Pirmąsyk sužinojome, jog sovietmečiu dirbęs juriskonsultu Kauno avalynės fabrike "Raudonasis Spalis".
Šis faktas S.Liutkevičiui dirbant Tardymo departamento direktoriumi, policijos generalinio komisaro pavaduotoju buvo nutylimas. Kas turėjo atsitikti, kad jaunas perspektyvus tardytojas buvo priverstas palikti sistemą ir įsidarbinti fabriko juristu? Tai - tikra karjeros katastrofa.
1985 m. S.Liutkevičius buvo atleistas iš vidaus reikalų sistemos jo neatestavus. Pagal kitą versiją, jaunas tardytojas buvo atleistas įtarus jį pasisavinus kaltinamojo, šiandien skandalingai pagarsėjusio kalinio Vlado Belecko, brangenybes.
Brilianto istorija
Už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizavimą, vagystes bei plėšimus iki gyvos galvos nuteistas kaunietis Vladas Beleckas net nepasiteiravo, kodėl žurnalistai atvyko jo aplankyti į Lukiškių kalėjimą. Vos išgirdęs pasisveikinimą, kalinys pats mįslingai klausia: "O aš vis sukau galvą, kodėl žurnalistai taip ilgai manęs neaplanko? Tai parūpo Liutkevičiaus istorija?"
V.Beleckas sėdasi prie prikalto stalo ir ima iš lėto pasakoti.
Buvo 1983-iųjų vasarą, kai jį, vos kelias dienas išdirbusį Žemės ūkio ministerijoje (kuo dirbo, sako nepamenąs, nes "tik dvi dienas išdirbo", - aut.), suėmė Kauno milicijos kriminalistai. Pasak V.Belecko, tuomet dar turėjusio savo pirmąją, Stupakovo, pavardę, jis buvo apkaltintas brilianto vagyste.
"Viena pažįstama kaunietė Liucija pasiūlė pirkti senovinį briliantą, jai palikimu tekusį iš tėvo.
Laikai buvo neramūs. Už spekuliaciją antikvariniais daiktais "pakabino" mano draugę Nijolę Virgelienę, atseikėjo jai septynerius metus. Sėdo bent penki į Izraelį susiruošę važiuoti žydai, kurie pardavinėjo savo turtą ir bandė įsigyti brangenybių.
Aš net nenutuokiau, jog brilianto istorija man bus lemtinga. Tačiau, pasirodo, man jau buvo užmestas tinklas", - V. Beleckas įsitikinęs, jog kaunietė Liucija buvo speciali milicijos agentė, turėjusi rinkti įkalčius prieš tuomet spekuliantais vadintus antikvarinių dirbinių kolekcininkus bei brangenybių supirkinėtojus.
V.Belecko teigimu, pas Liuciją jis lankėsi vieną vienintelį kartą. Atsinešė specialią liniuotę brangakmenio dydžiui išmatuoti, didinamąjį stiklą.
"Ir plika akimi žinovui buvo aišku, jog tai tikras briliantas, ne tarybinis, o caro laikų, per dvidešimties karatų. Liucija spyrėsi - be dvidešimt penkių tūkstančių rublių, o tuo metu paprastam žmogui tai buvo didžiulė suma, ji nesutinkanti brangenybės parduoti", - V.Beleckas teigia, jog iškart mintyse nutarė pirkti briliantą, tačiau ketino derėtis dėl kainos. Jo teigimu, brangenybę jis ketinęs pirkti už 20 tūkstančių rublių ir manęs nusiderėti kainą.
"Tą pačią dieną suderėjome: aš imu briliantą, duodu jai pirmus dešimt tūkstančių rublių, o dėl likusios sumos, kurią atvešiu po dviejų dienų, susitarsime", - pagal V.Belecko versiją, briliantą iš Liucijos jis įsigijęs pirmojo vizito pas moterį metu.
Pašnekovo manymu, skandalo nebūtų buvę, jei jis būtų tesėjęs žodį ir laiku iš Vilniaus atvežęs likusią pinigų sumą. "Aš išlaukiau gal savaitę, tada mane milicija ir sulaikė. Apkaltino sukčiavimu", - prisimena V.Beleckas.
Kauno miesto Lenino rajono vidaus reikalų skyriuje V.Beleckui buvo iškelta baudžiamoji byla, jis suimtas keliems mėnesiams, o vėliau suėmimas pratęsiamas iki teismo. Pirmasis bylą tyręs tardytojas - o juo buvo vos metus milicijoje dirbantis Stanislovas Liutkevičius jam pareiškė kaltinimus dėl sukčiavimo. Mat pagal tardymo versiją V.Beleckas tikrą briliantą pasisavino, o moteriai paliko iš paprasto stiklo pagamintą kopiją.
