"Jis klausė: o tvarką žinote? - mena Ventoje gyvenanti V. Narvilienė. - Žinau bendras tradicijas, bet nebuvau kažko ypatingo girdėjusi, todėl paklausiau, kokią tvarką. Atsakė: kad reikia šarvoti bažnyčioje."
Moterys paaiškino klebonui, jog pasirinko gedulo namus, nes ten patogiau velionio artimiesiems ir gedėtojams, o tos įstaigos savininkė yra giminaitė. Tada klebonas V. Petrauskas ėmė priekaištauti, kam į laidotuves pakviesti ne bažnyčios rekomenduojami muzikantai, o kažkokie kiti. Jis sakė, kad atvykėliai gali groti netinkamą muziką.
Galiausiai, anot D. Lukoševičienės, dvasininkas ėmęs lyg tardyti: "Klausė, kada velionis paskutinį kartą buvo išpažinties ir kodėl nežinome? Bet juk jis suaugęs žmogus, jo asmeninis reikalas yra dvasiniai reikalai sakėme. Tada išgirdome: o kur jo mama, kad neatėjo pas kleboną? Sakėme, kad serga. Mums vėl reiškiamos abejonės: mama turbūt irgi nepriėjusi išpažinties. Ką besakėme, prie visko kibo".
"Kažin, ar pagrįstas klebono priekaištas, kam prieš mirtį velioniui nesuteiktas paskutinis patepimas, - sakė Bronislava Raščienė. - Juk 23 metų vaikas trejus metus vadavosi iš mirties, sulig kiekviena diena vis kibosi į gyvenimą ir tikėjo pasveiksiąs. Mes sakėme, kad ligos praeis. Jis verkė mane apsikabinęs ir sakė: teta, aš noriu gyventi. Sakėme: ir gyvensi, gyvensi. Tempėme, kad nors dieną kitą ilgiau pasidžiaugtų. O jeigu vakare būčiau atvedusi kunigą, būtume pribaigę gal ir tą pačią valandą."
Moterys teigia pajutusios klebono spaudimą, kad velionis būtų perkeltas į bažnyčios šarvojimo patalpas. Tačiau neketino tuo pasirūpinti. Jos pirmiausia pageidavo laidojimo dieną užsakyti šventąsias Mišias bažnyčioje. O klebonas sutikęs tai daryti tik išvakarėse. Ir nepriėmė kvietimo atvykti į gedulo namus palydėti velionį paskutinėn kelionėn. Ne iškart sutiko atlikti apeigas prie kapo duobės, ją pašventinti.
Moterys sakė "Šiaulių kraštui", kad iš kunigo pajuto ypatingą pažeminimą ir turėjo jį kęsti, nes rūpinosi ne savimi. "Kai apie tai papasakojome artimiesiems, visi nustebo, kad skausmo valandą kunigas nesistengia pirmiausia užjausti žmogų, o atrodo lyg tardytojas", - pasakojo V. Narvilienė.
Gedėtojai svarstė: jei klebonas nori, kad bažnyčia gautų daugiau pajamų, galima kalbėti ir geruoju, taktiškai. "Būtų čia arčiau brolis Astijus ar Tėvas Stanislovas, aukočiau nors ir tūkstantį litų, pakviesčiau juos palydėti velionį. Juk tai žmonės, kurie spinduliuoja gėrį ir neatstumia bet kokio žmogaus", - svarstė B. Raščienė.
Kunigai ignoruoja Laidojimo namus
Naujosios Akmenės parapijos tikintieji mena, kad prieš trejus metus panašiai buvo pradėjęs elgtis čia klebonu buvęs Julius Meškauskas. Tada Naujosios Akmenės bažnyčioje įrengtos šarvojimo patalpos ir tikintiesiems pradėtos siūlyti laidojimo paslaugos.
Žmonėms dvasininkas sakė, kad taip bažnyčia gaus daugiau pajamų ir bus lengviau baigti tvarkyti neseniai pastatytą bažnyčią. Pradėta ignoruoti tikinčiuosius, kurie pasirinkdavo Naujojoje Akmenėje esančių laidojimo namų paslaugas. Klebonas J. Meškauskas "Šiaulių kraštui" bei kitai žiniasklaidai patvirtino užsiimąs komerciniais reikalais.
