- Tarptautinėms misijoms kariškiai turi būti parengti daug geriau. Jiems taikoma daug reikalavimų, kurie nebūtini, kai tarnaujama Lietuvoje. Pats pagrindinis reikalavimas – mokėti anglų kalbą. Svarbus ir saugumo klausimas, nes kariai turi mokėti išgyventi. Kad ir toje pačioje misijoje Afganistane, kur reikės įsikurti, apsaugoti save, apsirūpinti. Tam reikalingos gerokai kokybiškesnės kario savybės.
Tokie kokybės reikalavimai – paruošti daugiau kaip pusę karių, kurie galėtų dalyvauti misijose, – gana ambicingi net ir senosioms NATO narėms. Nors realiai tose misijose dalyvaus tik apie 10 proc. karių. Kiti turės būti pasiruošę pakeisti jau dalyvavusius. Be to, jau esame priėmę sprendimą dalyvauti ir ES greitojo reagavimo pajėgose, o tam irgi reikia būti pasiruošusiems.
- Ekspertai sutaria, kad karinės grėsmės galimybė Lietuvai yra nedidelė, tačiau didėja netradicinių grėsmių (provokacijų, terorizmo, nekonvencinių ginklų platinimo) kilimo tikimybė. Buvote vienas tų, kurie sprendė vadinamąjį Kauno pamiškių konfliktą, kai į mišką išėjo ginkluoti savanoriai. Ar tokia netradicinė grėsmė dar gali kartotis?
- Geras klausimas. Matau, kad per tą dešimtmetį daugelis čia dirbančių žmonių subrendo, kai kurie jaunesnieji karininkai net tapo generolais, pati kariuomenė pasikeitė neatpažįstamai. Tada į kariuomenę ateidavo daugiausia savanoriai, labai stigo profesionalų, nebuvo aiški ir pačios kariuomenės kūrimo koncepcija.
Tie žmonės, kurie kėlė tam tikras problemas, nebuvo visiškai neteisūs, nes nebuvo iki galo aišku, ką daryti su savanoriška krašto apsaugos sistemos dalimi. Dabar šuolis nuo pamiškių įvykių iki šios dienos yra milžiniškas – savanoriai visai neseniai išlydėti į misiją Kosove. Galiu sakyti, kad kartais mūsų kariai, o ypač specialiosios pajėgos, net geresni už NATO senbuvius.
Manau, kad šiandien kas nors panašaus tikrai neatsitiktų. Jau beveik 2 tūkstančiai mūsų karininkų yra baigę mokslus ar stažavęsi NATO aukštosiose mokyklose. Tai yra branduolys, kuris garantuoja, kad pakaunės įvykiai nesikartos.
- Vis dėlto ar daug tąsyk trūko iki ginkluoto konflikto, nes norinčiųjų panaudoti jėgą irgi nestigo?
- Situacija tikrai buvo labai įtempta ir pavojinga, dar ir todėl, kad tuometis Rusijos prezidentas B.Jelcinas stovėjo Maskvoje ant barikadų ir nebuvo aišku, ar nugalės demokratija, ar grįš sovietų režimas. Buvo pasirinktas teisingas derybų kelias, pavyko įtikinti karius, kad jie paklustų krašto apsaugos ministro įsakymams, savo statutui ir kaip patriotai būtų suinteresuoti, kad tokie įvykiai nesikartotų.
O dar tebesant okupacinei kariuomenei nedaug trūko, kad būtų buvę pareikšta, jog Lietuva nesusitvarko su savo kariškiais, ir sovietų kariuomenei būtų buvęs pagrindas likti. Gerai, kad mūsų savanoriams šis pagrindinis argumentas pasirodė svarus ir visi taikiai išėjo iš miško. O karštų galvų, norėjusių naudoti jėgą, tikrai pakako.
- Dabar veik visi tapo spec. tarnybų žinovais. Žiniasklaidoje minima, kad ir krašto apsaugos sistemoje glūdi keliolika įvairaus rango rezervininkų. Ar jau radote laiko tuo pasidomėti?
- Krašto apsaugoje veikia sistema, tad ir šį aspektą nuolat atsižvelgiama. Periodiškai mūsų kariai yra tikrinami, tad jei atsirastų jūsų minimų žmonių kategorija, būtų priimti ir atitinkami sprendimai. Jau yra žmonių, kurie ir patys dėl to prisipažįsta, tokiems gal reikės riboti priėjimą prie slaptos informacijos. Tenka pripažinti, kad mūsų įstatymai tikrai nėra tobuli.
- Nesibaigia kalbos, kokia – profesionalios ar šauktinių – kariuomenės ateitis. Kitas dalykas: šiomis dienomis teko skaityti pareiškimą, kad kariuomenėje pažeidžiamos vyrų ir moterų lygios galimybės, nes silpnoji lytis nešaukiama tarnauti.
