. Taip amžinojo poilsio vieta tapo gyvųjų namais.
Mirusysis – žiedo akutėje
Nenuostabu, kad daugėjant pasaulyje gyventojų vis aštriau kils mirusiųjų laidojimo problema. Net Lietuvoje, kur dirvonuojančios žemės yra daug, kai kurie miestai nebeturi vietos kapinėms.
Kaip įamžinti artimųjų atminimą, neprisirišant prie konkretaus žemės lopinėlio, mąsto ir mokslininkai.
Amerikiečiai išrado įsriegiamus į žemę karstus, kurie į žemę įsriegiami velionį ne guldant, o palaidojant stačią.
Belgai sugalvojo būdą mirusiųjų kūnus uždaryti hermetiškame konteineryje su vandeniu bei druskomis ir kurį laiką veikti dideliu slėgiu. Po poros valandų iš jų liks tik skystis ir mineraliniai pelenai, kuriuos siūloma paprasčiausiai nuleisti į kanalizaciją.
Kol europiečiai svarsto, ar toks palaikų naikinimo būdas jiems priimtinas, šešios JAV valstijos jį jau taiko.
Esama technologijų mirusio žmogaus kūną sunaikinti verdant. Išradėjų tikinimu, tai kur kas ekologiškesnis būdas nei kremacija.
Jau įmanoma savo artimąjį paversti deimantu ir nuolat nešioti jį kaip dalį papuošalo. Tiesa, ši technologija yra labai brangi, bet sistema jau veikia.
Ne ką pigesnis būdas sudegintus palaikus pelenų pavidalu išsiųsti į kosmosą arba urną palaidoti povandeniniame Atlantidos rifo mauzoliejuje, esančiame netoli Majamio paplūdimio.