Interviu DELFI R. Raudas sakė manantis, kad Rusijai Baltijos šalys patogios kaip priešo įvaizdžiai, o dėl Vladimiro Putino grįžimo prezidentauti Rusijos ir Baltijos valstybių santykiai nekis.

– Alantoje vykstančioje „Santaros-Šviesos“ konferencijoje skaitėte pranešimą tema „Ar visi mes – mūšių laukai?“. Kokia jo pagrindinė mintis?

– Tai mano polemika su tam tikru požiūriu į vadinamus informacinius karus, kampanijas. Yra žmonių, teigiančių, kad valstybė turi būtinai ugdyti savo piliečių identitetą, teisingą jų istorijos supratimą ir taip toliau, žmonės su valstybe būtinai turi turėti emocinį ryšį, o patriotizmo pagrindas būtų akla meilė savo valstybei.

Tam visiškai nepritariu dėl įvairių priežasčių. Man atrodo, kad žmonės gali ir turi mylėti tėvynę, savo šalį, bet meilė negali būti institucionalizuota. Niekas man negali pasakyti, kaip ją turiu mylėti. Taip pat jeigu myliu savo šalį, tai darau ne aklai – jei matau, kad kažkas ne taip, neteisinga, ateinu ir dedu pastangas situacijai keisti.

– Taigi geras pilietis tas, kuris drąsiai kritikuoja, eina į mitingus, nebijo pasisakyti?

– Taip. Tačiau skaudžiausia, kad kartais yra žmonių, turinčių įdomių nuomonių, jie galėtų pasisakyti, bet galvoja „ko aš čia pradėsiu, ko čia lįsiu, bus svarbesnių, kiti nutars, kaip reikės“.

– Autoritetais galintys būti žmonės per mažai eina į viešąją erdvę?

– Taip, ir ta viešoji erdvė Lietuvoje mažesnė negu galėtų būti. Pavyzdžiui, kai lyginu estišką ir lietuvišką spaudą, matau, kad estiškoje spaudoje labai daug diskusijos, daug straipsnių su nuomonėmis, yra net nuomonės straipsnio žanras. Lietuvoje tai galbūt daugiau pasireiškia portaluose nei spausdintinėje spaudoje. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie internetu kiekvieną dieną nesinaudoja – jeigu jų ta viešoji erdvė nepasiekia, nėra gerai.

– Iš kur tokie žmonės semiasi žinių, susiformuoja nuomonę?

– Iš spaudos, taip pat galbūt iš populistinių kampanijų. Jie lengvai pasiekiami tiems, kurie labai paprastais lozungais nori susikrauti politinį kapitalą. Juk žinome, kad netolimoje praeityje Lietuvoje tokie politikai ėjo labai aukštas pareigas. Dėl jų lojalumo Lietuvos valstybei galima stipriai abejoti. Tokie žmonės neatsiranda kitaip, kaip per populistines kampanijas. Bet demokratiniu būdu, žmonių balsais, kurie jiems išreiškia paramą, tiki jais vien dėl to, kad nėra labai aišku, kaip iš tikro yra.

– Ką konkrečiai turite omenyje?

– Nenorėčiau minėti vardų, man, kaip užsieniečiui, nedera. Bet prisiminkime ministrą, paskui pabėgusį svetur (kalbama apie Viktorą Uspaskichą – DELFI).

– Šįmet „Santara-Šviesa“ daug dėmesio skiria Lietuvos santykiams su kaimynais. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, Lietuvos santykiai su kaimynais blogėja: labiausiai su Lenkija, jokių poslinkių santykiuose su Rusija. Bandėme aktyviau draugauti su Baltarusija...

– Tautos gali bendrauti kaip nori, tautų draugystė reiškiasi kultūriniais, verslo kontaktais. Bet politinė draugystė bet kokią šalį galėtų rišti tiktai su tokiomis vyriausybėmis ir su tokiais politikais, su kuriais būtų išdidu ir galima eiti kartu, su kuriais mus sieja vertybės.

Su dabartiniu Baltarusijos režimu, manau, jokiai europietiškai valstybei nėra bendrų vertybių. Tas pats su dabartine Rusijos vadovybe. Aš esu visiškai už tai, kad Lietuva draugautų su baltarusių intelektualais, kultūros veikėjais, menininkais, verslininkais. Bet ne bet kokia kaina. Kažkokių Aleksandro Lukašenkos veiksmų palaikymas neturėtų būti mūsų kultūros dalis.

Panašiai ir su Rusija. Žinoma, mes negalime kištis į kitos valstybės vidaus reikalus, bet kada matome, kad klastojami rinkimų rezultatai ir panašiai, verta suabejoti, ar reikia norėti labai gerų ryšių su tokiais politikais.

– Kaip, prognozuojate, keisis Lietuvos ir kitų Baltijos šalių santykiai su Rusija į prezidento postą grįžus V. Putinui?

