Tragišką, susipriešinimą sėjančią Garliavos istoriją reikia suskirstyti į dvi siužetines linijas: kovą dėl vaiko globos ir „pedofilijos“ bylos tyrimą. Šis tam tikru metu buvo nusikalstamai vilkinamas.
2010-aisiais Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas atliko aplinkybių, susijusių su Drąsiaus Kedžio skundu teisėtvarkos institucijoms, parlamentinį tyrimą ir konstatavo, kad ikiteisminį tyrimą inicijuoti turėjusios institucijos dirbo neoperatyviai, o vaiko teisių apsaugą įgyvendinančios ir prižiūrinčios institucijos nepakankamai koordinavo savo veiksmus nei tarpusavyje, nei su teisėtvarkos organais.
Komitetas taip pat pažėrė kritikos Lietuvos teisinei bazei, neva ji pernelyg abstrakti seksualinės prievartos prieš vaikus byloms tirti, nenustatyti konkretūs ir maksimaliai trumpi terminai tyrimams, ir pasiūlė atsakingoms institucijoms inicijuoti atitinkamas įstatymų bei Baudžiamojo kodekso pataisas.
Seimas šioms išvadoms ir pasiūlymams pritarė, tačiau kokia gi jų dalis nuo to laiko buvo įgyvendinta?
Nekompetenciją šalina mokymais
Itin daug kritikos minėtose išvadose sulaukė Generalinė prokuratūra ir jos teritoriniai padaliniai. Priekaištauta, kad ikiteisminis tyrimas dėl D.Kedžio skundo buvo atliekamas neoperatyviai ir nekompetentingai, trūko tarpžinybinio bendradarbiavimo.
Konstatuota, kad nebuvo imtasi jokių veiksmingų priemonių nužudytiesiems Violetai Naruševičienei ir Jonui Furmanavičiui apsaugoti nuo susidorojimo, nors Laimutė Stankūnaitė ir V.Naruševičienė buvo kreipusios į Generalinę prokuratūrą ir Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamos apsaugoti nuo D.Kedžio grasinimų.
Išvadose taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad prokuratūra pagal savo kompetenciją skyrė nepakankamai dėmesio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai užtikrinti per baudžiamojo proceso eigą ir nesiėmė skubių priemonių visuomenės informavimo priemonėse pasirodžiusiai informacijai, galinčiai pakenkti vaikui, pašalinti.
Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo šių išvadų tvirtinimo Seime, Generalinė prokuratūra teigia ėmusis veiksmų ikiteisminių tyrimų dėl nepilnamečių asmenų teisėtų interesų apsaugos spartai ir kokybei pagerinti, tačiau nepaaiškino, kaip pasimokė, jei iš viso pasimokė, iš kitų savo veiklos šioje rezonansinėje byloje spragų.
Pasak jo, nuo 2010-ųjų įgyvendinama prokurorų specializacijos programa ir nustatytas maksimalus keturių mėnesių ikiteisminio tyrimo terminas (su galimybe aukštesniajam prokurorui jį pratęsti) bei pirmenybė, skiriama tokio pobūdžio byloms, esą turės teigiamos įtakos jų išaiškinamumui.
„Generalinė prokuratūra taip pat užtikrina nuolatinį specialiųjų prokurorų kvalifikacijos kėlimą mokymuose, konferencijose ir seminaruose. 2012 m. į generalinio prokuroro patvirtintas mokymo programas, į Teisingumo ministerijos mokymo centro rengiamus seminarus, bus išsiųsta 30 nepilnamečių justicijos srityje besispecializuojančių prokurorų. Jie dalyvaus specialiai parengtame paskaitų cikle „Nepilnamečių justicija“, – pridūrė Ž.Radišauskas.
Glaudesnio bendradarbiavimo link
Jo teigimu, Generalinė prokuratūra, reaguodama į Seimo komiteto išvadas ir pasiūlymus, esą taip pat siekia veiksmingo institucijų bendradarbiavimo sprendžiant vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo klausimus:
„2011 m. sausio 27 d. su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriumi buvo pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas. Juo siekiama užtikrinti glaudesnį teritorinių prokuratūrų ir vaiko teisių apsaugos tarnybų bendradarbiavimą, gerinti vaiko teisių apsaugą baudžiamajame procese. Susitarime numatyta, kad pagal poreikį, bet ne rečiau nei kartą per pusmetį, organizuojami prokurorų ir Vaiko teisių apsaugos skyrių pasitarimai dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovo vaidmens ir dalyvavimo baudžiamajame procese aspektų.“
Prokurorai taip pat yra įpareigoti Vaiko teisių apsaugos skyriams teikti informaciją apie ikiteisminius tyrimus dėl smurto prieš nepilnamečius, kai glaudus institucijų bendradarbiavimas reikalingas vaiko teisėtiems interesams užtikrinti.
