„Jokio leidimo kasinėti nedavėme, buvo sutarta tik tai, kad jie atkas užpustytą smėlį nuo Antrojo pasaulinio karo laikų bunkerio įėjimo. Tačiau jie patys tikino gintarą radę pusantro metro gylyje, o tai - jau kasinėjimai, kurie su mūsų įstaiga nebuvo suderinti“, - „Lietuvos žinioms“ sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas. Dabar baiminamasi, kad prie „Memel-Nord“ pavadinto gynybinio įtvirtinimo ims plūsti vadinamieji juodieji archeologai, nelegalūs lobių ieškotojai.
Grupė karybos entuziastų savanorių prižiūri gerai išsilaikiusį bunkerį, kuris ir pavadintas „Memel-Nord“.
Tačiau paaiškėjo, kad savanorystė galėjo tapti savivale, mat aplink kultūros paveldo objektą vykdomi ir nelegalūs kasinėjimo darbai. Savanoriai buvo gavę Pajūrio regioninio parko (PRP) leidimą nukasti smėlį nuo užpustyto bunkerio „fasado“ ir atverti jo langus, tačiau vien tvarkymo darbais, matyt, neapsiribota.
Vienas iš savanorių sugebėjo pasikasti 1,5 metro gylyje ir smėlyje šalia bunkerio rado sutrūnijusio medžio plokšteles, kurioms subyrėjus atsivėrė lobis: daugiau nei kilogramą sveriantis gintaro gabalų rinkinys.
Lobis bus perduotas PRP, tačiau įtarimų sukėlė tai, kad kasinėjimai vykdyti be paveldosaugininkų žinios, o tai - jau nusižengimas.
Vienas iš savanorystės sutartį su PRP pasirašiusių „Memel-Nord“ organizacijos narių Steponas Dabulskis „Lietuvos žinioms“ tvirtino, kad juodiesiems archeologams su metalo ieškikliais prie bunkerio tikrai esą nėra ką veikti. "Mes niekada nenaudojame metalo ieškiklių ne tik dėl to, kad to daryti negalima be leidimų kultūros paveldo objektuose, įrenginių neturime, bet ir todėl, kad ten visa teritorija po žeme tiesiog prikimšta statybinių ir kitokių šiukšlių. Tas ieškiklis metalą fiksuotų kiekviename centimetre, tad iš jo jokios naudos", - tikino jis.
Vis dėlto S. Dabulskis pripažino, kad įvairūs teritorijos kasinėjimai buvo atliekami be paveldosaugininkų žinios, tų kasinėjimų būta daugiau ir anksčiau.
„Dabar kilo ažiotažas tik dėl to, kad radome gintaro lobį. O kai atkasėme pabūklą, niekas ant mūsų nepyko. Ir anksčiau išsikasdavome duobes, pažiūrėdavome, kur, pavyzdžiui, eina koks nors vamzdis, ir užkasdavome. Taip tyrinėjame teritoriją aplink bunkerį, renkame vis daugiau informacijos apie jo struktūrą. Randame ir visokių senų daiktų, juos nunešame į ekspoziciją bunkeryje. Juk ir apie gintarą pranešėme“, - teigė vyras.