"Nesvarbu, ar pokario partizanų metas, ar 1972-ųjų metas, yra tas širdyje esantis troškulys gyventi laisvoj nepriklausomoj Lietuvoj. Galbūt, kai 22 metais gyvename laisvėje, mums atrodo, kad jaunimas nepatriotinis, apatiškas, aš su tuo nenorėčiau sutikti, ir jei kokia vėl nelaimė, tas pats jaunimas turbūt būtų priekinėse gretose ir ta elgsena būtų nė kiek ne kitokia", - antradienį po iškilmingo minėjimo Seime žurnalistams sakė I.Degutienė.
Ji pabrėžė, jog jaunimo protestams, kilusiems po R.Kalantos susideginimo, reikėjo ypatingos drąsos, ypač, kai neparankūs sovietų režimui buvo tiesiog politinėmis priemonėmis buvo teisiškai paverčiami psichikos ligoniais.
"Puikiai dabar suvokiam, kad tai buvo sovietmetis, kad tai buvo sovietinė kariuomenė, sovietinė milicija, ir dar turim labai gerai prisiminti, lengviausiai buvo žmonės, kovojantys už laisvę ir nepriklausomybę, padaromi psichiniais ligoniais, kada politikai pateisinti buvo įtraukiama liga. Mes puikiai žinome, kiek tuo metu buvo politiškai neparankių žmonių, kurie buvo įvardyti psichiniais ligoniais", - kalbėjo Seimo pirmininkė, priminusi, jog ir R.Kalanta po mirties sovietų sudarytos psichiatrų komisijos buvęs pripažintas psichiškai neįgaliu ir tik atgavus nepriklausomybę jis buvo reabilituotas.
Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus po renginio sakė, jog R.Kalantos žūtis "įprasmina daugelio žmonių pasišventimą, auką, įsipareigojimą tautai".
"Tai turi būti inspiruojanti jaunimą diena, žvelgiant į ateitį, kadangi sunkiose sąlygose žmonės pajėgia dėl idėjų aukoti, kas brangiausia, savo gyvybę. Jo auka nebuvo beprasmė, šiandien mes laisvai kalbamės, kuriam savo valstybę, kartais tamsūs debesys užplaukia virš mūsų (dangaus - red.) mėlynės, tačiau tai jokiu būdu neatbaido, ypatingai jaunosios kartos, siekti to, kuo jie (tuomet - red.) gyveno, kuo mes remiamės šiandien, savo garbinga istorija, ir viltingai aš žiūriu į ateitį", - kalbėjo V.Adamkus.
R.Kalanta, protestuodamas prieš sovietinę okupaciją, susidegino Kauno muzikinio teatro sodelyje 1972 metų gegužės 14 dieną. Oficialiais duomenimis, jis mirė 1972 metų gegužės 15-ąją, 4 val. ryto.
Po jo laidotuvių jaunimas Kaune surengė protesto demonstraciją. Antisovietiniai neramumai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių Sovietų Sąjungos mastu. Valdžia prieš manifestantus, be milicijos, metė ir desantininkų bei saugumiečių būrius. Žinia apie Lietuvoje kilusius neramumus, nepaisant kompartijos ir KGB bandymų ją nuslopinti, plačiai pasklido Vakaruose ir tarp sovietinių disidentų.
2000-aisiais R. Kalanta po mirties apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 1990 metais buvo išleistas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005-aisiais R. Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.