Pats V.Beleckas šiandien linkęs neigti tokią versiją. Jo teigimu, milicijai dirbusi Liucija paprasčiausia jį apkalbėjo nuslėpdama gavusi dešimt tūkstančių rublių. "Milicija pas mane rado tą briliantą, jis buvo tikras", - garsusis kalinys sako, jog byla prieš jį tada buvo sufalsifikuota, nes milicija "visomis priemonėmis kovojo su spekuliantais".
Kad jis buvo specialiai "pakabintas", V.Beleckas sako turįs ir kitų įrodymų: nors Kauno Lenino rajono teismas jį už sukčiavimą nuteisė septyneriems metams nelaisvės su turto konfiskavimu, Aukščiausiojo Teismo prezidiumas kaltinimus perkvalifikavo ir nuteisė penkeriems metams laisvės atėmimo už vagystę. Prezidiumo sprendime nebuvo užsiminta ir apie turto konfiskavimą.
"Gal pusantrų metų atsėdėjau Pravieniškėse ir išėjau bausmę atlikti laisvosiose statybose. Kadangi tėvas buvo karo dalyvis, man buvo leista gyventi namuose", -- V.Beleckas mano, jog jei jam inkriminuotas nusikaltimas būtų buvęs toks sunkus, jis nebūtų galėjęs taip greitai išvysti laisvės.
V.Beleckas sako prisimenantis ir dar vieną įrodymą, jog buvo teisiamas specialiai: "Kartą, jau dirbdamas statybose, viešėjau pas draugą. Šis užeina į kambarį, kuriame tuo metu buvau vienas, ir klausia: ar žinai, kas pas mane svečiuojasi? Ogi Liucija! Ir tą patį briliantą pardavinėja".
Kuo užkliuvo jaunas tardytojas
V.Belecko teigimu, S.Liutkevičius jį tardęs tik kelias savaites. "Aš jam asmeniškai jokių priekaištų nei kaip tardytojui, nei kaip žmogui neturiu. Giliau jo pažinti neturėjau galimybės, nes vėliau mano bylą perėmė Vidaus reikalų ministerijos tardytojai ir buvau išvežtas į Vilnių", - sako pašnekovas ir teigia nežinąs, kodėl jį suėmus dėl kunigo R.Mikutavičiaus nužudymo, areštinėje apsilankė vienas Kauno policijos kriminalistas ir vertė rašyti pasiaiškinimą, jog "neturintis jokių pretenzijų S.Liutkevičiui".
"Kai sėdėjau Pravieniškėse, apsilankė du tardytojai. Sako, girdėjome kalbas, kad dingę jūsų daiktai, kurie buvo atimti sulaikant. Aš ir parašiau pareiškimą, išklojau, jog turėjau du žiedus, auksinę grandinėlę bei pakabutį - "Faberge" kiaušinį. Pastarasis buvo vertingiausias, kainavo apie 10 tūkstančių rublių, nes buvo pagamintas iš gryno aukso", - tokią versiją apie dingusius daiktus šiandien pateikia V.Beleckas.
Kalinio teigimu, vėliau jis per kitus asmenis sužinojo, jog "Faberge" kiaušinis, kuris buvo palaikytas paprasčiausiu raktų pakabučiu, buvo rastas S.Liutkevičiaus namuose, vaiko žaislyne. Tai ir buvo pretekstas iš pareigų atleisti S.Liutkevičių. "Jo uošvis buvo prokuroras, todėl ta istorija buvo nuleista tylomis", - V.Beleckas žeria tokius motyvus, kodėl, jei istorija tikra, S.Liutkevičiui nebuvo iškelta baudžiamoji byla dėl vagystės ir tarnybinių įgaliojimų viršijimo.
Šiandien V.Beleckas sako negalįs įrodyti, jog tą nelemtą kiaušinį tikrai turėjo sulaikymo metu. "Tai patvirtinti gali nebent mano žmona. Kita vertus, aš visą gyvenimą nešiojau po du auksinius žiedus, auksinę grandinėlę", - tvirtina V.Beleckas. Nei kiaušinis, nei kiti brangūs daiktai jam taip ir nebuvo grąžinti.