- Esu prieš vien profesionalios kariuomenės modelį, nes kariuomenė yra labai svarbi patriotinio šalies piliečių auklėjimo sudedamoji dalis, tad manyčiau, kad ir toliau turėtų išlikti mišri sistema. O lygios galimybės daugiau ar mažiau yra garantuojamos ir į Karo akademiją kasmet priimame vis daugiau merginų.
Per šio Seimo kadenciją norime, kad profesionalų ir šauktinių santykis būtų apylygis, nes kariuomenės profesionalėjimą lemia mums keliami uždaviniai NATO. Stebėtina ir malonu, kad tarp atitarnavusių šauktinių, kurie norėtų tęsti profesionalią tarnybą, jau vyksta dideli konkursai.
- Neseniai sakėte, kad Rusijos ORT televizijos padalinys (ir jam dirbantys lietuviai TV žurnalistai) itin domisi Lietuvos kariniais objektais, vykdo labai konkrečias užduotis. Ar galėtumėte šias užduotis paaiškinti plačiau?
- Pastebime, kad televizija, oficialiai kelianti vienus uždavinius, tikrai domisi mūsų karine infrastruktūra. Tai gal ir nėra blogai, kur kas blogiau, kaip jie tą medžiagą pateikia.
Kadangi esu šioks toks propagandos specialistas, tai galiu teigti, kad tais reportažais bandoma labai subtiliai nuteikti Lietuvos rusakalbius piliečius prieš mūsų narystę NATO. Man jau teko atšaukti šiai televizijai vieną interviu, kuriame norėta pašiepti mūsų taikdarišką misiją Afganistane pateikiant „baisius faktus“ apie didinamą karių skaičių.
Toks Rusijos žiniasklaidos dėmesys mums yra gerokai perdėtas. Į vadinamojo Baltijos kanalo pastabą, kad mane daug stipriau kritikuoja Lietuvos žurnalistai, atsakiau, kad tai, kas leidžiama Lietuvos žiniasklaidai neleidžiama Rusijos. Sunkiai įsivaizduoju, kad koks Lietuvos žurnalistas galėtų turėti Maskvoje panašaus pobūdžio laidas, kokios rodomos per minėtą kanalą, ir pliekti prezidentą V.Putiną.
Šiuo požiūriu turi būti teisybė ir apie tą perdėtą domėjimąsi bei mūsų tikslų kritiką atvirai ir pasakiau.
- Ar „svetingos“ NATO kariškių sutiktuvės Šiauliuose nekenkia santykiams su mūsų partneriais?
- Tai geriausias kolektyvinės saugumo sistemos pavyzdys: mes dalyvaujame misijose kažkur Afganistane, mus saugo kiti. Tai, beje, didelis atgrasos veiksnys norintiems „netyčia“ paskraidyti virš Lietuvos.
Jei prisimenate, Italijos Alpių kariai ne kartą yra buvę Vilniuje ir jokių incidentų nekilo. O šiauliečiams, skirtingai nuo sostinės publikos, gal dar nėra įprastas laisvesnis užsieniečių elgesys. Nors neseniai išvykę britai ir pripažino, kad jų kariai buvo gal kiek per daug atsipalaidavę.
Ir negalima teigti, jog tai yra sąmoningai priešiškos akcijos – tai paprasčiausias chuliganizmas, kylantis dėl padauginto alkoholio, gal merginų. Kitos misijos, tikiu, bus daug sėkmingesnės šiuo požiūriu, nes ir Šiauliai pagaliau pripras prie NATO kariškių.
- Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) kai kurių buvusių jo darbuotojų vadinamas bedante žvalgyba. Vis atsinaujina ir kalbos apie jo pavaldumą. Įtarimų kelia ir tai, jog dalis darbuotojų puolė lietuvinti savo pavardžių.
- Daugumoje NATO šalių žvalgyba ir kontržvalgyba tiesiogiai pavaldi ministrui. Tai vienas įrankių, kuriuo jis atlieka civilių kontrolę kariškiams. O tos kalbos daugiau susijusios su įtariu požiūriu į slaptąsias tarnybas, visokiomis legendomis apie jas. Jau kalbėjome su AOTD vadovu, kad viešuosius ryšius reikėtų gerinti, pateikti daugiau informacijos apie jo veiklą.
Ši tarnyba tikrai nėra bedantė, ji padariusi labai didelę pažangą. Tai ne tik mano, bet NATO partnerių nuomonė, nes jos darbas jau vertinamas. O ten dirbantys Lietuvos piliečiai turi teisę su savo pavardėmis daryti tai, ką jie nori (juokiasi). Tokių pavyzdžių būta ne tik šiame departamente, bet ir tarp politikų. Jeigu jie nori tapti dar didesniais lietuviais, tai čia jų asmeninis reikalas. Galimai blogos veiklos naujos pavardės tikrai nepadės nuslėpti.
- Amerikiečiai po teroro antpuolių suprato, kad kelios ar keliolika saugumą užtikrinančių struktūrų, jei jos tarpusavyje nebendradarbiauja ar net konkuruoja, yra neefektyvios, ir sukūrė Tėvynės apsaugos departamentą, kuris apibendrina įvairią informaciją. Ar Lietuvai nevertėtų pasinaudoti panašia patirtimi?
