Kaip vienoje savo publikacijoje rašo Sigitas Parulskis, užgesus fejerverkams „vėl grįžta išbandymai kasdienybe ir paaiškėja, kad aukso medaliai nesuvienijo mūsų, mes jų dėka netapome geresni, atlaidesni, labiau užjaučiantys, sąmoningi, savarankiški, analitiški“.

Yra sritis, kurioje pasaulio pripažinti pasiekimai laiduoja tautai gal ne tokį euforinį, bet ne mažiau vienijantį ir tikrai ilgiau išliekantį pasididžiavimą. Lietuvos menininkai, visų pirma teatralai, bet ne tik jie, taip pat pelno prestižiškiausių tarptautinių apdovanojimų. Jų pergalės neabejotinai tampa tautos turtu. Tačiau niekas jų sutiktuvių Tėvynėje neorganizuoja. Per radijo bei TV žinias niekas kasdien nevardija jų pasirodymų pasaulio scenose, parodų ir kino salėse.

Tėvynėj pranašu nebūsi

Praėjusį mėnesį jaunos lietuvių režisierės Eglės Vertelytės pilnametražis dokumentinis filmas „UB Lama“ Italijoje XVIII Lessinia filmų festivalyje buvo įvertintas antruoju prizu „Lessinia D‘Argento“. Tarptautinės režisierių ir kino kritikų komisijos vertinimu, menininkės filmas yra „didelės ekspresijos dokumentinis filmas, kurio pagrindinis personažas – tarsi iš neorealizmo laikų.

Filmo kalba ištikima ir artima tikrovei, bet jis jaudina taip, tarsi būtų išgalvota istorija“. Antrąjį šio festivalio prizą pelniusiai E.Vertelytei įteikta 2 tūkst. eurų premija ir statulėlė. Pavasarį tarptautiniame kino festivalyje Turkijoje E.Vertelytės filmas pelnė pagrindinį apdovanojimą – 10 tūkst. eurų prizą ir statulėlę. Paklausta, kaip Lietuvoje buvo sutikti jos laimėjimai, Eglė Vertelytė prasitaria, kad, be artimų žmonių, jos niekas nepasveikino. O Italijoje ir Turkijoje, atvirkščiai, reakcijos buvo labai šiltos. Merginai buvo gera justi, kaip tiksliai žiūrovai supranta jos filmą, reaguoja ir diskutuoja. Po apdovanojimų filmu Turkijoje susidomėjo nacionalinė spauda, jį įsigijo nacionalinis Turkijos kanalas.

Internete pasirodė amerikiečių antropologo parašyta filmo recenzija – jis buvo įtrauktas į amerikiečių studentams antropologams rekomenduojamų filmų sąrašą.

Tiesa, E.Vertelytė nenori spekuliuoti apie Lietuvos kultūrininkų reakciją ir vaidinti nesuprastos menininkės: „Tiesiog stebiuosi, kodėl filmas atrenkamas į festivalius visame pasaulyje iš šimtų filmų, bet nepapuola tarp ketverto lietuviškų filmų, kuriuos norėtų parodyti Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Bet tikrai nesijaučiu nusipelniusi išskirtinių sveikinimų. Juk ir sportininkų politikai ar prezidentai nesveikina eilinių laimėtų turnyrų proga. O mano laimėjimams dar toli iki oskarų.

Liūdniau jausti, kad laimėjimais nesidžiaugia savos kino ir kultūros virtuvės atstovai. Taip yra dėl to, kad sunku džiaugtis kitų laimėjimais, kai visi dalyvauja toje pačioje kasmetinėje „loterijoje“ ir valgo iš to paties puodo.