Kodėl, išaiškėjus, kad auksinis kiaušinis neva rastas pas S.Liutkevičių, jis nesikreipė į miliciją? V.Beleckas aiškina: "Kas man buvo tie dešimt tūkstančių rublių? Tai labai maži pinigai. Kapeikos. Aš buvau kelis namus, antikvarinių daiktų paveldėjęs, Jūrmaloje – didžiulį vasarnamį. Vienoje taupomojoje knygutėje buvo 38, kitoje 12 tūkstančių rublių. Vien tik antikvariniai prancūziški baldai ko buvo verti! – juos viena gruzinė, vyno fabriko direktoriaus žmona, už 200 tūkstančių rublių nupirko", - V.Beleckas teigia, jog tiek papuošalai, tiek "Faberge" kiaušinis tebuvę aguonos grūdelis tarp visų jo sukauptų turtų.
"Gerai, sakykime, neturėjau aš to kiaušinio. O už ką S.Liutkevičius buvo formaliai atleistas iš darbo? Ogi nustatyta, jog mane suėmus nesurašė poėmio protokolo. O nesurašė kodėl? Kad daiktus pasisavintų", - tokie paskutiniai V.Belecko argumentai, jog jo papasakota vertingų daiktų mįslingo dingimo istorija nėra iš piršto laužta.
Sukeitė briliantą
Iš pavaldinių sužinojęs, jog "Ekstra" domisi jo biografijos vingiais, Vidaus reikalų ministerijos sekretorius S.Liutkevičius pats paskambino į redakciją ir pirmaisiais sakiniais pasisiūlė papasakoti "V.Belecko istoriją".
Pasak ministerijos sekretoriaus, milicijoje buvo jo budėjimo diena, kai buvo gautas kaunietės pareiškimas. Moteris teigė norėjusi iš tėvo gautą palikimą - senovinį briliantą parduoti V.Beleckui, tačiau šis, antrąkart apsilankęs pardavėjos namuose, brangakmenį pakeitė paprasto stiklo falsifikatu.
"Tai buvo gana įdomi istorija. Moteris brangakmenį slėpė medinio namo sienoje įrengtoje slėptuvėje. Kai V.Beleckas atvažiavo pas pardavėją pirmąkart, atsivežė įrangą brangakmenio kokybei nustatyti. Briliantas V.Beleckui patiko ir jis moteriai patikino pirksiąs po kelių dienų, nes šiuo metu neturįs pinigų, be to, persikėlęs gyventi į Vilnių. Kai atvažiavo antrąkart, briliantą ėmė iš naujo apžiūrinėti. Moteriai aiškino: jei akmuo tikras, pabuvęs šviesoje, jis tamsoje turi spindėti ir skleisti šilumą. Brangakmenio šeimininkė buvo priversta bent dešimt kartų gesinti šviesą. Tačiau po tokio kruopštaus patikrinimo V. Beleckas brangakmenio nepirkęs, sakęs atvažiuosiąs trečią kartą, jau su pinigais.O po kelių dienų moteris prieš miegą ištraukia iš slėptuvės briliantą, žiūri - jis blizga kaip paprastas stiklas. Kai ėmė atidžiau apžiūrinėti, pasirodo, neberanda mažytės įtrūkos", S.Liutkevičius sako, jog tardymo metu buvo nustatyta, kaip V.Beleckas tikrą briliantą pakeitė falsifikatu iš stiklo.
S.Liutkevičiaus teigimu, pirmųjų apklausų metu V.Beleckas prisipažino, nors vėliau tai neigė teisme, jog antrąkart lankydamasis pas moterį su savimi turėjo juvelyro pagamintą tikslią brilianto kopiją. Ją spausdamas tarp rankos pirštų, su originalu sukeitė moteriai kambaryje gesinėjant šviesą.
"Ir briliantą ne pas jį radome. Kai ėmėme klausinėti, pas ką išėjęs iš moters jis lankėsi, V.Beleckas pažėrė gausybės asmenų pavardes. Apklausėme juos, o vienas ir prisipažino, jog V.Beleckas paprašęs pasaugoti piniginę. Atidarome, o ten - pavogtas briliantas", - prisimena S.Liutkevičius.
Kietas riešutėlis
S.Liutkevičius "Ekstrai" sakė jau pirmomis V.Belecko sulaikymo dienomis iš seno Kauno milicijos kriminalisto Bykovo sužinojęs, jog V.Beleckas - ne paprastas sukčius, o turintis gana rimtą užnugarį tuometės valdžios sluoksniuose.
"Pamenu, prokuroras lengva ranka sutiko V.Beleckui skirti kelių mėnesių suėmimą. Po poros dienų skambina - gal galima kardomąją priemonę sušvelninti? Spaudimą patyrė ir V.Belecką teisusi kaunietė teisėja: reikalauta, jog teismas perkvalifikuotų nusikaltimą ir vietoj sukčiavimo V.Belecką teisti už vagystę", - S.Liutkevičius sako, jog teisėsaugos struktūrų pareigūnai spaudimą jautė įvairiomis formomis.