- Šį klausimą reikėtų pateikti valstybės vadovams, tačiau iš tikrųjų mūsų slaptosios tarnybos turi bendradarbiauti daugiau ir geriau. Toks supratimas po truputį ateina ir mes jį skatiname. Mūsų tarnyboms, kurios kūrėsi ne taip seniai, pirmiausia reikėjo save identifikuoti, o dabar, kai funkcijos yra išgrynintos, jau laikas pradėti kooperuotis. Suprantama, kad gaunama informacija yra subtili, tad reikia tarnybų vadovų pasitikėjimo. Dešimtmetis specialiosioms tarnyboms sutvirtėti yra labai mažas laiko tarpas.
- Teko skaityti, kad krašto apsaugą valdo Lino Linkevičiaus, Jono Gečo ar Valdo Tutkaus klanai. Ar pavyksta tuos tikrus ar menamus klanus suvaldyti?
- Kol kas tokio klaninio pasiskirstymo nepajutau, gal pajusiu vėliau. Tai priklauso nuo vadovo požiūrio: jei nori, tai gali įžvelgti iš karto, o jei sieki visus žmones sutelkti darbui, tai ir padarysi. Sąmoningai nesidomiu jūsų minėtais dalykais, nes man svarbiausia – žmonių kompetencija.
- Ilgus metus ir jūs, ir jūsų pypkės kvapas buvo tapatinamas su Seimu. Ar nenukentės naujoji koalicija, kai atėjo gausybė sunkiai valdomų naujokų, kuriems reikėtų atidesnės senbuvių globos?
- Nepakeičiamų žmonių nėra. Dvylika Seime praleistų metų yra daug, tad atsiranda noras išmėginti save ir vykdomojoje valdžioje. Pajutau ryškius skirtumus: čia aiškus grafikas ir ilgesnė darbo diena, tačiau tikras politikos profesionalas turi pamėginti visko. Kol kas nesigailiu.
- Minėjote savo nuopelnus propagandai, tad kaip interpretuotumėte (ypač po balsavimo Seime dėl valstybės kontrolieriaus) pasakymus, kad socialdemokratai nebesuvaldo situacijos ir žaidimo sąlygas tiek Seime, tiek Vyriausybėje pradeda diktuoti populistiniai „darbiečiai“?
- Tokios išvados yra per ankstyvos. Nežinau, kaip bus ateityje, tačiau kol kas Vyriausybė dirba laikydamasi savo programos, nepastebiu, kad Darbo partijos ministrai būtų įtakingesni už socialdemokratus ar socialliberalus. O valstybės kontrolierė R.Budbergytė yra pačių socialdemokratų iškelta ir ėjo įvairias pareigas dar nuo A.Šleževičiaus laikų.
Ji nėra mums svetimas žmogus, nors balsavimas, jei būtų pateiktos dvi kandidatūros (bet įstatymas to neleidžia), būtų buvęs visai kitoks. Tačiau tie buvę svarstymai yra ne tas požymis, kurį norėtų įžvelgti opozicija.
Mane apskritai stebina jos elgsena, nes opozicija nesuteikė šimto dienų įsibėgėti. Mus kritikuoja nuo pat pirmos dienos ir opozicija taip žlugdo susiklosčiusią tradiciją. Ateityje toks tradicijos laužymas į nepatogią padėtį gali įstumti ją pačią. Kitas ryškus opozicijos požymis – įteigti valdančiajai daugumai ligą. Tas pat buvo ir aną kadenciją. Tos greito žlugimo hipotezės yra ankstyvos ir paprasčiausiai nekorektiškos.
- Tradicija graži, bet ar reikia tylėti, kai tarpusavyje pliekiasi finansų ir ūkio ministrai?
- Tai buvo normali darbinė diskusija, nes finansus tvarko Finansų, o projektus tvirtina Ūkio ministerija. Abu ministrai iš dalies buvo teisūs, o po diskusijos rastas ir sprendimas. Vyriausybė primintų sovietinį politbiurą, jei joje nevyktų diskusijų.
- 2001 m. „Ekstrai“ sakėte, kad „kai A.M.Brazauskas baigs savo kadenciją ir kaip premjeras, ir kaip partijos lyderis, aš neabejotinai pretenduosiu į ministro pirmininko postą“. Ar nuostatos nepasikeitė?
- (Juokiasi) Visose kariuomenėse žinomas priežodis apie blogą kareivį, kuris nenori būti generolas. Laikui bėgant viskas paaiškės. Šiandien nemanau, kad jau esu pasiruošęs šiai pozicijai, tačiau jeigu gyvenimas mane iškeltų, tai gal ir imčiausi tokios atsakomybės. Kažkada panašios atsakomybės ėmėsi A.Kubilius, nors tikrai žinau, kad ir jis nesiveržė. Tokios susiklostė politinės aplinkybės. Tas, kuris eina į ministrus, neturi atmesti ir premjerystės galimybės. Nors tai nėra mano svajonių viršūnė.