Apie gerėjantį institucijų bendradarbiavimą „Atgimimui“ užsiminė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), kuriai taip pat buvo pažerta nemažai kritikos ir pasiūlymų parlamentinio tyrimo išvadose. Pasak ministerijos, Generalinės prokuratūros minėtas trišalis susitarimas iš dalies ir atliepia parlamentinio tyrimo išvadose įvardytus pasiūlymus.
60 skirtingų vaiko teisių apsaugų
Tačiau Vaikų teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė teigia, kad institucijų bendradarbiavimas tebėra nepakankamas – labiausiai dėl neaiškaus vaiko teisių apsaugos funkcijų ir priežiūros paskirstymo tarp institucijų.
Šiuo metu ministerijos ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teikiamos metodinės rekomendacijos nėra privalomos, t.y. ministerija realios įtakos neturi.
Kartais pastebiu labai keistus dalykus, ypač kai yra ribinės situacijos, kai vaiko teisių skyriai yra vienas šalia kito, pavyzdžiui, yra įtraukti į bylą – vaikas vienur gyvena, kitur globojamas, arba yra iš vieno rajono, o nusikaltimas ar teisės pažeidimas padarytas kitame – tada neretai vaiko teisių skyriai tarpusavyje nesutaria, kuriam skyriui priklauso atstovauti vaikui.
Taip pat dėl žinių stokos specialistai labai dažnai neišnaudoja visų vaiko teisių apsaugos ir gynimo priemonių. Esant tokiai institucijų sistemai, labai dažnai jos siekia perkelti viena kitai atsakomybę. Tokią padėtį vertinu kaip tarnybinių pareigų neatlikimą.
Tačiau, net ir nustačius tarnautojų neveikimą, netinkamą tarnybinių pareigų atlikimą ar jų nevykdymą, jų tarnybinės atsakomybės klausimą sprendžia jų vadovas – savivaldybės administracijos direktorius, todėl neretai atsakomybės išvengiama arba šis klausimas būna išspręstas labai formaliai“, – padėtį apibūdino E.Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos sistemos spragoms nemažai dėmesio buvo skirta ir parlamentinio tyrimo išvadose, kuriose taip pat buvo siūlyta peržiūrėti vaiko teisių apsaugos skyrių struktūrą bei įstatymais nustatyti pagrindinės vaiko teisių apsaugos skyrių atliekamas funkcijas.
Nuomonės dėl aiškios atsakomybės nesutapo
E.Žiobienės teigimu, 2010-aisiais Seimo pirmininkei buvo pateiktas siūlymas centralizuoti vaikų teisių apsaugos institucijų sistemą.
Pagal šį projektą už vaiko teisių apsaugos funkcijos įgyvendinimą visa atsakomybė turėjo atitekti SADM, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turėjo būti reorganizuota, o esantys savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriai turėjo tapti šios tarnybos teritoriniais padaliniais.
Tačiau SADM paprieštaravus galiausiai buvo pasirinktas ir priimtas kitas koncepcijos projektas.
„Pagal dabar jau Seimo patvirtintą Vaiko teisių apsaugos institucijų pertvarkos koncepciją, egzistuojančios sistemos tobulinimas bus nukreiptas į priemones, skirtas jau ir dabar nustatytų SADM bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos funkcijų įgyvendinimui, todėl manyčiau, jog esminių pokyčių ši pertvarka neduos“, – teigė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė.
Ji taip pat pridūrė, kad papildytos Vyriausybės įstatymo nuostatos dėl teisės aktų projektų, susijusių su vaiko teisių apsauga, privalomo derinimo su SADM, esminės įtakos vaiko teisių apsaugos padėčiai šalyje taip pat neturėjo.
„Pavyzdžiui, nepaisant privalomo derinimo su SADM, ši ministerija šiuo metu kritikuoja 2011-aisiais papildyto Civilinio proceso kodekso nuostatas dėl priverstinio teismų sprendimų, susijusių su vaikų perdavimu, vykdymo dėl jų neišsamumo ir kt.“, – paaiškino E.Žiobienė.
Tiesa, SADM kiek optimistiškiau vertina pokyčius ir teigia, kad jau rengiami teisės aktų pakeitimai, kuriais numatoma stiprinti vaiko teisių apsaugos tarnybų sprendimo galią, didinti žmogiškuosius išteklius ir finansavimą, išplėsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM veiklos sritis.
Taip pat numatoma aktyviau koordinuoti savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių veiksmus, laiku jiems užtikrinti reikiamą metodinę paramą, tarpininkauti gaunant reikiamų specialistų (psichologų ir pan.) konsultacijas ir pagalbą, dalyvauti jų rengiamuose pasitarimuose.
Kai, užuot padėjus, kenkiama
Dar viena pamokas šioje istorijoje turėjusi išmokti institucija – žiniasklaida. Apie jos neigiamą vaidmenį ir padarytas klaidas informuojant apie „pedofilijos“ bylos tyrimą ar viešinant nukentėjusios mažametės asmens duomenis buvo kalbama parlamentinio tyrimo išvadose ir atsakingų institucijų veiklos ataskaitose.