Ministerijos sekretoriaus manymu, tuo būtų galima pateisinti ir keistą tuomečio Aukščiausiojo Teismo prezidiumo sprendimą, kuriame nusikaltimas vis dėlto perkvalifikuotas, o apie turto konfiskavimą net neužsiminta. Anuomete V.Belecko byla, S.Liutkevičiaus teigimu, buvo susidomėjusi tuomečio kompartijos pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus aplinka.
Galbūt būta ir kitų V.Belecko užnugario stiprybės priežasčių. Mat Jūrmaloje vilą jis pirko iš sovietų armijos generolo žmonos, kuri namą ir prižiūrėjo. Suėmus V.Belecką ir atlikus kratą vasarnamyje, dulkių siurblyje buvo rasta krūva aukso monetų bei briliantų.
"Jei ne moters sūnus, tuo metu irgi buvęs generolas ir dirbęs Kremliuje, šias brangenybes galėjo man prikabinti. Tuo tarpo moteris įrodė, jog tai - jos asmeninis turtas", - "Ekstrai" V.Beleckas atskleidė iš tiesų turėjęs pažinčių tuometės valdžios aukštuosiuose sluoksniuose.
S.Liutkevičius sako pirmuosius V.Belecko kaltinimus išgirdęs jau teisme: "Kai teisėja perskaitė vieną V.Belecko prisipažinimų, šis puolė neigti ir sakė, jog tai mano falsifikatas. Išties mūsų abiejų rašysena buvo panaši. Tačiau teisėja patikėjo manimi". Pasak S.Liutkevičiaus, V.Beleckas savo kaltę ėmė neigti pabuvęs Lukiškėse, kur išmoko pirmąsias kalinių pamokas.
Ieškojo preteksto atleisti
S.Liutkevičius sako jau buvo veik pamiršęs V.Belecko istoriją, kai 1985-aisiais jį iškvietė viršininkas. "Sako, va, tavo draugas rašo. Sulaikymo metu buvo apsikarstęs briliantais ir žiedais, o viso to nėra protokole", - S.Liutkevičius sako, jog įrodyti, kad išvardytos brangenybės tikrai buvo, jis negalėjęs niekuo.
S.Liutkevičius teigia, kad tokie kaltinimai jam nepagrįsti. Mat jis pirmąkart V.Belecką pamatė, kai jis jau sėdėjo sulaikymo kameroje. Atsivežtų daiktų poėmio protokolą privalėjo surašyti areštinės budėtojas.
Tačiau atliekant tarnybinį patikrinimą dėl V.Belecko nusiskundimų, buvo rasta daugybė S.Liutkevičiaus darbo spragų. "Tuomet buvau nepatyręs ir padariau vieną klaidą, - teisinasi S.Liutkevičius. - Sulaikymo metu buvo rašomas protokolas. Kaip liudytoją iš kameros pakviečiau valkatą.
Kai po dvejų metų komisija ėmė šio žmogaus ieškoti, pasirodo, namo jo nurodytu adresu nėra, o ir žmogaus tokia pavarde nerasta. Tada mane apkaltino, jog kaip liudytojo nepakviečiau antro žmogaus", - S.Liutkevičiaus teigimu, būtent tai ir buvo pretekstas atleisti jį iš tarnybos milicijoje. Formaliai tardytojas buvo atleistas pritaikius formuluotę, jog neatitinka einamų pareigų ir neatestuotas.
Padėjo Maskva
Įsidarbinęs juriskonsultu "Raudonojo Spalio" fabrike ir manydamas, jog neteisingai pašalintas iš milicijos, S.Liutkevičius ėmė rašinėti skundus. Jo paties teigimu, tokios pat nuomonės buvo ir draugai iš tuometės Vidaus reikalų ministerijos Tardymo valdybos, kurie kai Kuriuos skundus padėjo parašyti.
Atsakymai į skundus iš Lietuvos vidaus reikalų ministerijos grįždavo neigiami. Tada S.Liutkevičius pradėjo rašyti laiškus į Maskvą, sąjunginę Vidaus reikalų ministeriją. Maždaug po metų, 1986-aisiais, jam paskambino iš Vilniaus ir pasakė, kad gali grįžti į tarnybą milicijoje.