Kiekvienas kito žmogaus laimėjimas gali reikšti dar mažiau sriubos į tavo lėkštę. Ir tai visiškai žmogiška! Šioje šalyje menininkui sunku gyventi ir išgyventi iš kūrybos, sunku išlaikyti šeimą, sunku gerai atlikti darbą, sunku didžiuotis savo profesija ir džiaugtis kitų darbu. Nors, kai palygini, sportininkai ir menininkai – tai žmonės, gerai įvaldę tam tikrus įgūdžius, todėl atrodo nesąžininga, kai vieni gauna nesuvokiamus pinigus (čia labiausiai kalbu apie krepšininkus), o kiti gali sunkiai išmaitinti vaikus.

Tačiau galo su galu nesuduriančio mažo kaimo dailininko paveikslas po 20 metų pasakys daugiau apie visuomenę, laikotarpį ir bus aktualesnis nei senas krepšinio rungtynių įrašas. Džiugu, kad sportininkai populiarina Lietuvą ir sulaukia įvertinimo. Man pačiai ašaros byrėjo stebint Rūtos Meilutytės triumfą. Stiprūs, gražūs žmonės – geri pavyzdžiai, iki šiol geriausiai atliekantys tautos vienijimo funkciją.“

Sunku tobulėti, kai niekas nežiūri

Bet kodėl šios vienijimo funkcijos neatlieka mūsų šalies kūrėjų darbai? Kodėl jie jaudina ir suburia kur kas mažiau žmonių? E.Vertelytė svarstė, kodėl ji, kino mėgėja, penktadienio vakarą mieliau praleistų žiūrėdama amerikietišką situacijų komediją nei naują lietuvišką filmą: „Visų pirma todėl, kad pirma asociacija apie lietuvišką filmą yra, kad jis bus nutolęs nuo tikro gyvenimo, lėtas ir nuobodus, pretenzingas.

Nesakau, kad visi filmai Lietuvoje yra būtent tokie – kalbu apie įvaizdį. Būtent dėl šio įvaizdžio žmonių požiūris į savo šalies menininkų darbus yra skeptiškas. Turėjau galimybę savo filmą pažiūrėti skirtingose šalyse. Lietuvoje seansai buvo kukliausi žiūrovų skaičiumi ir žmonių reakcijomis. Natūraliai kyla klausimas, kodėl toks įvaizdis susiformavo? Galbūt čia yra tiesos? Galbūt tai rodo, kad lietuvių menininkams vis mažiau pavyksta kalbėti apie tai, kas aktualu ir skauda šiuolaikinei visuomenei? Žinoma, čia jau kita diskusija, ar menininkai turi derintis prie visuomenės, ar ją tobulinti. Tačiau sunku ką nors tobulinti, kai niekas nenori žiūrėti tavo darbo.“

Jaunosios režisierės manymu, žurnalistus labiau domina egzotiškieji dalykai – „va lietuvė pabuvo Mongolijoje ir sukūrė filmą“ (2009–2010 metais E.Vertelytė dėstė kino pradmenis vizualinės antropologijos bakalauro studentams Nacionaliniame Mongolijos universitete. Red. pastaba), o ne pats filmas: „Tačiau jiems tikrai neturiu jokių priekaištų. Jų darbas yra informuoti, o nuodugniau analizuoti turėtų kultūrinė spauda.“

Teatras duoda tai, ko sportas negali

Menininkams nesuvokiamus pinigus uždirbančių krepšininkų vadovas, Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas pabrėžia, kad ir sportas, ir kultūra – dvi sritys, kuriomis Lietuva gali didžiuotis.

Sportininkai tikrai nenorėtų konfrontuoti su kultūros ir meno žmonėmis, juolab jų užgožti. Jo manymu, sportininkų ir menininkų laimėjimai sutinkami taip skirtingai dėl to, kad šios dvi sritys yra specifiškos: „Emocijos, kurias patiria sportininkai ir menininkai, yra skirtingos. Sportininkų emocijos, aistros išsiveržia į išorę ir persiduoda sirgaliams. O kultūra teikia ramybę, pusiausvyrą, pasitenkinimą. Kultūra – santūresnis dalykas. Be to, sportininkų laimėjimai yra vertinami pagal objektyvius kriterijus, o kultūros konkursų vertinimas yra daugiau subjektyvus.“

M.Balčiūnas, nebūdamas didelis kultūros specialistas, mano, kad žiniasklaida jai skiria daugiau dėmesio negu sportui. Kultūrininkai turi net savo atskirą televizijos kanalą, o sportininkai, jo teigimu, tokio neturi.