– Manau,santykiai nesikeis. Retkarčiais santykiai lyg ir gerėja su viena šalimi – čia yra tam, kad kitiems parodytų, jog jei jūs gerai elgsitės, su jumis irgi bus gerai elgiamasi. Bet po kiek laiko tai eina į kitą šalį ir taip toliau.

Žinoma, yra daug to, kas mus su Rusija sieja, yra daug to, kas abipusiškai galėtų būti pelninga ir vertinga. Bet vėlgi – ne bet kokia kaina.

Manau, iš esmės niekas nesikeis. Mes esame patogios kaip priešo įvaizdžiai, kurie visiškai nepavojingi. Galima pasakyti, va, kokie baisūs latviai ar estai, arba lietuviai, bet iš tikrųjų net norėdami Rusijai negalėtume nieko daryti.

– O kuo Jūs aiškintumėte pašlijusius Lietuvos ir Lenkijos santykius?

– Negaliu pasakyti, kaip yra iš Lenkijos pusės, bet man iš šalies žiūrint atrodo, kad lietuviai nenori spręsti savo tikrųjų problemų ir dėl to užsiima su pseudoproblemomis. Taip pat, kaip lietuviams kažkada buvo nemalonu, kaip Rusijos valdžia jų kultūrinį identitetą varžė, atrodo, Lietuva galėtų irgi šiek tiek plačiau žiūrėti į tą klausimą. Galima būtų leisti žmonėms rašyti dvigubą v (w) savo varduose ir pavardėse – negalima versti žmonių rašyti savo vardus kažkokia kita tvarka.

Tai techninis klausimas – niekas neprašo įvesti į lietuvių kalbą raidžių, kurių nėra. Jeigu William Shakespeare gali būti parašytas su w, kodėl ne koks nors Witold ir panašiai?

Bet, žinoma, Lietuvos lenkai pirmiausia į save turėtų žiūrėti kaip į Lietuvos lenkus – jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, čia yra jų šalis, juos sieja ryšys su Lietuva. Į Lietuvą jie turi žiūrėti ne kaip į etninę, o multikultūrinę valstybę. Nes Lietuva per visą savo istoriją buvo multikultūrinė – ji buvo įvairių kultūrinių srautų sankryža.

Pavyzdžiui, man būdavo labai džiugu, kai retkarčiais vaikščiodamas Vilniuje girdėdavau ir jidiš, ir lenkų, ir ukrainiečių, ir baltarusių kalbas, matydavau užrašus, kur gyveno koks nors svarbus tai kultūrai veikėjas. Vilnius tokiu būdu prisipažįsta arba atsidaro savo multikultūrinei istorijai. Tai visiškai nereiškia, kad turi būti kažkokia priešprieša, tai yra kažkas, kas visas kultūras sieja. Daugiau reikia galvoti apie ateitį, o ne tai, kas buvo praeityje negerai.

– Sakote, Lietuva, iškeldama pseudoproblemas, nesprendžia tikrųjų. Kokias pagrindines mūsų šalies problemas įvardintumėte?

– Yra daug korupcijos problemų, sferų, kurias per daug reguliuoja valstybė. Lietuvoje man visą laiką keistas ir sudėtingas visuomenės hierarchizavimas. Čia manoma, kad valdžia yra aukščiau žmonių ir kad žmogus turi visą laiką žinoti savo vietą. To nereikia. Man atrodo, aktyvus drąsus pilietis yra tas, kuris reikalingas šaliai vystytis ir eiti toliau.

– Esate sakęs, kad Baltijos šalių bendradarbiavimo trūkumą rodo vien tai, kad iki šiol neturime Baltijos šalis jungiančio geležinkelio. Dabar planuojame statyti regioninę atominę elektrinę (AE). Kaip Jūs žiūrite į šį projektą ir kas apie tai kalbama Estijoje?

– Dėl atominės energetikos esu girdėjęs tikrai įtikinamų argumentų ir iš priešininkų , ir tų, kurie už. Gali būti, kad tai neišvengiama, bet tai vistiek sukelia šiek tiek nerimo. Juk yra pavojus, kad nutiks kaip Černobilyje ir Fukušimoje.

Jeigu būtų geresnis sprendimas, būčiau visiškai prieš atominę energiją. Bet kito geresnio sprendimo, negu nevartoti šitiek energijos, niekas nesiūlo. Estijoje apie Visagino AE negirdėjau daug diskusijų.

Profesorius R. Raudas yra estų poetas, eseistas, vertėjas, senosios japonų literatūros žinovas, filosofas bei visuomenės veikėjas. 2006-2011 m. jis buvo Talino universiteto rektorius. Gerai kalba lietuviškai. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus 2009 m. Vasario 16 d. profesorių R. Raudą apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.