Pavyzdžiui, Žurnalistų etikos inspektorius 2009-ųjų veiklos ataskaitoje nurodė, kad informacijos apie nukentėjusiąją mergaitę, ypač netiesioginės, pateikimo visuomenės informavimo priemonėse beveik neįmanoma kontroliuoti:
„Kalbant apie nepilnamečių apsaugos reikalavimus konkrečiu atveju, kontroliuojamas gali būti tik tiesioginių nepilnamečių asmens duomenų (vardo, pavardės, atvaizdas, gyvenamosios ar buvimo vietos, ugdymo ar mokymosi įstaigos) skleidimas. Netiesioginių duomenų (nepilnamečių šeimos narių, globėjų vardai, pavardės, atvaizdai) apsauga beveik neįmanoma. Taip yra dėl kelių priežasčių: pirma, išankstiniam nepilnamečių šeimos narių interesui skleisti, bet ne saugoti asmens duomenis, taip pat teikti juos žiniasklaidai (pvz., filmuotos medžiagos išsiuntimas žiniasklaidos atstovams, valstybės institucijoms, informacijos viešinimas Lietuvos ir užsienio tinklalapiuose); antra, nepilnamečių asmens duomenų atskleidimo valstybės institucijų iniciatyva“.
Pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjo Deivido Velko, ši istorija apskritai parodė, kad valstybės institucijos ir pareigūnai turi išmokti saugoti nepilnamečio asmens duomenis, o tai suvokdamos žiniasklaidos priemonės neturėtų jų savanaudiškai išviešinti dar labiau.
Deja, šiuo metu Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytos baudos neapsaugo ir nesulaiko viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) nuo nepilnamečio asmens duomenų atskleidimo, ypač rezonansinių bylų nušvietimo atveju, kai interesas viešai paskleisti informaciją yra labai didelis.
Spjūviai į etikos principus
Nemažai kritikos žiniasklaida susilaukė ne tik dėl nepilnamečių asmens duomenų viešinimo, bet ir vienašališko bei kartais neetiško faktų pateikimo. Dėl to Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija (ŽELEK) vieną televiziją buvo pripažinusi neetiška.
„Pagrindinė žiniasklaidos problema buvo ta, kad kai kurie, bet tikrai ne visi, siekė iš šios istorijos pasikelti reitingus. Kažkas sukūrė tam tikrus mitus ir iš bendro konteksto paėmę atskirą faktą kėlė sau reitingus apeliuodami į žmonių emocijas“, – teigė ŽELEK pirmininkas Linas Slušnys.
Pasak jo, visa ši istorija taip pat parodė, kad Lietuvoje paprasčiausiai nėra tiriamosios žurnalistikos: „Daugelis tiriamųjų laidų, kurios buvo transliuojamos šito skandalo apogėjuje, aš jų nedrįsčiau vadinti tiriamąja žurnalistika – tai apsišaukėlizmas. Lietuvoje apskritai tiriamosios žurnalistikos nėra, nes tai brangu ir per maži reitingai. O čia paėmei faktą, įvilkai į apdarą, sukėlei visuomenės emocijas ir užtenka.“
L.Slušnys negalėjo atsakyti, ar per trejus metus žiniasklaida tapo etiškesnė – greičiau išmoko apeiti kai kuriuos etikos principus.
„Visada buvo, yra ir bus tų, kuriems į etiką nusispjauti. Jiems svarbiau gauti pinigus, ir jie labai atvirai tą skelbia. Aš net iš jaunų žurnalistų esu girdėjęs pasisakymų, kad, norint išgyventi, jiems būtinos sensacijos. Kai pasiklausau tokių kalbų iš tų, kurie dar tik mokosi žurnalistikos, mane apima neviltis, nes tai rodo, kad ateina karta, kuri žino, kaip gaminti pinigus, ir nieko nenori žinoti apie objektyvią žiniasklaidą. Vadinasi, mes turėsime tuos, kurie galbūt geriau mokės pasislėpti po etikos skraiste“, – padėtį apibūdino ŽELEK pirmininkas.
Pasak jo, šiuo atveju galimi tik du sprendimo būdai: nuolatos keisti etikos kodeksą pagal tai, kaip kai kurie žurnalistai sugeba apeiti jo principus, arba palikti etikos pažeidimų vertinimą teismams ir teisėsaugos institucijoms.
Taigi iš institucijų pateiktų komentarų matyti, kad pasimokyta kol kas buvo nedaug. Tam tikrų pokyčių būta, tačiau nemaža jų dalis tebėra pernelyg formalūs, kiti dar tik pasiekė pradinę įgyvendinimo stadiją. Visuomenę šviesti ir informuoti turinti žiniasklaida, užuot padėjusi spręsti konfliktinę situaciją, ir toliau neretai ją dar labiau eskaluoja.