Daugiau kaip prieš metus Naujosios Akmenės parapijos klebonu paskirtas Vytautas Petrauskas mieste esančių laidojimo namų nesiėmė ignoruoti. Pirmą kartą čia atėjęs atlikti apeigų prie karsto, dvasininkas maloniai priėmė Laidojimo namų savininkės O. Vaišnorienės kvietimą apžiūrėti visas patalpas, teritoriją. Laidojimo sąlygos jam patiko.
"Tada svečiui papasakojau, kaip elgėsi buvęs klebonas, pasiguodžiau, kad nustekeno mūsų įstaigą, skaudžiai mušė, - prisimena O. Vaišnorienė. - O naujasis klebonas pažadėjo niekada taip nesielgti, patikino, jog bus gražiai bendraujama. Paskui parapijiečiai išgirdo viešą klebono vertinimą, kad mieste yra nuostabūs pasaulietiniai laidojimo namai ir siūlė ne svarstyti, kur labiau tinka padėti mirusiojo kūną, o pasirūpinti jo siela. Ir žadėjo atlikti savo pareigą mirusiesiems, nesvarbu, kur būtų kviečiamas."
Maždaug metus Naujosios Akmenės bažnyčios klebonas V. Petrauskas ir kunigas Audrius Keršys ėjo atlikti apeigų Laidojimo namuose. Tačiau praeitą lapkritį nustojo tai daryti.
Laidojimo namų darbuotojos pripažįsta, kad kartą palydint mirusįjį viena darbuotoja pareiškė netinkamą pastabą, susijusią su dvasiškiais, o tai išgirdęs kunigas A. Keršys labai įsižeidė. Nuo to karto Naujosios Akmenės parapijos kunigai nustojo eiti atlikti apeigų į Laidojimo namus.
Darbuotoja nuėjo atsiprašyti kunigo A. Keršio, siūlė bausti ją, o ne žmones, kurie negali prie karsto prisikviesti dvasininkų. Ji net siūlėsi, jeigu reikia, išeiti iš darbo. Sulaukė atsakymo: "Kaip žmogus gal ir atleisčiau, tačiau kaip bažnyčios tarnas - ne".
"Daug mano klientų ėjo prašyti dvasininkų pagalbos ir buvo atstumti, - sakė Laidojimo namų savininkė O. Vaišnorienė. - Gal bažnyčiai nepatinka, kad Laidojimo namuose prie karsto sakoma pasaulietiška kalba? Tačiau išreiškiama pagarba velioniui, kai kalbama apie žmogaus išėjimą. Bažnytinėse apeigose to nėra. Vis dėlto, jei tai kliudo bažnyčiai, mes galime nekalbėti, tik tegul ateina kunigas ir suteikia tikintiesiems ramybę."
"Šiaulių kraštas" paskambino Naujosios Akmenės parapijos klebonui V. Petrauskui, norėdamas išklausyti jo nuomonę, tačiau šis atsisakė kalbėtis. Klebonas aiškino, kad pagal nustatytą tvarką bendrauti su spauda gali tik vienas iš Akmenės dekanate paskirtų kunigų, o kas jis toks pasiūlė sužinoti iš dekano.
Apie tai išgirdęs Akmenės dekanas, Akmenės parapijos klebonas Bronislovas Latakas nusijuokė ir įvertino: "Nu kokia čia maniera? Kaip aš ar kas kitas gali kalbėti apie Naująją Akmenę?" B. Latakas sakė, kad atstovas spaudai yra tik Telšių vyskupijos kurijoje.
Telšių vyskupijos informacinės grupės vadovas diakonas Domas Gatautas iš pradžių bandė teisinti Naujosios Akmenės parapijos klebono V. Petrausko poziciją: "Jeigu jūs turite surinkę kokią kompromituojančią medžiagą ir norite išsiaiškinti, aišku, jis nesikalbės su jumis".