"Tačiau atsirado problema: kauniečiai sako, jog priimti negali, nes buvo atleistas kaip nesugebantis atlikti savo pareigų. Ir patarė, jog reikia bandyti grįžti kitu keliu - kolektyvui siunčiant. Tada buvo tokia priėmimo į miliciją tvarka. Man fabriko direktorius ir surašė rekomendaciją", - taip S.Liutkevičius prisimena grįžęs į milicininkų gretas ir neigia, jog grįžimui įtakos galėjo turėti uošvis prokuroras.
"Į šią istoriją šiandien aš ramiai žiūriu. Mane tik nustebino viena: prieš dvidešimtį metų V.Beleckas skundėsi tik dėl dingusių žiedų bei grandinėlės, o šiandien jau kalbama apie "Faberge" kiaušinį. Gal po kelerių metų nuskambės istorija apie neva turėtą briliantą", - S.Liutkevičius sako tikįs, jog ši istorija - tik viena iš daugelio gudriai suregztų V.Belecko pasakojimų stengiantis apjuodinti jo veiklą tyrusius pareigūnus.
Visos bylos - į archyvą
Sovietinė sistema buvo negailestinga net mažai prasižengusiems, tačiau atsakingas pareigas einantiems žmonėms. S.Liutkevičiaus išmetimas iš vidaus reikalų sistemos tais laikais reiškė, jog ką tik aukštuosius teisės mokslus baigęs vyras paliekamas su vilko bilietu. Įrašas darbo knygelėje reiškė, kad jam nebebus ateityje leista ne tik įsilieti į teisininkų būrį, bet ir gauti prestižinio darbo paprastose įmonėse.
Galima tik spėlioti, kiek S.Liutkevičius buvo atviras sakydamas, jog prokuroru dirbęs uošvis nebuvo paspirtis, leidusi "Raudonajame Spalyje" įsidarbinti ne bet kuo, o vyriausiuoju juriskonsultu. Iš puse lūpų pratarto fakto, jog laiškus į Maskvą "redagavo pažįstami iš Vidaus reikalų ministerijos Tardymo valdybos", galima spręsti, jog užnugarį - tik nežinia, kokį ir kodėl - buvęs tardytojas turėjo labai rimtą.
Tik štai klausimas: kodėl tas užnugaris buvo bejėgis į Kauno milicijos vadų bei tikrintojų iš Vidaus reikalų ministerijos nemalonę patekusiam S.Liutkevičiui padėti iškart, kai dar nebuvo paskelbta griežto verdikto? Kodėl šioje istorijoje prireikė pagalbos iš Maskvos? Pats S.Liutkevičius sako nežinąs, ar iš Maskvos važiavo speciali komisija jo skundo tirti, ar užteko vienintelio užtariamo skambučio.
Šie mįslingi klausimai norom nenorom verčia paklausti: tad kodėl buvo nutylėtas S.Liutkevičiaus darbas "Raudonajame Spalyje"?
Kaune V.Beleckas - garsus žmogus, visi, o ypač buvę milicijos ir KGB pareigūnai, šią kiaušinio istoriją žinojo. Kodėl ji buvo nutylima?
"Ekstrą" konsultavę teisėsaugos pareigūnai, atsižvelgdami į sovietmečiu padarytą staigią į tarnybą grąžinto tardytojo karjerą - po pustrečių metų jis tapo Kauno miesto tardymo valdybos viršininko pavaduotoju, dar po trejų su puse vadovavo visiems miesto tardytojams, kelia atsargią hipotezę, jog "Raudojojo Spalio" paslaptis galėjo būti viena kliūčių, neleidusių ištirti EBSW koncerno ir su juo susijusių įmonių, išvogtų bankų bylų? Iškalbingas dėsningumas: visos EBSW ir su koncernu susijusių įmonių, bankrutavusių bankų finansinių nusikaltimų bylos, kurias Kauno laikais pats tyrė arba kuravo S.Liutkevičius, patyliukais žlugo ir atsidūrė archyve.
Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis šiandien jau vis atviriau kalba, jog EBSW byla nagrinėta tik paviršutiniškai bandant išsiaiškinti vienintelės koncerno antrinės įmonės - Kauno Holdingo kompanijos veiklą. Tuo tarpu buvo dar septynios holdinginės kompanijos, per kurias buvo perpumpuojami įvairių valstybinių įmonių akcijoms pirkti Kauno holdingo kompanijoje iš gyventojų surinkti pinigai.
Taigi kyla logiškas klausimas: ar kartais S.Liutkevičius dėl "Raudonojo Spalio" istorijos nebuvo šantažuojamas? Ar nebus šantažuojamas ir kaip Vidaus reikalų ministerijos sekretorius?