M.Balčiūno žodžiais, šviesių ir nuostabių kultūros ir meno žmonių Lietuvoje yra daug: „Man patinka tenorai, ypač Virgilijus Noreika. Iš rašytojų vertinu Edmundo Malūko kūrybą. Neseniai perskaičiau Vandos Ibianskos esė knygą „Gyvenimas kaip senas vynas“. Knyga prieš miegą – mėgstamiausias pomėgis. Sporto pasaulyje susiduria daug interesų, o knyga – geriausias nusiraminimas. Noriu dažniau nueiti į teatrą, nes jis suteikia vidinę pusiausvyrą. To sportas negali duoti. Sportas tonizuoja, paruošia kovai, gyvenimui, o kultūra ramina, paguodžia.“

Kultūra – tai investicija į ateitį

Romas Matulis, Plungės kultūros centro direktorius, jaunimo teatro studijos „Saula“ vadovas, mano, kad regionų menininkai gal ir negalėtų turėti didelių ambicijų, galvodami, kad turi būti įvertinti šimtatūkstantinėmis premijomis ar medaliais: „Bet meniniai kolektyvai mažuose miesteliuose turi didelę šviečiamąją vertę. Tai – investicija į jauną žmogų, jo ateitį, kūrybiškumą, pilietiškumą. Būna labai liūdna, kai matai, kad valstybiniu lygmeniu tai nelabai svarbu. Daug labiau rūpi šou ir greitas rezultatas.“

Paklaustas, ar po sėkmingų gastrolių jie sulaukia valdžios dėmesio, menininkas prasiguodė, kad paprastai juos išlydi ir sutinka ne valdžios atstovai, o paprasti žmonės: „Ko tik jie mums neatneša – net braškių kibirų! Tai būna mielos draugiškos paprastų žmonių iniciatyvos. Esame ir išliekame tik dėl to, kad turime savo gerbėjų lauką – artimųjų, tėvelių, draugų, pažįstamų, teatro mėgėjų.“

Jaunimo teatro studijai „Saula“ teko garbė du kartus atstovauti Lietuvai pasauliniuose mėgėjų teatrų forumuose užsienyje – Maskvoje ir Vokietijoje. Ir tarp didelių valstybių – Japonijos, Venesuelos, Rusijos, Vokietijos – teatro studija pasirodė visiškai neblogai.

R.Matulio žodžiais, visi stebisi, kad mes turime tokią teatro mokyklą ir pasiekėme neblogų rezultatų: „Kai užsienyje atstovaujame Lietuvai, dauguma užsieniečių stebisi mumis ir sako, kad Lietuva – kūrybiškas kraštas. Bet mūsų, regiono menininkų, nelaukia valstybiniai apdovanojimai. Niekas kelionėms mums neskiria nė cento. Ką jau apie mus kalbėti – nė karto nemačiau, kad profesionalūs menininkai, primadonos ar pagaliau kitos srities atstovai iš tarptautinio lygio konkurso būtų sutikti taip, kaip yra sutinkami sportininkai. Čia ne pyktis, gal tik baltas pavydas.“

R.Matulio manymu, tokia padėtis iš dalies susiklosto ir dėl to, kad kultūra mūsų žiniasklaidai nėra labai svarbi: „Žiniasklaidai šiandien ir tuoj pat reikia šou ir kraujo. Atsakingos žiniasklaidos priemonės – nekomercinė žiniasklaida – turėtų subalansuoti tuos dalykus. O dabar pasakykite, kuri analitinė žiniasklaidos priemonė pasiekia visus Lietuvos gyventojus? Blogai, kai žurnalistai ieško tik sensacijų. Galų gale mes patys leidžiame vešėti lengvai spaudai. Bet žmogus turi turėti pasirinkimą.“

Sigita Lesinskienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė

Išprususi visuomenė mūsų kanalams – ne prioritetas

„Labai norėtųsi ne tik gražių sportininkų sutiktuvių, bet ir besiklostančios išlydėtuvių, palaikymo prieš varžybas tradicijos. Gaila, kad tik tada, kai sportininkai laimi, padidėja domėjimasis ta sporto šaka, ir sužinome, kad, pavyzdžiui, neturime rimtoms treniruotėms tinkamų baseinų arba sąlygos bei materialinė bazė plėtoti tam tikrą sporto šaką šalyje yra labai skurdžios. Kai gražias pergales iškovoję sportininkai grįžta, pasidžiaugiama, ir atrodo, kad vėl viskas nurimsta.

Žiniasklaidos priemonėse pasigendu informacijos, kaip sekasi sportininkams tarp varžybų, kaip jie treniruojasi, kuo gyvena, kiek vaikų, jaunuolių užsiima ta sporto šaka ir pan. Man visuomet labai smagu išgirsti, kaip džiugiai ir gražiai būna sutikti sportininkai iš mažų miestelių, kaip visa bendruomenė džiaugiasi, sutinka sportininkus, įamžina, įprasmina pasiekimus, pavyzdžiui, pasodina medį, įtraukia vaikus ir jaunimą. Būtų gerai, jei visuomenė daugiau matytų ne tik sportininkų laimėjimus, varžybas, medalius, bet ir treniruotes bei jų gyvenimą „iš vidaus“.

Sunkiai įsivaizduočiau, kad svarbius apdovanojimus pelniusius menininkus visuomenė taip pat sutiktų, kaip sportininkus. Dažniausiai apie menininkų darbus ar tarptautinius laimėjimus sužinome per televiziją ar radiją. Manyčiau, kad mene ne konkuravimas, varžybos ir laimėjimai turėtų būti pagrindinis akcentas. Menininkų gyvenimą, darbus ir pasiekimus plačiau galėtų atspindėti ir parodyti žiniasklaida, aktyviai sudominti visuomenę, ypač jaunimą. Jeigu būtų kuriamos galimybės žmonėms patiems aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime, gal tuomet jie nebežiūrėtų tiek muilo operų ir prastos kokybės serialų. Manyčiau, kad meno renginiai ir galimybė labiau pažinti įvairias meno srities bei jų specifiką yra prieinamos per mažai mūsų visuomenės daliai. Jeigu vietoj (arba bent šalia) gausios ir įgrisusios reklamos būtų aktyviau informuojama apie galimybes ateiti, pamatyti, dalyvauti, turėtume labiau išprususią ir aktyvesnę šalies visuomenę. Bet informacijos kanalams tai nėra prioritetas.

Esame maža valstybė, bet labai graži. Tarp mūsų daug talentingų žmonių. Rūpindamiesi jaunosios kartos sveikata, turėtume sudaryti visas įmanomas sąlygas atsiskleisti vaikų ir jaunuolių gabumams bei pomėgiams, ugdyti jų iniciatyvumą, kūrybingumą. Kol tai nebus aktyvus valstybės vadovų rūpestis ir pagrindinis prioritetas, tol matysime, kiek daug vaikų neturi galimybės lankyti jiems įdomią ir tinkamą popamokinę veiklą bei kokie skaudūs socialiniai padariniai jų laukia. Tokio pobūdžio investicijos atsiperka dešimtis kartų ir yra puiki prevencijos ar ankstyvos intervencijos priemonė.“